„Man patinka automobiliai, patinka juos vairuoti“, – sako automobilių sportą įsimylėjusi panevėžietė Rūta Nedzelskienė. Tomo Pošiūno nuotr.

Iš varžybų grįžta lėtai

Vienoje rankoje tulpė, kitoje – vairas. Taip šiemet Tarptautinę moters dieną švęs panevėžietė Rūta Nedzelskienė – viena stipriausių Lietuvos lenktynininkių, ralio sportininkių bei nugalėtojų.

Stereotipas, kad moterys vairuoja prasčiau nei vyrai, sparčiai nyksta. Dabar dailios rankos vairą valdo ne tik kasdien kelyje, bet ir automobilių varžybose.

Jose aštuonerius metus Lietuvoje dalyvauja ir 38-erių panevėžietė R. Nedzelskienė. Ji juokiasi, jog dabar vyrai tik džiaugiasi, jei lenktynių trasoje pasirodo priešingos lyties ekipažai, nenusileidžiantys nei greičiu, nei meistriškumu.

Pastarąją tiesą gali patvirtinti ir pati Rūta, kuri į varžybas kas kartą keliauja su savo gyvenimo draugu, sporto ir kriminalinių įvykių žurnalistu iš Panevėžio Tomu Markelevičiumi.

„Tomas jau seniai pasinėręs į automobilių sportą. Abu esame nuolatiniai Lietuvos slalomo varžybų dalyviai. Pastaraisiais metais, jei Tomas trasą įveikdavo per minutę, aš nuo jo atsilikdavau 5 sekundėmis, o paskutinį kartą – tik 3. Tenka pripažinti – greitėju“, – didžiuojasi Rūta.

Panevėžietė varžosi ne tik slalomo, kur reikia kuo greičiau įveikti numatytą trasą su kliūtimis, bet ir ralio trasoje.

O viskas prasidėjo nuo atsitiktinės pažinties su Tomu. Tada Rūta nė nežinojo, kad jis televizijoje, spaudoje matomas žmogus. Tik giminaičiai nuo pat pradžių siūlė pažiūrėti tai vietines Panevėžio žinias, tai kitas laidas.

„Automobiliai mus ir suvedė. Vieną dieną bičiulis iš Šiaulių pasiūlė kartu nuvažiuoti į „Seat“ klubo susitikimą Panevėžyje. Sutikau palydėti. Be to, pati domėjausi automobiliais, technika. Renginyje sutikau Tomą, taip ir užsitęsė iki šios dienos“, – juokiasi R. Nedzelskienė.

Laisvą minutę varžybose Rūta išnaudoja įdomiausių akimirkų įamžinimui. Asmeninio archyvo nuotr.

Konkurencija auga

Užsimezgus artimesnei draugystei, pora ėmė kartu intensyviai važinėti ir į automobilių varžybas, kuriose T. Markelevičius ne tik rengė reportažus, bet ir pats leisdavosi į trasą. Taip šalia jo, kaip šturmanė, įsitaisė nauja kompanionė.

„Neverčiau niekada savęs daryti, ko nenoriu – kartais sėdėdavau šalia, o kartais pabandydavau ir pati pralėkti trasa“, – prisimena R. Nedzelskienė.

Kai panevėžietė ėmė lenktyniauti, tiek slalomas, tiek kitos panašios varžybos nebūdavo itin gausios. Bet dabar į jas susirenka šimtai ekipažų, išaugo ne tik konkurencija, bet ir azartas.

„Anksčiau atvažiuodavome į varžybas trys moterų komandos. Net nereikėdavo stengtis dėl prizinės vietos. O dabar tai jau rimtos lenktynės, būna smagu“, – tvirtina Rūta.

Kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną, panevėžietė su savo moterų komanda „Auresa“ pasirodys Šakiuose, kur vyks pirmasis iš keturių orientavimosi- pramoginis „Damų rally Žemaitija 2020“ varžybų serijos etapas. Solidarumo, pasak R. Nedzelskienės, čia tikrai nebus, nes dalyvaus apie 200 ekipažų.

„Automobilių sportas tarp moterų Lietuvoje tikrai populiarėja, atvyksta labai profesionalių dalyvių, kurias įveikti itin sunku. Mūsų moterų komanda jau gana darni, puikiai sutariame, viena kitą suprantame, turime savas užduotis ir pasiekiame neblogų rezultatą“, – džiaugiasi sportininkė.

Pergalės skonis

Panevėžio moterų komanda „Auresa“ gyvuoja ketverius metus ir pernai Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) metinėje įskaitoje užėmė 2 vietą. Tai aukščiausias šio ekipažo pasiekimas.

„Moteriškas ralis nėra toks, kaip įprasta šioms varžyboms. Komanda gauna lenktynių knygą ir ja seka trasa – tai daugiau orientavimosi pakraipos renginys. Aš paprastai vairuoju, dar yra šturmanas, o gale sėdi komandos narės, atliekančios paskirtas užduotis“, – apie damų lenktynes pasakoja jose jau šešerius metus dalyvaujanti Rūta.

Ji sportinių nuopelnų turi ir važiuodama viena bei kartu su Tomu. Praėjusiais metais panevėžietė LASF Lietuvos slalomo čempionate liko antra. Pernai vykusiame kalėdiniame ralyje T. Markelevičius ir R. Nedzelskienė visus konkurentus nugalėjo dviejų narių ekipažo slalomo kategorijoje, o bendroje įskaitoje užėmė 2 vietą.

Kiek Rūta parsiveža taurių ir medalių iš mažiau reikšmingų varžybų – nebesuskaičiuoja.

„Su taure grįžti puiku, be – taip pat ne pasaulio pabaiga. Svarbiausia, kad technika būtų gerai paruošta“, – pabrėžia sportininkė, kelianti itin aukštus reikalavimus savo automobiliui.

Tuo paprastai rūpinasi Tomas. Per visus varžybų metus pora, dalydamasi vieną mašiną, trasose jau nuvažinėjo tris „Mitsubishi Colt“ markės automobilius.

„Dabar vėl turime tokį patį automobilį, jį paruošėme naujam sezonui ir matysime, kaip čia šiemet mums seksis. Labai pikta būna, kai žinai savo galimybes, o nuvilia technika. Taip jau yra nutikę. Kartą stoviu prie starto ir sukasi ratai vietoje – uždėjo Tomas plikas padangas ir paleido“, – juokiasi lenktynininkė.

Rūtą Nedzelskienę ir žurnalistą Tomą Markelevičių suvedė meilė automobiliams. Asmeninio archyvo nuotr.

Lenktynininkė ir menininkė

Rūtai ir pačiai technika nėra svetimas pasaulis. Iškilus būtinybei ji geba ir tepalus, ir ratus pasikeisti. O plieniniai žirgai traukė nuo mažens, kai augo su mašinomis prekiaujančiu tėvu.

„Man patinka automobiliai, patinka juos vairuoti. Dar nesulaukusi pilnametystės stengiausi vairuotojo pažymėjimą gauti per patį 18 metų gimtadienį. Dėl vairavimo mokyklos klaidos tai padaryti pavyko tik mėnesiu vėliau. Jei dabar netekčiau teisės vairuoti – būtų didžiausia bausmė“, – sako R. Nedzelskienė, sukaupusi dvidešimties metų patirtį prie vairo.

Kasdien ji važinėja gana ramiai ir tvarkingai, kartais tik nesuvaldo emocijų dėl kelyje pasitaikančių kliūčių. Tačiau adrenalino gatvėse panevėžietė nesiekia, jo prisiskanauja lenktynių trasoje. Nors ir čia Rūtai ganėtinai saugu – juk važiavimas priklauso nuo vairuotojo.

„Nuo pat starto linijos visu kūnu jaučiu didžiulį jaudulį, mintis apie trasą užvaldo noras į tualetą. Paskui svarbu greitis ir nepamiršti trasos plano, kurį bandai įsiminti prieš išvažiavimą. Kiekviena klaida brangiai kainuoja. Bet iš varžybų namo visada važiuojam labai lėtai – būnam jau prisisėmę aštrių pojūčių“, – pasakoja R. Nedzelskienė.

Jiedu su Tomu vienas kitu kelyje pasitiki, taisyklių nelaužo ir didelių avarijų neturėjo.

Tačiau ramiai gyventi Rūta nemoka. Ji visada pilna veiklos ir gulėti prieš televizorių ant sofos – tikra kančia.

„Net žiūrint televizorių rankos pačios kruta, ieško darbo. Taip tarp mano pomėgių, be sporto, atsirado dar ir tapyba bei rankdarbiai“, – savo piešinius, paveikslus bei krūvas auskarų ir kitų originalių papuošalų rodo moteris.

Anksčiau šiuo turtu ji prekiaudavo ir mugėse. Pasiimdavo darbe atostogų ir kibdavo į papildomą uždarbį. O varžybose, kai pati nebūna trasoje, Rūta griebia fotoaparatą ir stengiasi įamžinti įdomiausias renginio akimirkas.

Vietoje kelionės – nauji ratai

Iš tikrųjų Rūta – siuvėja ir verslininkė. Paveldėjusi iš gana kūrybiškos sielos tėčio potraukį menui, vaikystėje pažino tekstilės sritį Dailės mokykloje ir labai norėjo toliau studijuoti dizainą. Bet gyvenimas nukreipė kita linkme.

Įgijusi siuvėjos profesiją, jauna mergina sukūrė šeimą, susilaukė dukros ir išvyko laimės ieškoti į Airiją, kur dirbo restorano padavėja. Ilgai svetimoje šalyje nepabuvo – labai ilgėjosi Lietuvoje likusio vaiko ir grįžo namo. Ilgainiui iširo pirmoji Rūtos santuoka.

„Mano gyvenime daug visko buvo, daug visko bandžiau. Esu pakeitusi ne vieną darbovietę. Juokinga, bet kartą užsukusi antifrizo į autodetalių parduotuvę, gavau darbo pasiūlymą“, – prisimena R. Nedzelskienė, natūraliai grįždama prie automobilių temos.

Jau kelintus metus ji dirba ūkvede Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, taip pat rūpinasi šios įstaigos liftų priežiūra.

Laisvalaikio Rūta, kaip ir jos gyvenimo draugas, turi mažai. Dar pernai pora planavo šiais metais, rudeniop, kai į pabaigą eis varžybų sezonas, iškeliauti į šiltus kraštus. Bet šią svajonę pakeitė naujas šeimos automobilis.

„Planavom pailsėti, bet nusipirkom mašiną“ – juokiasi automobilių sporto liga serganti R. Nedzelskienė.