Susirinkusieji į menininko Antano Mončio atminimo vakarą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje klausėsi skulptoriaus artimųjų jautrių, o kartais ir juokingų prisiminimų. G. Kartano nuotr.

A. Mončio filosofija: prisilietimai svarbesni nei kalba

„Kodėl Vincas Kudirka turėjo būti puikus šokėjas? Nes kaipgi Lietuvos himną sukūręs autorius nemokėtų šokti?“ – tai tik vienas menininko Antano Mončio (1921–1993) pastebėjimų, privertusių nusijuokti ir susimąstyti susirinkusiuosius į jo atminimo vakarą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje.

Šviesaus atminimo skulptorius A. Mončys – visą gyvenimą Lietuvos ilgėjęsis išeivis, aktyviai dalyvavęs lietuvių bendruomenės veikloje Paryžiuje, subūręs tautinių šokių ansamblį, stipriu žemu balsu mėgdavęs užtraukti lietuviškas dainas.

„Kai užgiedodavo bažnyčioje, tai visos sienos drebėdavo“, – pajuokavo A. Mončio artimas draugas, verslininkas ir kultūros mecenatas Arūnas Paliulis.

Susitikimo bibliotekoje ir knygos „Mano tėvas Antas“ bei filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ pristatymo vakarą pradėjo A. Mončio sūnus, aktorius, režisierius, oratorinio meno mokytojas Jeanas Christophe‘as Mončys, žemu balsu sudainavęs XIX a. lietuvių lopšinę „Šile gegė kukavo“.

2022 m. Jeanas Christophe‘as už Prancūzijos ir Lietuvos bendradarbiavimo kultūros ir meno srityse puoselėjimą prezidento apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

„Per didelė pagarba man. Nesu vertas. Vos gavęs apdovanojimą jį dedikavau tėvo gimtinei – sovietų nuo žemės nušluotam Mončių kaimui, senelei ir kitiems giminaičiams. Kita vertus, buvo malonu iškilmingame renginyje šnektelėti su prezidentu Gitanu Nausėda, po 30 metų sutikti Vytautą Landsbergį – nebe Paryžiuje, o Lietuvoje“, – pasakojo skulptoriaus sūnus.

Nors J. Ch. Mončys lietuviškai nekalba, tačiau puikiai moka tėvo prieš miegą jam dainuotą lopšinę. Ir ne tik moka – ją dainuodavo savo vaikams.

„Kai buvau mažas, gulėdavau ant tėvelio krūtinės ir jis man dainuodavo šią dainą. Nesuprasdavau žodžių, bet pamažu užmigdavau ir vėliau, kai auginau savo vaikus, jiems dainuodavau tą pačią dainą“, – prisiminimais dalijosi J. Ch. Mončys.

Tai vienas iš šimto Jeano Christophe‘o intymių atsiminimų, sustabdytų tėvo gyvenimo akimirkų, užrašytų knygoje „Mano tėvas Antas“.

Tėvą ir sūnų siejo itin artimas ryšys. Vienas kitą vadindavo Tėvu Antu ir Kriku. Ir taip – tik jie vieni, kitiems to daryti buvo nevalia.

Vakaro dalyviai Arūnas Paliulis, Karolina Masiulytė-Paliulienė, Elvyra Pažemeckaitė ir Linas Mikuta. G. Kartano nuotr.

Meną reikia liesti

A. Mončys pasižymėjo savitu požiūriu į meną. Sakydavo, kad skulptūras reikia liesti, nes tik taip gali jas suprasti ir taip prisidedi prie tolesnės meno kūrybos.

„Skulptūros lietimas yra kūrybos pratęsimas. Skulptūra turi būti ir matyta, ir liesta, ir gyvenusi tarp žmonių“, – A. Mončio žodžius prisimena jo sūnus.

Turbūt todėl ilgiausiu, apie 20 metų trukusiu, skulptoriaus ciklu tapo rankų motyvas.

„Tėvas sakydavo: smegenys gerai, tačiau be rankų nebus civilizacijos. Pavyzdžiui, delfinai – kad ir pasižymi aukštu intelektu, tačiau juk jie civilizacijos nesukūrė“, – prisimena Jeanas Christophe‘as.

Skulptūroms A. Mončys naudodavo įvairias medžiagas – nuo medžio, akmens, metalo ir molio iki atliekų, netikėtai atrastų daiktų – šakų ar lazdų.

„Ne jis medžiagas rinkdavosi, o šios jį. Akmuo, marmuras, brangesnė mediena jam buvo neįperkama. Padėdavo draugai. Kviesdavo tėvą ir siūlydavo jam nukirstus, sužalotus medžius – gal bus įdomu. Turėjo ir draugą, paveldėjusį alebastro kasyklą ir leidusį tėvui ja naudotis“, – pasakojo sūnus.

Išliko autentiškas

Paryžiuje A. Mončys vadovavo skulptūros studijoms, jam buvo skirtos patalpos dirbtuvėms.

Savo auklėtinius prižiūrėdavo, mokydavo, duodavo jiems patarimų. Ir vadino juos ne studentais, o meistrais ir bendražygiais.

A. Mončys buvo ištikimas menui ir nepasidavė kitų įtakai kūrinius supaprastinti, padaryti patrauklesnius didesnei auditorijai. Skulptoriui buvo siūlyti didesni pinigai, platesnis gerbėjų ratas, jei tik kurtų kitaip. Tačiau A. Mončys atsisakė.

„A. Mončys netapo žvaigžde Paryžiuje, nes pasikliovė savo intuicija, tačiau žinojo, kad taip ir turi būti ir kad bus žinomas po mirties“, – pasakoja režisierius Linas Mikuta, dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ autorius.

Nors ir netapo pasaulinio lygio žvaigžde, A. Mončio kūryba išliko autentiška.

„Jis jungė lietuvišką mentalitetą, pagonišką prigimtį su modernizmu“, – taip tėvo kūrybą apibūdina Jeanas Christophe‘as.

Tradicijų žmogus

A. Mončys gimė ir užaugo Žemaitijoje, Mončių (dabar Mančių) kaime. Dėl kilusios grėsmės būti ištremtam į Sibirą, 1944 m. modernistas pasitraukė į Vakarus, didžiąją gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje. Nors įsikūrė užsienyje, menininkas visą gyvenimą palaikė lietuviškas tradicijas, skulptūrose vaizdavo tautinius, pagoniškus, religinius motyvus.

Lietuva skulptoriaus gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Lietuvybė atsiskleidė ir kasdieniame gyvenime.

Kiekvieną mėnesį Paryžiuje lietuvių bendruomenė susirinkdavo į mišias. A. Mončys uoliai jose lankydavosi, giedodavo giesmes.

Po mišių lietuvių bendruomenė sėsdavosi prie stalo, nukrauto lietuviškais patiekalais, vaišes pradėdavo Tautiška giesme, paskui užtraukdavo lietuviškas dainas. Paryžiuje menininkas įkūrė tautinių šokių ansamblį ir jam vadovavo.

Nors A. Mončys buvo sulaukęs pasiūlymų vykti kurti į JAV, jis nenorėjo palikti Prancūzijos, nes ši yra arčiau Lietuvos.

Apsigyvenęs Paryžiuje, žemaitis niekada nesiekė tapti Prancūzijos piliečiu, nors asmens be pilietybės statusas jam dažnai apsunkindavo gyvenimą.

Panirti į darbą

Šilta draugystė Antaną Mončį siejo su aktore, režisiere, vertėja, visuomenininke Karolina Masiulyte-Paliuliene ir jos vyru verslininku, kultūros mecenatu Arūnu Paliuliu.

„Susipažinome prieš 40 metų per lietuvių mišias Paryžiuje, – pamena A. Paliulis, – Jis laikė savo dukrą ant rankų, siūbavo ir lingavo, dainavo jai, nes ši bažnyčioje verkė. Tuo metu susimąsčiau, kad tai yra begalinė meilė kūdikiui.“

Verslininkas stebisi, kaip anksti Lietuvą palikęs A. Mončys sugebėjo įsiminti tiek liaudiškų šokių bei dainų ir perduoti šias žinias Paryžiaus lietuviams.

Pasak A. Paliulio, nors menininkas gyveno labai kukliai, tačiau dažnai pakviesdavo pietų. Visada paruošdavo lietuviškų vaišių, ant stalo būdavo blynelių, raugintų kopūstų, agurkų.

A. Mončys buvo optimistiškas žmogus, visur matydavo tik gėrį ir grožį. Blogiausia, ką galėdavo pasakyti apie kokį nors žmogų, tai, kad „jis yra kitoks, bet visokių yra ir visokių reikia“.

„Antanas labai gražiai mane priėmė į Paryžiaus lietuvių bendruomenę, pakvietė prie savo stalo. Kol kiti inteligentai keistai žiūrėjo į Amerikos lietuvį, Antanas mielai sutiko, ypač kai sužinojo, kad mano mama irgi iš Žemaitijos“, – pasakojo A. Paliulis.

Bičiulį jis prisimena ne tik kaip šiltą asmenybę. Menininkas gebėdavo labai įsijausti į kūrinį. Tuomet jam visa kita tapdavo nebesvarbu.

„Palaukit pusvalandį, dar turiu užbaigti mintį“, – sakydavo prie naujo kūrinio palinkęs A. Mončys.

A. Paliulio nuomone, tai ir daro žmogų laimingą – gebėjimas įsigilinti į darbą, kai pamirštamas gyvenimas.

O K. Masiulytė-Paliulienė prisiminė A. Mončį buvus ir taupų, ekologiškos mąstysenos. Menininkas sugebėdavo išnaudoti net popieriaus atliekas. Vienas iš A. Mončio piešinių nupieštas ant lapo, kurio kitoje pusėje viskio reklama.

Amžini draugai

A. Paliulis pasakojo apie paskutinį susitikimą su A. Mončiu, kai šis jau sirgo prostatos vėžiu. „Nežinau, kiek laiko man liko ant šito svieto, bet liksim amžini draugai“, – tokiais jautriais žodžiais A. Mončys atsisveikino su senu draugu.

„Aš tikras žemaitis. Su bizniu neturiu nieko bendra. Kojas noriu pakratyti Žemaitijoje ir įlįsti į savo tėvų kapą“, – sakydavo žemaitis iš Paryžiaus Antanas Mončys.

Menininko gyvybė užgeso 1993 m. Prancūzijoje. Jo palaikus artimieji parvežė į Lietuvą. A. Mončys palaidotas tėvynėje – atgulė tėvų kapavietėje Kretingos rajono Grūšlaukės kapinėse.

Aktualus ir šiandien

A. Mončio atminimo vakare vyko dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ peržiūra.

Filmo režisierius Linas Mikuta su A. Mončio kūryba susipažino apsilankęs Palangoje įrengtame A. Mončio name-muziejuje, kuriame eksponuojama beveik 60 menininko kūrinių. Po apsilankymo muziejuje režisieriui kilo noras įamžinti skulptorių kino juostoje, kad su jo kūryba ir asmenybe susipažintų daugiau žmonių.

Taip per aštuonerius metus gimė dokumentinis filmas.

Jame L. Mikuta vaizduoja A. Mončio gyvenimo posūkius, bendrakeleivius, kūrybą ir pasaulėjautą, atskleidžia menininko gebėjimą 40 metų gyvenant išeivijoje susieti archajišką kultūrą ir modernų meną.

Viena iš pagrindinių skulptoriaus skleidžiamų idėjų – svarbiausia yra ne kalba, o prisilietimai, susitikę žvilgsniai.

Režisierius L. Mikuta mano, kad tai ypač aktualu šiuolaikiniame kontekste, kai socialiniuose tinkluose tik pykstamasi ir nesusikalbama.

„Gyvename milijonų žodžių pasaulyje. Gyvename socialinių tinklų eroje, kai visi daug kalba, pykstasi dėl įvairiausių dalykų, ir matome, kaip žodžiai skiria žmones. O A. Mončio mintis tokia, kad kartais reikia nutilti, prisiliesti, pajausti rankomis. Galbūt tai yra atsakymas, kas mes esame ir kaip galime būti kartu“, – pabrėžė L. Mikuta.

Anot režisieriaus, išmušė valanda, kada A. Mončys mums labai aiškiai kalba istoriniame ir pasauliniame kultūriniame kontekste.

„Gyvename A. Mončio laiku, kai jo kūriniai gali ypač daug pasakyti apie mus pačius ir apie mūsų vietą pasaulyje“, – mano L. Mikuta.

Pasak jo, A. Mončio kūryba ir gyvenimas liudija, kad pagrindinė kalba nėra žodžiai, o tai, kas slepiasi žmonėse, jų žvilgsniuose, prisilietimuose. Ši kalba gali jungti.