-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko dr. Dariaus Juodžio žiniomis, pirmoji periodinė partizanų spauda gausiau pasirodė praėjus maždaug metams nuo rezistencijos pradžios – 1944-aisiais. Nors pogrindinės lietuviškos spaudos nelegalios leidybos patirties jau turėta Antrojo pasaulinio karo metais.
„Nors tas pogrindis buvo antinacinis, bet kartu ir antisovietinis“, – sako pašnekovas.
Karo meto pogrindinėje spaudoje vyravo Lietuvos nepriklausomybės, laisvės leitmotyvas. Pasibaigus nacių okupacijai, šios spaudos neliko, bet susikaupė patirtis, labai pravertusi susikūrus partizaniniam pasipriešinimui.
Ir kuo labiau mažėjo partizanų, tuo, dr. D. Juodžio teigimu, spaudos reikšmė antisovietiniam judėjimui augo – kaip ir leidinių.
Bene daugiausia spaudos išleista partizanų apygardų lygmeniu, tačiau savo leidinių turėjo ir rinktinės, ir vyriausia partizanų vadovybė.
„Galima sakyti, kad per visą laikotarpį galėjo būti leidžiama net per šimtą pavadinimų leidinių. Aišku, ne vienu metu“, – apie 1944–1953 metų periodą paaiškina dr. D. Juodis.
Istoriko tikinimu, toks skaičius Lietuvai nėra mažas, taigi partizanai neabejotinai suvokė spausdinto žodžio vertę.
Dabar šie leidiniai saugomi įvairiuose muziejuose, Lietuvos ypatingajame archyve. Kai kurių išlikę beveik visi numeriai, bet dažniau – vienetai.
„Tačiau visuose Lietuvos muziejuose, archyvuose saugomų partizanų leidinių kiekis tikrai nemenkas, – pakartoja dr. D. Juodis. – Daugumos leidinių išliko bent vienas kitas egzempliorius.“
Pasak istoriko, silpstant partizanų pajėgoms, jų vadovybė vis daugiau dėmesio skyrė leidybai. Buvo siekiama šią neginkluotą kovos priemonę kuo labiau sustiprinti.
„Moderniais terminais kalbant, tai buvo propagandinė, informacinė kova. Priešprieša sovietų propagandai, skleidusiai visai kitokias žinias. Partizanai užpildė informacijos vakuumą Lietuvoje“, – apibendrina D. Juodis.
Poetas ir redaktorius Bronius Krivickas-Vilnius (kairėje) su Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijos vadu Steponu Giedriku-Giriečiu. LYA nuotr.
Leidinių periodiškumas, tiražas, leidybos trukmė, apimtis buvo labai skirtinga.
Vieni leisti vos keletą mėnesių, kiti – po kelerius metus. Apimtis įprastai svyravo nuo 2 iki 6 puslapių.
Rašytų ranka leidinių tiražai, dėl suprantamų priežasčių, būdavo labai maži. Spausdintųjų rašomąja mašinėle tiražas galėjo siekti kelias dešimtis.
Šapirografą turėję leidėjai paruošdavo 100 egzempliorių pogrindinės spaudos, o rotatoriumi daugintieji skaičiuoti net šimtais.
Pasak dr. D. Juodžio, rečiau, bet partizanai turėjo ir spausdinimo staklių – paprastų, nesudėtingų, bet jos palengvindavo darbą.
Spausdindavo paprastai miško stovyklose, bunkeriuose.
Dažniausiai straipsnius rengė patys partizanai, bet stengėsi pritraukti ir legaliai gyvenančių autorių.
Pogrindinę partizanų spaudą platindavo ryšininkai per patikimus asmenis. Reikalingų spausdinti medžiagų, kaip pasakoja istorikas, taip pat gaudavo per ryšininkus, rėmėjus. Laikais, kai sovietų saugumas įdėmiai sekė spaustuvių, apskričių, rajonų laikraščių darbuotojus, tą padaryti buvo tikras iššūkis.
Partizanų leidiniuose galima išvysti labai įvairių straipsnių, įskaitant ir proginius – skirtus kuriai nors religinei ar tautinei šventei: Kalėdoms, Velykoms, Vasario 16-ajai.
„Labai dažnai būdavo ir informacijos iš užsienio – pateikiamos per radiją išgirstos užsienio naujienų suvestinės“, – pasakoja dr. D. Juodis.
Pogrindinė spauda tarnavo ir laisvės kovotojų dvasiai palaikyti. Padrąsinimai, kad okupuotoje Lietuvoje susiklosčiusi situacija tėra laikina, neleido užgesti tikėjimui, jog netrukus viskas pasikeis į gera.
To tikėjimo atspindžiu buvo ir skaitytojus pasiekdavusi partizanų kūryba – dažniausiai eilės, dainų tekstai. Ir ne tik periodinėje spaudoje: dr. D. Juodžio teigimu, būta ir kitų leidinių – Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje dienos šviesą išvydo partizanų dainų ir eilėraščių rinkiniai.
Pasak istoriko, partizanai netgi išleido vėliau išdaviku tapusio Kosto Kubilinsko „Raudonąjį rojų“, pašiepiantį sovietų valdžią.
Leisti ir maldynėliai, pavyzdžiui, Žemaičių apygardos „Rūpintojėlis“, kuriame – partizano maldos ir apmąstymai.
Tačiau ypač svarbios buvo krašto žinios – tiesa apie sovietų valdžios vykdomas represijas, persekiojimus, falsifikuojamus rinkimus.
Vyriausioji partizanų vadovybė taip pat turėjo savo leidinių. Vienas tokių – „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Jo leidyba rūpinosi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis.
Aukščiausia vadovybė leido ir LLKS tarybos biuletenį. Dr. D. Juodžio teigimu, pastarasis spausdintas gana nedideliu tiražu, nes skirtas tik tarnybiniam naudojimui. Kiti partizanų leidiniai buvo skirti ir patiems kovotojams, ir visuomenei.
Bene ilgiausiai, istoriko žiniomis, leistas „Laisvės varpas“.
Tiesa, tokiu pavadinimu dalijosi du leidiniai. Vienas leistas su pertraukomis Dainavos apygardoje nuo maždaug 1945-ųjų iki 1952 metų. Kitas – Kęstučio apygardoje. Jis pradėtas leisti nuo 1946 metų, o paskutinis numeris išėjo 1953-iaisiais.
Paskutinį periodinį leidinį leido Šiaurės Lietuvos partizanai. Tai, anot D. Juodžio, yra ir vėliausias partizanų leidinys, mat pirmasis numeris pasirodė 1952 metais. Iš pradžių pavadintas „Partizanų šūviams aidint“, paskutinįkart – 1957-aisiais – pasirodė jau kaip „Partizano šūvio aidas“.
Įdomaus reiškinio būta Pietų Lietuvoje. Žinios apie tikruosius įvykius sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo perduodamos ir kitakalbiams: čia partizanai leido laikraštį rusų kalba „Svobodnoje slovo“ – „Laisvas žodis“.
1952 metų birželio mėnesio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Visuomeninės dalies leidinys „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Spėjama, kad tą vasarą Bronius Krivickas tapo leidinio redaktoriumi. LYA nuotr.
Tačiau pasipriešinimas okupacinei valdžiai buvo nelygi ir kruvina kova. Žūstant redaktoriams, sustodavo ir jų spaudai rengto leidinio leidyba. 1953-iaisiais metais J. Šibailai-Merainiui su bendražygiais tapus išdavystės aukomis, nutrūko „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidyba.
Kartais leidybos partizanai imdavosi savo iniciatyva. Istorikas pasakoja, kad 1945 metais bene pirmasis Suvalkijoje ranka rašė ir platino laikraštį „Girios balsas“ buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Liudvikas Butkevičius.
„Partizanų spauda dažnai laikėsi dėl tokių asmenybių ryžto“, – sako dr. D. Juodis apie pogrindinės antisovietinės spaudos leidėjus.
Paprastai į tokią veiklą įsitraukdavo išsilavinę žmonės. Pavyzdžiui, J. Šibaila-Merainis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas – Lietuvos partizanų vadas, žurnalistas, vienas iš nelegalios spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių – buvo mokytojai. Bronius Krivickas-Vilnius studijavo humanitarinius mokslus, bendravo su to meto literatais.
Vis dėlto partizanai, pasak dr. D. Juodžio, jautė didelį intelektualių jėgų – žmonių, kurie galėtų rengti spaudą, trūkumą.
„Nuolat ieškojo, kas galėtų sustiprinti leidybą“, – sako jis.
„Moderniais terminais kalbant, tai buvo propagandinė, informacinė kova. Priešprieša sovietų propagandai, skleidusiai visai kitokias žinias. Partizanai užpildė informacijos vakuumą Lietuvoje.“
Dr. D. Juodis
Bronius Krivickas-Vilnius – su Panevėžio kraštu susijęs poetas, literatūros kritikas, vertėjas – tapo vienu žymiausių to sunkaus meto leidėjų.
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno, jis vienas iš nedaugelio tuomečių pradedančių poetų bei rašytojų, dalyvavusių pokario rezistencijoje. Ir vienas gabiausių literatų, kurio talentas tuo metu tik ėmė skleistis.
Dabar B. Krivickas laikomas garsiausiu partizanų poetu. Vienas iš septynių paprastos valstiečių šeimos atžalų, gimęs Biržų apskrities Pasvalio valsčiaus Pervalkų kaime – šiandieniniame Pasvalio rajone.
Jam būnant dešimties šeima persikraustė į Nemunėlio Radviliškio valsčiaus Kiauliškių vienkiemį Biržų rajone. Čia, besimokant Biržų gimnazijoje, pasak D. Juzėno, ir atsiskleidė būsimojo poeto literatūrinis talentas.
Baigęs gimnaziją, B. Krivickas 1938 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Mokydamasis vienerius metus redagavo žurnalą „Ateitis“, vėliau – „Studentų dienas“.
„Jo kūryba, kritikos straipsniai buvo spausdinami leidiniuose „Darbininkas“, „Naujoji Romuva“, „XX amžius“, – vardija istorikas.
D. Juzėno pasakojimu, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 metų liepą fakultetas, kuriame studijavo poetas, buvo uždarytas, tad mokslus tęsė Vilniaus universitete. Studijuodamas reiškėsi kaip meno kritikas, išspausdino keletą rašinių apie Vilniaus ir Panevėžio teatrų spektaklius.
Mokslus B. Krivickas baigė per patį Antrojo pasaulinio karo įkarštį – 1943-iaisiais, kai naciai uždarė universitetą.
„Nuo 1944 metų B. Krivickas pradėjo talkinti „Kūrybos“ žurnalo redaktoriui Juozui Keliuočiui, taip pat aktyviai bendradarbiavo pogrindžio spaudoje – rašė pusiau legaliam, vėliau vokiečių okupacinės valdžios uždraustam Lietuvių aktyvistų fronto laikraščiui „Į laisvę“, – sako D. Juzėnas.
Broniaus Krivicko eilėraščiai su dovanojimo įrašu Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo Visuomeninės dalies viršininkui, partizanų leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktoriui Juozui Šibailai-Merainiui-Diedukui. LYA nuotr.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, B. Krivickas jau dirbo mokytoju Biržų gimnazijoje.
1945-aisiais jis gavo šaukimą atvykti į sovietų saugumo būstinę.
„Tuo metu jo broliai jau kovojo partizanų gretose. B. Krivickas apsisprendė irgi pasitraukti iš legalaus gyvenimo“, – pasakoja muziejininkas.
Jo teigimu, B. Krivickas įsijungė į Petro Tupėno vadovaujamą būrį ir iš pradžių buvo partizanų ryšininku tarp būrių.
Rezistencinė kova Biržų krašte skyrėsi nuo kitos Lietuvos dalies. Čionykščiai partizanai veikė savarankiškai, su Šiaurės rytų srities štabu nepalaikė ryšių. 1947–1948 metais tik vasaras praleisdavo miške, o kitu laiku dažniausiai apsistodavo pas žmones.
Nepaisant gyvenimo partizaninio karo sąlygomis, B. Krivickas tęsė literatūrinę veiklą. Sunkiausi 1948–1949 metai – suaktyvėjus sovietų kariuomenei, žūdavo vis daugiau partizanų – jam buvo ir patys kūrybingiausi.
„Tuo laiku parašyta daugiausia sonetų, išversta apie 70 Johano Volfgango Gėtės eilėraščių. Visus savo eilėraščius, straipsnius B. Krivickas perrašydavo keliais egzemplioriais ir dalindavo aplinkinių kaimų žmonėms, tikėdamasis, kad galbūt taip išliks bent dalis jo kūrybos“, – D. Juzėno teigimu, prie Biržų girios kovotojų prisijungusiam poetui žodis buvo svarbesnis nei ginklas.
Muziejininko pasakojimu, bendražygiai jį, vienintelį iš miško brolių dėvėjusį skrybėlę, nešiojusį akinius, vadino „literatūros profesoriumi“.
Pasak D. Juzėno, 1951 metais Biržų girioje buvo likę vos kelios dešimtys partizanų. Spėjama, kad būtent tų metų vasarą Biržų krašto partizanų atstovai susirinko paskutinį kartą. Tada Vyčio apygardos pasiuntiniai jiems pasiūlė iš likusių kovotojų įkurti Pilėnų tėvūniją.
Šiame susitikime veikiausiai susitarta ir dėl to, kad B. Krivickas pereis į apygardos štabą ir rūpinsis spauda.
Taip poetas tapo LLKS prezidiumo ir srities štabo nariu bei LLKS Šiaurės rytų Lietuvos srities Visuomeninės dalies vadovu.
„Ir viena iš svarbesnių jo veiklos sričių buvo atnaujinti partizanų spaudos leidybą“, – pabrėžia D. Juzėnas.
1951-ųjų rudenį B. Krivickas jau buvo Taruškų miške, o nuo 1952 metų pradžios pradėtas leisti LLKS Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities leidinys „Laisvės kova“. Liepą pasirodė pirmasis atgaivintos „Aukštaičių kovos“ numeris.
Bet lemtis jau skaičiavo paskutinius tenykščių laisvės kovotojų mėnesius.
1952 metų rugpjūtį sovietų saugumas slapta sulaikė Šiaurės Lietuvos srities vadą Joną Kimštą-Žalgirį. Jis, neištvėręs žiaurių kankinimų, išdavė visas jam žinomas partizanų slėptuves. Tarp jų – ir B. Krivicko-Vilniaus.
„1952 metų rugsėjo 21 dieną apie tūkstantis MVD vidaus kariuomenės kareivių apsupo Raguvos mišką, – pasakoja D. Juzėnas. – Per šią operaciją buvo surasti trys bunkeriai. Viename jų susišaudymo metu žuvo poetas B. Krivickas-Vilnius ir Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies vadas Mykolas Blinkevičius-Nemunas.“
Žuvusiuosius kareiviai užkasė už poros dešimčių metrų nuo bunkerio. Ant viršaus pasodino eglučių taip slėpdami vietą.
Istoriko teigimu, artimieji tik po metų surado palaikus ir slapta juos palaidojo Panevėžio rajono Putiliškių kaimo kapinaitėse.
Atgavus nepriklausomybę, B. Krivicko kapas buvo uždengtas paminkline plokšte, o po kurio laiko kapinėse atidengtas skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus sukurtas koplytstulpis.
Poeto ir jo bendražygių žūties vietą žymi skulptoriaus R. Navicko tipinis atminimo ženklas.
O Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicijos dalyje „Okupacijos gniaužtuose“, D. Juzėno teigimu, saugomos rašomosios mašinėlės detalės iš Raguvos miške buvusio partizanų bunkerio.
„Ja, kaip manoma, galėjo naudotis ir poetas partizanas Bronius Krivickas“, – sako istorikas.
