-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Liaudies menininkė negalėtų suskaičiuoti, kiek laiko praleido kurdama savo garsiuosius margučius. Tai jos didžioji gyvenimo aistra, kuriai reikia ypatingos kantrybės, susikaupimo ir dar – visiškos ramybės.
Bet nors laisvo laiko Gražina Kudreckienė būdama jaunesnė daug neturėjo, kone visą jį atiduodavo savo pamėgtam menui: rengdavo margučių ekspozicijas, o kol šios keliaudavo iš vienos parodos į kitą, kiaušinių marginimo vašku mokydavo jaunąją kartą. Tokie pakvietimai pasidalyti sukaupta patirtimi buvo ypač malonūs, bet dar maloniau, sako ponia Gražina, nuteikdavo jaunimo noras atsigręžti į savo krašto tradicijas.
„Galbūt kas nors iš tų vaikų ir užsikabino už šio kiaušinių dažymo būdo, – viliasi 86-erių tautodailininkė. – Man gi nesunku nueiti, parodyti, jei kviečia. Nesunku save dalinti gyvenime, nes nieko nesusikrausi, nieko neišsineši.“
G. Kudreckienės parodos traukdavo žiūrovus ne tik išskirtiniais margučių, bet ir tautinių audinių raštais. Nuolatinis kūrybinis veiksmas – ar tai būtų darbas su vašku, ar audimas, – poniai Gražinai labai patiko. Nors dabar gyvenimo ritmas gerokai sulėtėjęs, senjorė svarsto nugyvenusi labai įdomų, turtingą ir spalvingą gyvenimą.
Kiaušinių marginimą vašku G. Kudreckienė atrado dar vaikystėje, sudėtingais karo metais. Šio amato išmokė amžinąjį atilsį tėvelis.
Pagal profesiją jis buvo agronomas, mama mokytojavo. Tačiau, pasak G. Kudreckienės, jų namuose Velykos net ir karo metais buvo didžiulė šventė.
Šeima augino savo vištas, tad turėjo ir kiaušinių. Tik dažų jiems, tiesa, tuo metu nebuvo, taigi tekdavo pasitelkti fantaziją ir suktis, kaip išmanai.
Būdama mergaitė Gražina lakstydavo paupiais ir rinkdavo juodalksnio žieveles. Jas užraugdavo vandenyje, primesdavo parūdijusių vinių ir taip išgaudavo sodrią juodą spalvą. Kiaušinį telikdavo kruopščiai padengti lydyto vaško ornamentais, o vėliau panardinti į dažą bei išvirti. Taip gimdavo pasakiško grožio velykiniai margučiai.
„Mane šitaip tėvukas pamokė“, – šypsosi tautodailininkė.
Tautodailininkės teigimu, kiaušinių marginimas vašku – ne tik vaizduotės, bet ir begalinio susikaupimo, netgi šiokios tokios matematikos reikalaujantis darbas. G. KARTANO nuotr.
O pramokusi, sako, niekada nebenustojusi marginti.
„Išpiešiu kiaušinį vašku, įdedu į išrūgusią juodalksnio žievę, palaikau, apdžiovinu ir verdu svogūnų lukštuose. Verdant vaškas ištirpsta ir lieka gražūs raštai“, – pasakoja G. Kudreckienė.
Anksčiau per dieną jai pavykdavo taip nudažyti 20–25 kiaušinius. Įspūdingą kiekį žinant, kiek šis darbas reikalauja kruopštumo, taigi ir užima laiko.
Prieš pradėdama marginti kiaušinius vašku, ponia Gražina nė neįsivaizduodavo, koks margutis galiausiai bus. Duodavo visišką laisvę fantazijai. Tačiau tam, jog raštai būtų simetriški ir taisyklingi, trauktų akį, reikėdavo skrupulingai apskaičiuoti, kiek ornamentų ant kiaušinio tilps, kur kokį brūkšnelį ar taškelį padėti.
„Nebuvo šalia žmogaus, kuris parodytų, kaip iš tikrųjų tai reikia daryti. Tėvukas parodė, kaip išpiešti saulutes, tad man jos ir prigijo“, – sako savamoksle save laikanti tautodailininkė.
G. KARTANO nuotr.
Šiais metais prieš Velykas G. Kudreckienė pati kiaušinių nebedažė. Prisipažįsta, sveikata nebe ta. Užtat tradiciją perėmė sūnus, mamos pamokytas, taip pat puikiai marginantis vašku.
Paklausta, iš kur turėjusi tiek kantrybės kiaušinius it juvelyrė gražinti, menininkė juokiasi, jog šį darbą tekdavo daryti tik kartą per metus, prieš pat Velykas, tad nespėjo ir atsibosti.
Tokiam amatui itin reikalinga ramybė ir susikaupimas.
„Būdavo, išvarau visus, sakau palikti mane virtuvėje ir pradedu marginti, – pasakoja ponia Gražina. – Ant viryklės užsidedu metalinį padėkliuką, vaškas ištirpsta, o tuomet smeigtuku dėlioju raštus. Dažau į vašką ir braukiu, vėl dažau, vėl braukiu… Vaškas greitai stingsta, tad tekdavo skubintis.“
Kūrėja mano gana lengvai prisijaukinusi tokį nelengvą marginimo būdą. Nors eksperimentuodavo daug ir dažnai, margučių laidoti šiukšlinėje jai neteko nė sykio. Visi jie itin mieli širdžiai, tad saugiai nugulė į asmeninę tautodailininkės kolekciją.
G. KARTANO nuotr.
Paprašyta prisiminti, kokios Velykos būdavo sudėtingais karo laikais, G. Kudreckienė patikina: badu tikrai nemirdavo. Šeimos tuomet sukdavosi, kaip tik išmanydavo.
Štai pačios tėvelių ūkyje buvo karvė, vištų, kiaulių. Tad Gražinai iki skausmo pažįstami visi ūkio darbai – ir karvę melždavo, ir sviestą mušdavo.
Ant Velykų stalo keliaudavo viskas, ką užsiaugindavo. Kimšdavo dešras, sūdydavo lašinius ir kumpius.
„Toks tuo metu buvo gyvenimas, – gūžteli pašnekovė. – Bet manau, kad jis nebuvo nė kiek vargingas. Buvo įdomu gyventi, viską savo rankomis daryti nuo nulio.“
„Aš dabar savo sūnui vis sakau: „Na jūs ir pasileidę… Per daug visko norit ir turit, o dar vis maža“, – priduria su šypsena. – Dabar, žiūriu, žmonės kiekvieną dieną bėga į parduotuvę kažko pirkti: tai duonos, tai kiaušinių, tai pieno. O pas mus būdavo visai kitaip. Parduotuvės juk niekur nerasi – ką jau pasidarai pats, tą ir turi.“
Kartais G. Kudreckienei atrodo, jog tam, kad žmonės įvertintų tai, ką turi, ir išgrynintų vertybes, gyvenime reikia tikrojo sukrėtimo. Visgi Ukrainoje, visai netoli Lietuvos prasidėjęs barbariškas karas labai liūdina. Skaudu matyti, kai dėl kažkieno ambicijų kenčia niekuo dėti žmonės.
„Pasaulis pasidarė nebemielas. Kodėl šitaip elgiasi žmonės? Ką jie gaus? Nieko negaus. Nebent auksiniame karste bus palaidoti tie, kurie dabar žudo“, – kalba ponia Gražina.
Nebuvo šalia žmogaus, kuris parodytų, kaip iš tikrųjų tai reikia daryti. Tėvukas parodė, kaip išpiešti saulutes, tad man jos ir prigijo.
G. Kudreckienė
Velykinius margučius puošianti nuo mažų dienų, austi G. Kudreckienė išmoko tik prieš išeidama į pensiją. Sūnaus sukonstruotomis staklėmis senjorė priaudė galybę dailiausių rankšluosčių, lovatiesių. O paskui užsikrėtė dar ir mezgimu – pradėjo megzti riešines.
Bet jei reikėtų nuspręsti, kuri veikla visgi buvusi arčiausiai širdies, ponia Gražina teigia, jog būtų sunku ir palyginti: kiekviena jų turi savojo žavesio.
G. Kudreckienę būtų galima drąsiai vadinti aukštaitiškų juostų pradininke Panevėžyje. Ypač mylėjusi staklių poškėjimą, stengdavosi juostas austi kuo įmantresnes, stebindavo raštų įvairove.
Auksinių rankų tautodailininkė austi mokėsi pati, iš specialios literatūros. Mat kartą paprašiusi vienos pažįstamos, mokėjusios neblogai tą daryti, išmokyti ir ją, pamokų taip ir nesulaukė.
„Prašiau „tu man tik parodyk, kaip daryti, toliau jau aš pati“. Na kaipgi parodys! Konkurencija“, – juokiasi ponia Gražina.
Taip užsispyrusi moteris visko išmoko pati. Taip pat ir pinti.
Nors pačios pirmosios juostos, anot Gražinos, buvusios nekokios, vėliau ranka kaip reikiant įgudo.
„Kartą ruošėme tautodailės parodai ekspoziciją – mūsų nemažai moterų ten dirbo. Pasiėmėm vieną kryžminę juostą – tokią, kur aukštaičiai pindavo. Tai pusę nakties dirbom. Viena nuo vieno galo, kita nuo kito galo, kol radom, kur koks siūlas turi eiti. Taip ir išmokau“, – šypsosi prisiminusi.
Prieš pradėdama paišyti kiaušinius karštu vašku, Gražina Kudreckienė sako niekada nenumananti, koks margutis bus. G. KARTANO nuotr.
Visą gyvenimą G. Kudreckienė buvo labai veiklus ir užimtas žmogus. Nors mokyklą pradėjo lankyti tik ketvirtoje klasėje, tuomet skyriumi vadintoje, tai nesutrukdė siekti aukštojo mokslo.
Anksčiau eiti į mokslus Gražina tiesiog neturėjo galimybių. „Tai klumpių nebuvo, tai dar ko trūko. Bet to didelio materialinio skirtumo nejusdavome. Visi buvome lygūs“, – pasakoja.
G. Kudreckienė yra baigusi statybų inžineriją Kauno politechnikume. Po studijų visas jos gyvenimas sukosi tik apie darbą.
„Reikėjo pinigų“ – paprastai paaiškina senjorė. – Baigiau studijas, gavau paskyrimą į Dūkštą. Po to nusikėliau į Zarasus. Ten gyvenau aštuonerius metus. O tada atsidūriau Panevėžyje.“
Čia Gražina įsidarbino pagal specialybę teritoriniame treste, kurio jau seniai nebėra. Dirbti teko daug ir sunkiai. Juolab kad kolektyve buvo kone vienintelė moteris tarp vyrų.
„Ariau tikrai daug, o ir pats darbas nebuvo labai prie širdies, – neneigia. – Man atrodo, kad jeigu žmogus atrado save, tai darbe jam turėtų patikti. O tada nori nenori reikėjo atidirbti tuos metus po studijų, kur jau paskirs.“
Be to, net ir septyniolika metų išdirbusi skyriaus viršininke tuometiniame teritoriniame treste, žodžio moteris ten turėdavo mažai.
„Tik pabandyk kokią mintį ar idėją pakišti, tai girdi tik „Ne, ne, ne, kokia nesąmonė!“ Žiūrėk, už poros savaičių jau dirba taip, kaip pasiūliau“, – juokiasi ponia Gražina.
G. KARTANO nuotr.
Prieš išeidama į pensiją moteris išmoko austi ne tik dėl to, jog tokia veikla traukė, bet ir todėl, kad reikėjo iš kažko gyventi.
Audė tautinius atributus. Su laiku tokius pradėjo ypač vertinti.
„Galima sakyti, jog gyvenau iš audimo. Parduodavau, 200 rublių paimdavau. O dabar jau ir vertė jų visai kitokia. Žmonės ir tūkstančių negaili“, – pastebi senjorė.
Be to, menas jai visuomet buvęs artimesnis nei statybų inžinierės diplomas. G. Kudreckienė netgi galvojo stoti į architektūrą, bet pritrūko pasitikėjimo savimi. Pabijojo, jog neišlaikys privalomo piešimo egzamino. Nors piešimo yra mokiusis, ir ne iš bet ko, o paties Panevėžio dailės patriarcho, žymaus tapytojo ir visuomenininko Kazimiero Naruševičiaus. Jis net keletą metų buvo Gražinos mokytojas.
Deja, kad ir kaip traukė tapymas, laiko paroje labai trūko. Pagrindinis darbas, pasak moters, atimdavo visas jėgas, tad teptuko į rankas daugiau taip ir nepaėmė.
Kad ir kiek eksperimentuodavusi, tautodailininkė sako margučių nė sykio nelaidojusi šiukšlinėje – vienokie ar kitokie, jie visada pavykdavę. G. KARTANO nuotr.
Jaunystėje G. Kudreckienė buvo ne iš kelmo spirta. Dėl savo jaunatviško maksimalizmo netgi turėjo reikalų su tuomet aktyviai veikusiu KGB.
Būdama jauna mergina, Gražina priklausė pogrindinei organizacijai, leidusiai lietuviškas knygas ir veikusiai prieš sovietinę ideologiją.
Pogrindinės grupės tuomet buvo persekiojamos, jose veikę žmonės – kalinami. Nors, pasak senjorės, tai buvo labai įdomus gyvenimo tarpsnis, bet kainavo daug nervų.
Susekta G. Kudreckienė gal ir būtų paragavusi žiaurios KGB rankos, tačiau tąkart visą kaltę dėl pasipriešinimo veiklos prisiėmė vietos kunigas.
„Patąsė patąsė mus ir viskas… Tuo ir baigėsi. Visgi du žmones iš mūsų organizacijos įkalino. Jei visa tai būtų vykę pora metų anksčiau, dar prieš Stalino mirtį, tuomet mus visus ten tyliai būtų sutvarkę“, – neabejoja.
Visą gyvenimą G. Kudreckienė labai vertino gamtą ir jos ramybę. Jai nuolatos reikėjo kažkur judėti, veikti, daryti, tad išmaišydavo kone visus vietos miškus, jai pažįstami visi jų takai ir takeliai.
Pasivaikščiojimas miške Gražinai buvęs tarsi meditacija.
„Didžiausias poilsis man buvo išvažiavimas į mišką. Sėsdavau į greta namų esančios geležinkelio stoties traukinį ir važiuodavau į Bygailių mišką. Ten grybaudavau, uogaudavau, taip pravėdindavau galvą“, – pasakoja senjorė, dabar vis daugiau laiko dėl sveikatos praleidžianti namuose.
