-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nedažnai galima išvysti gamtą veržiantis į žmogaus gyvenimą, bet man teko tai pamatyti savo akimis. Piemuo Sotiris Stamoulis, laikantis 300 veislinių ožkų gražioje skaisčioje Geranijos kalno miškų ganykloje prie Korinto centrinėje Graikijos dalyje, šaukė tiesiai man į veidą. Jam iš lūpų plūste plūdo piktas bejėgiškumas ir susirūpinimas.
Žemiau, kur baigiasi miškas, buvo matyti vėjo pašiauštas Korinto įlankos vandens paviršius, kiek tolėliau – Peloponeso kalnai. Vėjo gūsis atnešė šiltų sakų ir laukinių raudonėlių kvapą. Net dienos vidury giesmių posmelius suokė lakštingalos. Jei nežinotum, galėtum pamanyti esąs Arkadijoje. Bet čia gyvenantiems ir dirbantiems vyrams taip neatrodo. Tai vienas vilkų pasaulio pasienių: Geranijos kalno gauja yra piečiausiai gyvenanti Europos vilkų populiacija. Šio pasienio priešakinėse gretose atsidūręs S. Stamoulis gina savo gyvenimo būdą, kuriam iškilo egzistencinė grėsmė. Piemuo nusiteikęs itin ryžtingai, tačiau nerimą išduoda kiekvienas jo judesys.
„Pradžioje, prieš ketverius metus, nesupratau, kas puola gyvulius. Anksčiau bėdų kėlė šunys, bet šie paprastai apkandžiodavo ožkoms kojas. Šįsyk viskas buvo kitaip: kad ir kas tai darė, jie perkąsdavo gyvuliams gerkles. Šiuose kraštuose vilkai seniai užmiršti. Mano tėvas ir senelis taip pat buvo piemenys, bet nė vienam neteko su jais susidurti. Plėšrūnų čia niekas nematė ir prieš 200 metų.“
Stipriausia pora kasmet atsiveda 5–7 jauniklius, tad vietos populiacija gali išaugti 30 proc. per metus. („Getty Images“ nuotr.)
Pirmaisiais metais jis neteko 30 ožkų, antraisiais – 50. Tai nebuvo masinės skerdynės lyg iš pasakų. „Jos dingdavo viena po kitos. Taip ir nerasdavau. Jie jas nusitempdavo.“ Valstybė atlygina ūkininkams už atpažintas vilkų aukas, bet jei nėra sudraskytos gaišenos, kurią galėtum parodyti valdžiai, nebus ir pinigų. Vis dėlto labiau nei finansiniai nuostoliai šios be pėdsakų pradingusios gaišenos žadina psichologinę atmintį apie vilką kaip sumanų vagį, nuožmų žudiką, kuris puola sulaukęs palankios akimirkos. „Nesupratau, kas dedasi. Kažkas vyko, bet kas? Kas puldinėjo mano bandą? Privalėjau tai sustabdyti. Teko naktimis suburti ožkas krūvon. Miegodavau su jomis, kad ir kur jos būtų. Taip gyvendamas nustoji būti žmogumi. Tampi gyvuliu.“
S. Stamoulis paskambino Panagiočiui Kalliriui – pareigūnui, atsakingam už valstybinius Korinto rajono miškus. Jis ir supažindino mane su piemeniu. P. Kalliris padarė tai, ką ir priklauso biurokratui, – parašė ataskaitą. Savo kabinete jis man parodė ministerijai sukurptą raštą: „Google Earth“ nuotraukas, Geranijos gaujos teritorijos ribas, siekiančias pajūrio kurorto Lutrakio priemiesčius, kur vieną šių metų naktį tarp nušiurusių pirčių ir sveikatingumo centrų buvo rastas pasiklydęs vilkiukas. Pareigūnas rekomendavo atlikti tyrimą, skirti finansavimą, išsiaiškinti problemos mastą, paieškoti sprendimų, kaip pagerinti piemenų ir vilkų sambūvį.
Kaip į tai reagavo Atėnai? „Niekaip. Nesulaukėme jokio atsakymo.“ P. Kalliris apimtas nevilties: „Ministerijoje niekas nesupranta šios problemos. Jie neturi jokios patirties. Jei nieko nesiimsime, piemenys suras savų sprendimų. Nutiks taip, kaip prieš 50 metų: jie tiesiog bandys išmedžioti vilkus. Tikroji grėsmė – visiškas valdžios abejingumas.“
XX a. viduryje vilkai buvo išnaikinti visoje Vakarų Europoje, išskyrus vieną ar dvi populiacijas Italijos Apeninuose ir Ispanijoje. Dabar jų yra visur, išskyrus salas (Didžiąją Britaniją, Airiją, Korsiką, Sardiniją, Maltą ir Siciliją). Šie plėšrūnai slapukauja, laikosi atokiose vietovėse, kuriose galima įsirengti urvus, klajoja daugiausia naktimis ir užima didžiules teritorijas, todėl sunku juos suskaičiuoti. Pastarojo meto vertinimais, Europoje jų gali būti 12 tūkst. (neskaitant Rusijos, kur gyvena maždaug 40 tūkst. vilkų), bet kai kurie specialistai teigia, kad šis skaičius gali siekti ir 20 tūkst. Kiekviena stipriausia pora kasmet atsiveda 5–7 jauniklius (kai kuriose gaujose jauniklius veda dvi patelės), tad vietos populiacija gali išaugti 30 proc. per metus. Vilkai kasmet papjauna mažiausiai 10 tūkst. naminių gyvūnų nuo pietuose auginamų ožkų iki šiaurinių elnių, taip pat tūkstančius šunų, bet kadangi gaišenas sunku aptikti, tikroji padėtis neabejotinai rimtesnė. Gali būti, kad iš tiesų aukų skaičius yra 3–4 kartus didesnis.
Susiklosčius aplinkybėms nutiko tai, ką priklausomai nuo požiūrio būtų galima pavadinti pergalingu gamtos atgimimu arba Europos kaimo vietovių krize. Esant tokiai situacijai svarbiausi du veiksniai. Visų pirma, menksta tradicinis ūkininkavimas, ypač didelėse aukštumų teritorijose pietinėje ir pietrytinėje Europos dalyse. Šlaituose žemės ūkis nyksta dėl to, kad sensta ūkininkai, mažėja jų įplaukos (Europos kalnų vietovėse pajamos 40 proc. mažesnės nei žemumose), trūksta sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat išsilavinimo ir verslo galimybių, skiriamos per menkos subsidijos smulkiesiems ūkiams, vis daugiau gyventojų traukia į miestus, auga pramoninių žemumų ūkių našumas. Darant skirtingas prielaidas gaunami nevienodi skaičiai, bet Europoje iki 2030 m. žemės ūkio veikla nebebus vykdoma maždaug 30 mln. hektarų teritorijoje. Didžiulius žemyno plotus užims vilkai (taip pat lokiai ir lūšys).
Šios mūsų santykių su gamta permainos yra reikšmingos. Žmonija plėtė viešpatavimą Europos sausumos teritorijose tūkstantmečius, išskyrus nuosmukį XIV a., kai žemyne siautėjo juodoji mirtis. Dabar, nepaisant didelių politinių ir finansinių bendrosios žemės ūkio politikos pastangų, ši plėtra apsigręžė. Įgyvendinant naujausią ES kaimo plėtros planą, skirtą paskatinti žemdirbiams neapleisti vadinamųjų mažiau palankių ūkininkauti teritorijų, per septynerius metus išmokėta 13 mlrd. eurų. Vis dėlto nuo 1960 m. į miestus išsikėlė beveik penktadalis kalnų vietovių gyventojų. Europiečiai toliau trauksis iš šių teritorijų ir jas užleis laukinei gamtai.
Šie laukiniai gyvūnai puikiai prisitaiko žmonių pakeistose įvairios paskirties vietovėse. („Getty Images“ nuotr.)
Antrasis veiksnys – pastaruosius 50 metų taikyta Europos aplinkos politika – taip pat palanki vilkams. Pasirašydamos Berno konvenciją, kurią 1979 m. parengė Europos Taryba, o vėliau patvirtindamos ES Buveinių direktyvą Europos vyriausybės beveik nepasitarusios su rinkėjais priėmė nepaprastai įtakingus aplinkos apsaugos įstatymus, skirtus įvardytų rūšių augalams bei gyvūnams ir jų gyvenamoms teritorijoms apsaugoti. Šiose taisyklėse itin daug dėmesio teikiama vilkams: juos Europoje draudžiama medžioti, išskyrus tas vietas, kuriose, kaip sutaria mokslininkai, tam tikro lygio medžioklė nekenkia populiacijai arba kur šie plėšrūnai daro akivaizdžią žalą žmonėms. Nuo 1992 m. veikianti ES programa LIFE visame žemyne finansuoja įvairius vilkams palankius tyrimų projektus.
Prabėgus kelioms dienoms po susitikimo su S. Stamouliu, iš dalies ES finansuojamos nevyriausybinės organizacijos „Callisto“ vilkų apsaugos specialistas Yorgas Iliopoulas nusivežė mane į Parnitos nacionalinį parką apžiūrėti plėšrūnų laimikio. Prie šio Atikos regione esančio miškingo kalno šliejasi šiauriniai Atėnų priemiesčiai. Tai legendomis apipinta vieta: į rytus yra Maratonas, o į šiaurę – Chalkidės įlanka, kurioje Agamemnonas subūrė Trojos laivyną.
Švelnaus būdo ir išmintingas pilkų akių Y. Iliopoulas, susirišęs ilgus plaukus ant pakaušio, vilkų tyrimams paskyrė visą savo gyvenimą. Tirdamas šiuos gyvūnus ir bandydamas juos apsaugoti jis kasmet nukeliauja tūkstančius kilometrų po visą Graikiją. „Callisto“ negauna jokio valstybinio finansavimo. Šioje šalyje veikiančios labdaringos aplinkosaugos organizacijos turi labai nedaug narių ir beveik nepritraukia privačių lėšų. Jos pragyvena vykdydamos aplinkosaugos projektus rangovų arba ES užsakymu ir kliaudamosi iš esmės nemokama darbo jėga.
Daugėjant žmonių ir vilkų akistatų, dažnėja ir medžioklės atvejų. Y. Iliopoulas jaučia pareigą apsaugoti maždaug tūkstantį Graikijoje gyvenančių vilkų: „Švedijoje vilkus saugo 300 žmonių, o Graikijoje – tik trys.“ Kodėl jis tuo užsiima? „Dėl to, kad vilkai visada čia gyveno. Mes čia jų radome ir turime palikti.“
Y. Iliopoulas pirmiausia patikrina fotoaparatus, paslėptus palei miško keliukus, vingiuojančius per ąžuolynus ir arbutų krūmynus. Jis atgaline tvarka perkelia nuotraukas iš fotoaparato į planšetinį kompiuterį: vidurdienį matyti jo, o paskui mano kojos, 10 val. ryto – lapė, 9 val. – kelios ožkos, 8.30 val. – taurusis elnias, nosimi baksnojantis objektyvą, o 8 val. – du vilkai, tipenantys keliu ir paskui grįžtantys atgal. Jie medžioja. Sulysę ir alkani, bet vis tiek didžiuliai – maždaug 10 kartų didesni už lapę. Visa tai vyko už 20 km nuo Akropolio.
Kai kurios Graikijos vilkų gaujos užima 500 kv. km ar net didesnes teritorijas, nukeliauja po 60 km per dieną ir dažnai renkasi tiesiausius žmonių nutiestus kelius.
Vilkai laksto toli ir greitai. Gyvūnai iš Toskanos kartais poruojasi Ispanijos Pirėnuose, Vokietijos vilkų aptikta Danijoje, Norvegijos – suomių Laplandijoje, o Lenkijos plėšrūnų pastebėta visai netoli Berlyno. Kai kurios Graikijos vilkų gaujos užima 500 kv. km ar net didesnes teritorijas, nukeliauja po 60 km per dieną ir dažnai renkasi tiesiausius žmonių nutiestus kelius. „Vilkai dažnam iš mūsų yra laukinės gamtos simboliai, – kalba Y. Iliopoulas. – Bet taip nėra. Jie puikiai jaučiasi žmonių pakeistose įvairios paskirties vietovėse visoje Europoje. Jie gali būti visai šalia, nors jų nematote. Kai kur ūkininkai puikiai sugyvena su vilkais. Nebūtina griebtis smurto. Naminius gyvulius gali apsaugoti tinkamai dresuoti aviganiai šunys, geros tvoros ir nuolatinė gyvūnų priežiūra – visi šie metodai tradiciniai.“
Vilkai palieka ženklų. Maždaug kas 1,5 km palei taką randame išmatų – didelių spiralių, kuriose gausu ožkų ir šernų šerių, o akmenuotame žemės paviršiuje vos galima įžvelgti 10–12 cm pločio pėdsakus (patelių atspaudai kiek mažesni nei patinų). Jie žymi žygį tikslo link. Taip galima atskirti vilką nuo šuns: šie blaškosi genami smalsumo, o laukiniai padarai laikosi plano.
Buvo karšta popietė. Tankiame atžalyne čirpė svirpliai. Mes ėjome link Y. Iliopoulo gautų GPS koordinačių. Tako dulkėse buvo matyti elnių pėdsakų. Miškas kaip miškas, išskyrus tai, kad šiame gyvena daug vilkų. Jie visur ir niekur, paplitę, bet nesugaunami lyg žuvys, nematomi, bet keliantys nerimą. „Kartais pakeldavau akis, – pasakoja palydovas, – ir netoliese pamatydavau vilką. Tupintį ir stebintį.“
Europoje draudžiama medžioti vilkus, išskyrus tas vietas, kuriose, kaip sutaria mokslininkai, tam tikro lygio medžioklė nekenkia populiacijai arba kur šie plėšrūnai daro akivaizdžią žalą žmonėms. („Getty Images“ nuotr.)
Po valandos žygio kalkakmenyje išgraužta išdžiūvusio upelio vaga priėjome laimikį. Vagoje gulėjo pusė stuburo švariai nugriaužtais slanksteliais ir šonkauliais. Galva taip pat apgraužta, bet ten, kur elnio dantys jungiasi su žandikauliu, tebebuvo matyti sudžiūvusio kraujo. Pro kaukolės ertmes zujo musės. Prie didžiulių patino ragų pamato (12 cm skersmens) buvo likę mėsos ir kailio, bet patys ragai nugraužti, tad liko tik jų galai, primenantys jaunų ąžuoliukų kelmelius. Už kelių metrų upelio vagoje gulėjo elnio pasturgalis ir likusi stuburo dalis, taip pat krūva pūvančios žolės iš gyvūno skrandžio, bet paties skrandžio ir kitų vidurių nelikę nė kvapo. Kraujas buvo susigėręs į upelio vagą. Po akmenimis gruntas liko raudonas ir šlapias. Auka pasidavė tik po kovos. Y. Iliopoulas rado vilko plaukų, prilipusių prie kruvinų elnio dantų ir akiduobėje. Elnias nudobtas maždaug prieš savaitę. Patino ilgis nuo galvos iki uodegos siekė 2,5 m. Dabar tebuvo likę kaulai.
Tą naktį miegojome vilkų teritorijoje. Y. Iliopoulas sustaugė, palaukė, ar iš tolumos nepasigirs atsakymas, ir vėl sustaugė. Žvelgdamas į jį tame šauksme išgirdau troškimą palikti pasaulį geresnį, nei rado. Kaip ir piemenys bei medžiotojai visoje Europoje, jis jaučiasi ginąs trapią ir sunkią ateitį. Ir gamtosaugininkai, ir žmonės priversti susidurti su grįžtančiais stambiais mėsėdžiais, – žvelgia vieni į kitus iš apkasų.
Miestuose gyvenantys vidurinei klasei priklausantys vilkų gynėjai nuolat kalba apie šių plėšrūnų žavesį, nekaltybę ir baikštumą. Kaip parodė Švedijoje atliktas tyrimas, kuo mažiau žmonės žino apie juos, tuo palankiau vertina. Tačiau susidūrus iš arčiau kyla nepasitikėjimas ir priešiškumas, ypač tarp kaimo žmonių. Gyvendami per saugų atstumą jie linkę tikėti, kad vilkai yra nepavojingos laukinės gamtos dvasios. Markusas Bathenas, vadovaujantis Vokietijos gamtos ir biologinės įvairovės apsaugos sąjungos (NABU) vykdomam projektui „Welcome Wolf!“, neseniai pareiškė, kad „italai, ispanai arba rumunai niekada neklausia, ar vilkai pavojingi, nes jie nuo seno gyvena su šiais gyvūnais. Keista, kad vilkai vadinami žmones ryjančiais plėšrūnais. Šis gyvūnas byloja: su buveine viskas gerai, su aplinka viskas gerai, tad jums tereikia mane priimti. Tebegyvas mitas, kad vilkai puola žmones. Šią baimę stiprina pasakos ir pasakojimai, bet moksliniai duomenys jų nepatvirtina.“
Deja, tai – netiesa. Norvegijos gamtos tyrimų institute dirbantis mėsėdžių biologas Johnas Linnellis vadovavo rengiant kelių autorių ataskaitą Norvegijos aplinkos ministerijai, kurioje analizuojama daug patikrintų pranešimų apie vilkų išpuolius prieš žmones Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje. 1700–1900 m. vilkai nužudė daugiau kaip 1100 prancūzų, iš kurių 400 sudraskė pasiutę gyvūnai. Šios ligos paūmėjimai paverčia vilkus siaubingais žvėrimis, galinčiais nukeliauti iki 80 km per dieną ir žudančiais viską, kas pasitaiko kelyje. 1801–1825 m. Italijoje šie plėšrūnai užpuolė 112 žmonių, iš kurių 77 (daugiausia gyvulius ganantys vaikai) mirė. XIX a. trečiajame dešimtmetyje vilkai draskė žmones Švedijoje, XX a. ketvirtajame dešimtmetyje – Lenkijoje, XX a. šeštajame ir aštuntajame dešimtmečiuose – Ispanijoje. 1980–1995 m. Indijos Biharo valstijoje jų aukomis tapo 200 vaikų. Vien 1996 m. Utar Pradešo valstijoje užpulti 76 vaikai, iš kurių 50 žuvo. Jei šiandien pakalbintumėte Graikijos kalnuose gyvenančias piemenų šeimas, išgirstumėte vienareikšmišką atsakymą: jie niekada nepaliktų vaikų miške be priežiūros.
Seniau žmonės jautė turį teisę medžioti gyvūnus, keliančius grėsmę artimiesiems. Naujajame gamtosaugos pasaulyje tai neteisėta.
Seniau žmonės jautė turį teisę medžioti gyvūnus, keliančius grėsmę artimiesiems. Naujajame gamtosaugos pasaulyje tai neteisėta. Vis dėlto Europos paribiuose, kur nepalankios ekonomikos sąlygos kėsinasi į pragyvenimo šaltinius, vilkai ir ūkininkai yra priversti gyventi vieni šalia kitų.
Pats tikriausias vilkų kraštas yra riba, skirianti Etolijos ir Akarnanijos bei Evritanijos nomus (administracinius vienetus) kalnuotosios Graikijos širdyje. Čia gausu vaizdų į miškingus slėnius stačiais šlaitais, slėptuvių ir galimybių. Šis regionas garsėja nesutramdomais žmonėmis. XIX a. jame siautėjo plėšikai, XX a. slapstėsi pasipriešinimo kovotojai. Automobiliai ir pikapai neretai važinėja be valstybinių numerių, o taisyklės dažniausiai minimos tik norint iš jų pasijuokti.
XXI a. regionas išgyvena nuosmukį. Kaimai tuštėja, gyventojai sensta. Vietos graikai ir vilkai sugyvena, bet šio sambūvio nepavadinsi stabiliu ar taikingu. Plėšrūnai elgiasi vis drąsiau ir nesprunka vos išvydę žmogų kaip anksčiau, o gyventojai vis dažniau griebiasi kraštutinių priemonių. Pasitaikė atvejų, kai kerštaujant plėšrūnams buvo nupjautos ausys arba gyviems nudirtas kailis.
Chalkiopulo gyvenvietėje, kurioje tėra keli namai ir smuklė prie kelio, vingiuojančio per kalnus, pasiteiravau bare sutiktų vyrų apie vilkus. „Per pastaruosius metus šioje vietovėje, šioje 15 kilometrų kelio dalyje, nudobta 70 avių. Vieną naktį netekome dešimties.“ „Žmonės juos medžioja, bet apie tai nekalba, – pareiškė taksi vairuotojas Vasilis Taliouras, kuris be jokios baimės sutiko, kad straipsnyje būtų paminėtas tikrasis jo vardas. – Dabar štai ten gyvena du vilkai, – jis parodė į žalią durpingą šlaitą rytų kryptimi. – Atskleisiu jums paslaptį. Mes kalbame, kad taip elgtasi senovėje, bet iš tiesų ir patys tai darome.“ Pergalingas žvilgsnis į pašnekovus, sėdinčius prie stalo. „Kai ryte kas nors supranta, jog vilkas papjovė vieną iš gyvulių, pasako kitiems. Surenka 40–50 žmonių – ne profesionalių medžiotojų, o tiesiog drąsių vyrų. Pažįstame tą kalną, žinome, kur jis greičiausiai slepiasi. Jei medžiojo viename gale, paprastai eina slėptis į kitą.“
Ši bendruomeninė vilkų medžioklė visiškai neteisėta ir pažeidžia Buveinių direktyvą, bet skaisčiame apskritame V. Taliouro veide švyti neblėstanti šypsena. Padėjęs rankas ant stalo sulenktais pirštais jis vaizduoja kalną. „Visada būtina turėti vadovą. Pabėgimo taškuose jis pastato žmones su šautuvais, o kitus penkis, aštuonis, dešimt pasiunčia į kitą pusę. Šie ima varyti, šūkaudami ir šaudydami stumia vilką per kalną šaulių link. Kartais pavyksta. Sumedžiojame jį arba jis pasprunka. Arba apsigręžia ir neria į savo lizdą. Tada tenka palaukti kito karto. Anądien taip ir nutiko.“
Paklausiau V. Taliouro, ar buvo smagu. Jis nuėjo iki savo taksi automobilio, pastatyto pakelėje prie smuklės, ir ištraukė didelį baltą garsiakalbį. Paspaudus automobilyje esantį jungiklį per kelią ir aplinkinius kalnus nuaidėjo vilkų gaujos kauksmas. Mūsų link tapnojantis būrelis avių stabtelėjo ir įsistebeilijo į garso šaltinį. V. Taliouro draugai ėmė šypsotis ir šūkauti iš smuklės. Jis internetu atsisiuntė tą įrašą iš amerikiečių vilkų svetainės ir pastaruoju metu leido jį naktimis norėdamas paerzinti piemenis. Sykį vienas jų paskambino mobiliuoju telefonu: „Vasili, Vasili, tavo kalno pusėje staugia vilkai! Girdžiu juos!“ Kitą naktį po to, kai jis paleido stūgaujančių vilkų įrašą, toje vietoje išties pasirodė plėšrūnai ir nudobė tris kaimyno avis. Pokštas apkarto, ir dabar kaimelio vyrai taksisto nemėgsta. „Ne, – prisipažino V. Taliouras, – šiuo metu negaliu pasigirti populiarumu.“
Vieniems vilkas yra laukinės gamtos dvasia, o kitiems – piktavalių politinių jėgų pasiuntinys. Evritanijos sostinėje Karpenisyje gyvenantis medžiotojas Nikas įsitikinęs, kad plėšrūnai pasirodė dėl XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje vykusio Kosovo karo. „Kosovo vilkams nepatiko sprogimai ir susišaudymai. Dėl to jie nusprendė pasitraukti į pietus, o mes kenčiame padarinius.“ Jis nušautų vilką vos pamatęs: juk jie yra „pabėgėliai, imigrantai, albanai“. O jei tai netiesa, vadinasi, juos kalnuose paleidžia žalieji. Regione pastebėta furgonų su narvais. Prieš ketverius metus Stavilyje, Evritanijoje, vilkų gauja užpuolė nepatyrusį pakistanietį piemenį (šiais laikais Graikijoje gyvulininkystė labai priklauso nuo pigios nelegalių imigrantų darbo jėgos) ir ėmė vilkti žeme, bet galiausiai jam pavyko ištrūkti. Kalbėta, kad gaujoje buvo 16 vilkų, tačiau skaičius akivaizdžiai perdėtas.
Dar blogiau, Nikas girdėjo, kad gamtosaugos organizacijos esą vilkus šeria šunų mėsa. Jis tuo paaiškina, kodėl plėšrūnai medžioja šunis, naudojamus šernų ir kiškių medžioklėje. Nykstant žemės ūkiui Graikijoje ir kitose šalyse labai išaugo šernų populiacija, o drauge padaugėjo medžiotojų ir medžioklinių šunų. Vilkai ne šiaip sau pjauna šunis. Jau spėjo užaugti plėšrūnų karta, laikanti juos parankiu grobiu. „Dabar vilkams šunys yra lyg užkandžiai, panašiai kaip lapėms – katės, – aiškina Nikas. – Jie nudobė tris mano šunis, kurių vertė drauge sudėjus siekia 15 tūkst. eurų. Kaskart jaučiuosi lyg netekęs šeimos nario. Pirmąsyk išvydęs negyvą savo šunį kone išprotėjau, parkritau ant žemės. Radau tik galvą. Visa kita jie nusitempė.“
XX a. viduryje vilkai buvo išnaikinti beveik visoje Vakarų Europoje. („Getty Images“ nuotr.)
Šalyje plinta beveik visiškai nekontroliuojama neteisėta vilkų medžioklė ginklais ir užnuodyta gaišena, nuo kurios taip pat žūsta šunys ir Graikijoje vis labiau nykstantys grifai. Bandoma ieškoti taikesnių žmonių ir vilkų sugyvenimo būdų. Europoje apstu technologinių sprendimų: elektrinių tvorų, gerokai įkastų į žemę, nes vilkai linkę pralįsti, o ne peršokti kliūtis, medžiokliniams šunims skirtų neperkandamų kevlarinių liemenių ar net įelektrintų striukių, galinčių nukrėsti puolantį plėšrūną. Kiekviename Suomijos parke yra bent po vieną vilką su GPS apykakle, kuri lankytojams parodo jo buvimo vietą ir leidžia įvertinti galimą pavojų. Jei šeima gyvena daugiau nei už 5 km nuo artimiausios mokyklos, vaikus ten gali nuvežti valstybės apmokamas taksi.
Tačiau šioms priemonėms reikia daugiau pinigų ir dėmesio, nei daugelis šalių pasirengusios skirti tokiam palyginti nereikšmingam klausimui. Valdžią iš abiejų pusių spaudžia valstiečių skundai ir miestiečių aplinkosaugininkų bei ES reikalavimai. Nepaisydama ES reglamentų, Prancūzijos valdžia nusiuntė į Alpes medžiotojus nušauti maždaug dešimtadalio šalies vilkų, bet ūkininkai reikalauja didesnio skaičiaus. Praėjusiais metais protestuodami prieš vilkų skverbtį jie net pagrobė kelis vietos nacionalinio parko pareigūnus. 2010 m. vilkų medžioklę įteisino ir Švedija. Čia šių plėšrūnų sumažėjo iki 340. Vyriausybė tvirtina, kad tokia populiacija tvari, bet ES ir aplinkosaugininkai įsitikinę, kad tai nepriimtina, nes poruojasi artimi giminaičiai, todėl komisija grasina paduoti Švediją į teismą. Manoma, kad artimoje ateityje gaujų skaičius Vokietijoje pasieks maždaug 440. Jei jų ir toliau daugės, čia taip pat gali atsirasti poreikis atnaujinti medžioklę.
Paribiuose gyvenantys ūkininkai spaudimą jaučia visoje Europoje. Labiausiai juos slegia nenumaldomos ekonominės ir socialinės permainos, bet, kaip sako norvegų ekologas Johnas Linnellis, vilkai kaltinami gerokai įvairesnėmis negandomis: „Vėl pasirodę jie, regis, simbolizuoja kultūros ir ištisoms kartoms nepaprastai brangios kaimo ekonomikos pabaigą.“
Madride surengto protesto dalyviai reikalavo apsaugoti vilkus. („Vida Press“ nuotr.)
Nesunku užjausti aukas. Dimitris Iakas yra 55 metų piemuo, gyvenantis netoli Grevenos šiaurinėje Graikijos dalyje. Jo kakta raukšlėta, akys primerktos nuo šviesos. Vyras gyvena kone beviltiškomis sąlygomis. Du albanai padeda jam apsikuopti sukiužusiuose iš skardų ir senų krovinių padėklų suręstuose pastatuose. „Suprantu, kad žmonėms patinka laukiniai gyvūnai ir jie mėgsta klausytis vilkų staugimo. Tačiau jiems pasakyčiau: ei, aš su jumis. Bet gal jūs pamėgintumėte išlaikyti savo gyvulių bandą, kurį laiką ją prižiūrėti, pagyventi su vilkais ir tik paskui ateiti pas mane aptarti šio klausimo? Naktį ten ant kalno jis puola ir pasiima tai, kas priklauso man. Ir manau, kad biurokratams vilkas rūpi labiau nei aš. Nesu jiems svarbus. Iki 1993 m. [t. y. iki Buveinių direktyvos patvirtinimo Graikijoje] mums buvo leidžiama medžioti vilkus. O dabar jaučiuosi, lyg man pačiam grėstų pavojus išnykti.“
Bandant sugyventi su vilkais teks labiau stengtis apsaugoti ūkininkus (daugiau šunų, elektrinių tvorų) ir leisti daugiau medžioti.
Ši problema atsidūrė šiuolaikinių kultūros ir gamtos prioritetų kryžkelėje, todėl mūsų gebėjimas priimti vilkus kaip neatsiejamą Europos kraštovaizdžio dalį parodys mūsų platesnį įsipareigojimą išsaugoti žmonijos ir kitų rūšių pusiausvyrą. Bandant sugyventi su vilkais, ko gero, teks labiau stengtis apsaugoti ūkininkus (daugiau šunų, daugiau elektrinių tvorų) ir leisti daugiau medžioti. Tokiomis sąlygomis sambūvis atrodo visai galimas.
Ant Geranijos kalno prie Korinto paklausiau piemens S. Sotirio nuomonės. „Jei vilkas čia daro žalą, medžioja ožkas, aš jį užmušiu. Bet jei nepultų ožkų, nešaudyčiau.“ Kodėl ne? Ilga pauzė. „Teisingumo jausmas“, – pareiškė jis. Įdomus atsakymas: ne noras keršyti, naikinti ar viešpatauti, o pagarba visų šalių teisėms ir poreikiams.
