Kontaktai

Privilegija verkti

Ilgai vyravusi nuomonė, esą išsivysčiusių šalių gyventojai linkę slopinti savo emocijas, keičiasi. Matthew Sweetas įrodinėja, kad kuo turtingesnė visuomenė, tuo dažniau braukia ašaras.

Tapęs tėvu Charlesas Darwinas ėmė rašyti dienoraštį apie savo vaikų emocinę raidą. Šie užrašai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi. Mokslininkas žymėjosi informaciją apie orą, vidurių pūtimą ir čiaudulį, stiklainyje ant pianino laikomų sliekų elgseną. Atžalos buvo pernelyg viliojantis atradimų šaltinis, kad jis tai ignoruotų.

Pirmasis gimė Willie. Tėvas kutendavo jam padus popieriaus atplaiša ir stebėdavo, kada kūdikis ims juoktis. Po 14 mėnesių į pasaulį atėjo Annie. Ch. Darwinas aprašė, kaip mergaitė reagavo pirmąsyk pamačiusi savo atspindį poliruotame jo kišeninio veidrodžio dangtelyje, kaip nustėro vafliniam sausainėliui prilipus prie delno. Tačiau labiausiai jį domino verksmas. Ch. Darwinas atidžiai užsirašydavo šiuos protrūkius, pasižymėdavo, kada akys sausos, o kada pilnos ašarų, ir padarė išvadą, kad nors verkti imame vos išvydę pasaulį, ašaroti išmokstame tik gerokai vėliau. „Pirmąkart šį faktą užfiksavau, kai netyčia švarko rankogaliu brūkštelėjau 77 dienų kūdikiui per atmerktą akį, – rašė jis. – Ši ėmė ašaroti. Nors vaikas garsiai rėkė, kita jo akis išliko sausa ar vos sudrėkusi.“ Mokslininkas nutarė, kad verkti reikia išmokti.

Daugumą šių duomenų Ch. Darwinas sukaupė XIX a. penktajame dešimtmetyje, kai jo vaikai dar buvo maži. Tai – ramiausias tyrinėtojo gyvenimo dešimtmetis. Kelionė laivu „Beagle“ jau grimzdo praeitin. Jis buvo įsikūręs su žmona Emma ištaigingoje viloje Kento užmiestyje. Skaitytojai graibstė jo atsiminimus apie keliones į Pietų Ameriką, kuriuose autorius smulkiai aprašė Galapaguose skanautus didžiųjų vėžlių kepsnius, iškastą didžiulio tinginio fosiliją ir mintis sutikus kitų kultūrų žmonių. Ant rašomojo stalo gulėjo knygos „Apie rūšių kilmę“ užrašai. Šis 1859 m. išleistas veikalas sprogo lyg kultūrinis Krakatau. Jo padarinius jaučiame ir šiandien, prabėgus daugiau nei 150 metų. Leidinys toks reikšmingas, kad neretai užgožia kitus Ch. Darwino darbus. Ko gero, mažiausiai dėmesio sulaukė jo knyga, kuriai medžiagą mokslininkas surinko gyvendamas savo namuose Kente. Vis dėlto ji irgi padarė didelę įtaką ateičiai, tik gal kiek subtilesniu būdu.

Knygoje „Žmonių ir gyvūnų emocijų išraiška“ (angl. „The Expression of the Emotions in Man and Animals“, 1872 m.) lyginami tiriamieji, su kuriais Ch. Darwinas leido laiką namuose, subjektai, kuriuos jis matė keliaudamas, ir šimtai individų, kurių jis niekada neregėjo. Pasitelkęs karalienės Viktorijos laikams nebūdingą bendruomeninio duomenų rinkimo metodą, jis išsiuntė šimtus laiškų ir klausimynų respondentams visame pasaulyje. Meldė brazilų biologo papasakoti, ar Pietų Amerikos beždžionės suraukia akis rėkdamos iš sielvarto ar skausmo. Misionierių bei gydytojų prašė aprašyti, kaip verkia Australijos čiabuviai. Saravako Karalystės radža Jamesas Brooke’as pateikė duomenų apie Borneo saloje gyvenančių dajakų emocinį intelektą. Abisinijos princo Alamayu Simeono globėjas Tristramas Speedy vedė nuotolinę paskaitą apie emocijas rytinėje Afrikos dalyje.

Remdamasis šiais duomenimis Ch. Darwinas padarė kelias įtakingas išvadas. Jo nuomone, emocijos neatsiejamos nuo jų išraiškos. Liūdesys nesukelia ašarų. Greičiau ašaros informuoja, kad mums liūdna. Šiais neuromokslų laikais, kai esame linkę manyti, jog visi žmogiški procesai prasideda nuo kibirkšties smegenyse, toks teiginys gali pasirodyti keistas, bet mokslininkai jo nenurašo. Pavyzdžiui, 2007 m. Japonijoje tiriamieji buvo apšlakstyti dirbtinėmis ašaromis. Kaip tikėtųsi Ch. Darwinas, daugelį jų užplūdo liūdesys.

Kai emocijoms nebelieka energijos. (Getty Images nuotr.)

Tačiau geriausiai laiko išbandymus atlaikė brito idėja apie kultūrą. Vienas Naujosios Zelandijos korespondentas mokslininkui papasakojo apie maorių vadą, kuris „pravirko lyg vaikas, kai jūreiviai sugadino jo mėgstamiausią apsiaustą apibarstę jį miltais“. Panašią elgseną pačiam Ch. Darwinui teko stebėti nuo „Beagle“ denio: vienas sielvartaujantis Ugnies Žemės čiabuvis „pakaitomis isteriškai raudojo ir čia pat nuoširdžiai juokėsi iš linksmų dalykų“. Mokslininkas iškėlė mintį, kad civilizacija atneša emocinį santūrumą, o už jos ribų gyvenantys žmonės linkę elgtis spontaniškai. „Laukiniai rauda dėl menkiausių priežasčių, – padarė išvadą jis. – Anglai verkia rečiau: tik jausdami itin didelį sielvartą.“
Šiandien šis pastebėjimas skamba absurdiškai. Tačiau Ch. Darwinas taip rašė ne dėl neišmanymo. Itin didelis sielvartas jam nebuvo svetimas. 1851-aisiais tuberkuliozė pasiglemžė jo mylimos dukros Annie, kuriai tebuvo dešimt, gyvybę. („Namuose nebeliko džiaugsmo ir paguodos senatvėje“, – rašė tėvas.) O kaipgi „laukiniai“? Šis terminas dabar laikomas nekorektišku, bet už jo slypinti prielaida, kad turtingųjų Vakarų šalių gyventojai verkia rečiau nei besivystančių valstybių piliečiai, išliko iki pat šio dešimtmečio pradžios.

Sudrėko akys

Prieš 20 metų pirmąsyk lankydamasis name, kur kadaise gyveno Ch. Darwinas, tikėjausi emocijų antplūdžio. Buvau vienas tų berniukų, kurie nuotekose žvejoja dygles, o kalbėdami „Tėve mūsų“ sukryžiuoja pirštus. Ch. Darwinas buvo mano vaikystės didvyris. Stovint kuklioje nedidelėje jo studijoje buvo nesunku įsivaizduoti didįjį mokslininką, kišantį stiklelius po mikroskopo objektyvu, žvelgiantį primerktomis akimis į sulietus užrašus, raukantį savo beždžioniškus antakius. Ten išties lengva susijaudinti iki ašarų. Musulmonai verkia prie Kaabos, o žydai – prie Raudų sienos. Ch. Darwino darbo kambaryje ateistai taip pat gali nubraukti karštą racionalią ašarą, nes čia sėdėdamas skeptiškasis karalienės Viktorijos laikų gamtininkas peržiūrinėjo žmonijos ir Visatos ryšius.

Mokslininkas iškėlė mintį, kad civilizacija atneša emocinį santūrumą, o už jos ribų gyvenantys žmonės linkę elgtis spontaniškai.

Tačiau mano akys sudrėko dėl gerokai paprastesnės priežasties – trikojės kėdutės, žemo paprasto niekuo neypatingo baldo su žalvariniais ratukais, kad savininkas nenutraukdamas minčių tėkmės galėtų persikelti nuo rašomojo stalo prie darbastalio. Mediniai šio baldo šonai buvo nugremžti, lyg kas būtų smarkiai brūkštelėjęs kėdute per sieną. Gidas paaiškino, kad būtent taip ir nutiko. Ch. Darwinas dažniausiai dirbdavo iki pietų, o likusią dienos dalį skirdavo šeimai. Baigęs rytinius tyrimus jis perleisdavo trikoję kėdutę vaikams, o šie važinėdavosi ja koridoriumi įsivaizduodami, jog plaukioja laivu. Galbūt „Beagle“? Šis vaizdinys ir sujaudino mane: Charlesas Darwinas buvo ne tik genijus, bet ir nuostabus tėvas.

Vis dėlto mokslininko teorijų kontekste mano reakcija buvo tikras darvinizmo įžeidimas, mestas toje pačioje patalpoje, kur šios idėjos gimė. Verkiau ne iš sielvarto, o dėl sentimentalaus ryšio su didžiuoju mąstytoju, kuriuo žavėjausi. Tačiau atrodo, kad Ch. Darwino darbuose tokioms emocijoms nebuvo vietos. Galbūt 1872 m. žmonės tiesiog kitaip jautėsi.

Emocijų istorijos

Mes kalbame kitaip nei protėviai. Kitaip rengiamės, laikomės kitokios filosofijos, tikime kitomis idėjomis. Ar gali būti, kad „Mother Bailey’s“ raminamasis sirupas ir „Capstan Filters“ cigaretės atėmė iš mūsų tam tikras emocijas ir suteikė naujų nuotaikų bei pojūčių? Nauja emocijų istoriją tiriančių mokslininkų karta įsitikinusi, jog būtent taip ir nutiko, ir nori, kad savo jausmus vertintume ne tik kaip smegenų neurologinių grandinių veiklos padarinius, bet kaip platesnių kultūrinių bei istorinių procesų produktus. Pirmasis šių mokslininkų teiginys skelbia, kad pati „emocijų“ sąvoka yra stebėtinai nauja.
„Ši idėja gimė Prancūzijoje XIX a., kai kūną imta vertinti kaip refleksų ir traukulių, ašarų ir drebulių objektą. Šis požiūris pakeitė senesnį, labiau teologinį vertinimą“, – aiškina buvusi Karališkojo Dvaro teatro direktorė Tiffany Watt-Smith, dabar dirbanti mokslininke Londono Karalienės Marijos universiteto Emocijų istorijos centre.

Ji tvirtina, kad prieš prasidedant diskusijoms apie emocijas žmonės kalbėdavo apie kitus reiškinius – „aistras“, „moralinį nusiteikimą“, „sielos atvejus“, kurie nebūtinai buvo siejami su žmogaus kūnu. Senovės Graikijoje liūdesį atnešdavo vėjai. IV a. krikščionių atsiskyrėlius kankino asedija – tam tikra religinė neviltis, kurią skleisdavę demonai, sutinkami dykumose nuo 11 iki 16 val. Aistros būdingos ir kitiems organizmams: renesanso laikais įsimylėdavo net palmės, o sodininkai sutuokdavo medžius supindami gretimų augalų lapus.

Šių metų sausį B. Obama su ašaromis akyse ragino Kongresą paremti griežtesnę ginklų kontrolę. (Vida Press nuotr.)

„Žmonių emocijų knygoje“ T. Watt-Smith pateikė 156 žmogaus emocijų istorijas. Daugelį jų tikriausiai esate bent kartą pajutę: kaltę, pasipiktinimą ir abejingumą. Kitos taip pat atrodo pažįstamos, išskyrus kai kuriuos negirdėtus pavadinimus, kaip antai basoreksija (netikėtas noras ką nors pabučiuoti) arba matutolipėja (irzlumas, būdingas žmonėms nuo žadintuvo skambučio iki pirmo puodelio kavos). Vakarų šalių skaitytojams kai kurios autorės išvardytos emocijos nesuprantamos, nes priklauso kitoms kultūroms. Japonišku terminu amae apibūdinamas jaukumas, kai laikinai atsiduodama artimo žmogaus globai ir valdžiai. Liget – tai piktdžiugiškas entuziazmas, skatinantis Filipinuose gyvenančios ilongotų tautos atstovus imtis aktyvių veiksmų: kartais žemės ūkio darbų, o kartais – žmogžudystės. Awumbuk – tuštuma, užplūstanti Papua Naujosios Gvinėjos gyventojus bainingus išėjus svečiams. Anot jų, išvykdami lankytojai palieka tam tikrą sunkumą. (Šį jausmą sugeria per naktį paliktas dubuo su vandeniu.)

Ko gero, įdomiausia skaityti apie emocijas, kurios ir šiandien egzistuoja, bet smarkiai pasikeitė. Pavyzdžiui, XIX a. pradžioje nostalgija laikyta mirtina liga. Manyta, kad ji ypač būdinga į trečiąją gyvenimo dešimtį įkopusiems vyrams. Per JAV pilietinį karą gydytojai šią diagnozę parašė dešimtyse mirties liudijimų. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje prancūzų medicinos specialistai įspėjo, jog pernelyg didelis prisirišimas prie prarastų asmenų ir vietų gali žmogų susendinti: „Pamažu jo bruožai persikreipia, veidą išvagoja raukšlės, ima slinkti plaukai, organizmas išsenka, ima drebėti kojos, lėta karštligė atima jėgas, kalba tampa nerišli, o karštligei stiprėjant žmogus pasiduoda.“

XIX a. viduryje nostalgija jau nebelaikyta diagnoze. Gydytojai tvirtino, kad ją išnaikino technologijos. Išsiilgus jaunystės vietų galima sėsti į traukinį ir popietę praleisti vaikštinėjant gimtųjų namų pievomis. Jei kankina prisiminimai apie vaikystės auklę, galima nusiųsti jai telegramą ir pasiteirauti apie sveikatą. „Laimė, nostalgija kasdien vis labiau nyksta, – rašė vienas specialistas. – Masėse ji sutinkama vis rečiau. Mokslas didins žmonių intelektą, tad jie vis labiau mokės grumtis su šia liga.“

XIX a. pradžioje nostalgija laikyta mirtina liga. Manyta, kad ji ypač būdinga į trečiąją gyvenimo dešimtį įkopusiems vyrams.

Daugeliui kova jau baigta. Šiandien nostalgija kai kam net teikia malonumą ir ja galima mėgautis be rimtesnių padarinių, išskyrus gal tik nemažą e. parduotuvės sąskaitą. Kitaip kalba ir mokslas. 2012 m. amerikiečių tyrėjai išmatavo šios emocijos terapinę reikšmę: „Vienišiems žmonėms nostalgija leidžia jaustis mylimiems ir vertinamiems, didina socialinės paramos suvokimą.“ Po metų britų mokslininkai išsiaiškino dar apčiuopiamesnę tiesą: „Fiziniu lygmeniu nostalgija tiesiogine prasme leidžia mums pajusti šilumą.“

Mąstome kūnu

Londono Ist Endo rajone įsikūrusio Emocijų istorijos centro akademinio miestelio teritorijoje yra vienos seniausių Didžiosios Britanijos žydų kapinių. Centro mokslininkai tyrimų rezultatus skelbia bendrame tinklaraštyje. Vieni tiria neviltį, kiti – pasibjaurėjimą. Vienas mokslininkas domisi gėda ir pykčiu ankstyvuoju šiuolaikinės Ispanijos laikotarpiu, o kitas gilinasi į vadinamąjį autobusų vairuotojų skrandžio sutrikimą: teigiama, esą šį XX a. ketvirtojo dešimtmečio viešojo transporto vairuotojams būdingą negalavimą sukeldavo anglies monoksidas, bet gali būti, kad jo priežastys yra psichosomatinės. (Marksistas biologas J. B. S. Haldane’as rekomendavo jį gydyti Lenino veikalais.) Vienas centro steigėjų Julesas Evansas išsiaiškino, kad Korėjoje itin palankiai vertinamos antikos stoikų idėjos – šie mąstytojai emocijas prilygino įsitikinimams ar nuomonėms, kurias galima pakeisti. Dabar jis dėmesį sutelkęs į religinę ekstazę, jo atliekamas pasaulinis tyrimas apima ir pavojingai plintančią aistringą „Islamo valstybės“ bei „Al Qaedos“ trauką. Karalienės Marijos universiteto mokslininkai sėkmingai bendradarbiauja su kitomis panašiomis įstaigomis: Maxo Plancko institutu Berlyne, Šiaurės šalių artumo tyrimų tinklu ir Australijos mokslinių tyrimų tarybos Emocijų istorijos meistriškumo centru. Pastarasis yra didžiausia ir geriausiai finansuojama įstaiga šioje srityje ir turi skyrius Adelaidėje, Brisbane, Melburne, Perte, taip pat Sidnėjuje.

Londone esančio centro direktorius Thomas Dixonas atrodo puikios emocinės būklės: draugiškas ir kupinas užkrečiamo susižavėjimo savo darbu. Mane jis pasitinka prie pastato durų su balinta arbata ir dviejų rūšių pyragais. Centro vadovas turėtų jaustis patenkintas. Naujausias jo leidinys „Raudanti Britanija“ (angl. „Weeping Britannia“) apie emocinį britų santūrumą pateko tarp populiariausių 2015 m. istorinių knygų. Veikalas siūlo iš naujo įvertinti vieną žinomiausių emocinių sampratų – britams būdingą šaltakraujiškai įtemptą viršutinę lūpą – ir tvirtina, kad šalies istorijoje ji egzistavo labai trumpai.

Atrodo, ši sąvoka gimė JAV ir su britais susieta XX a. pirmojoje pusėje, kai vis labiau militarizuotą imperinę nacionalinę kultūrą krėtė pasauliniai konfliktai. Autorius rašo, kad iki to laikotarpio Didžiąją Britaniją derėtų vadinti aistringa drėgnų skruostų valstybe, kurioje ašaros itin aukštintos.

Parlamentinėmis ašaromis politikai grindė argumentus. Monarchai raudomis demonstravo nuoširdumą. Įtakingojo Henry Mackenzie romano „Jausmingasis vyras“ („Man of Feeling“, 1771 m.) pagrindinis veikėjas „ašarų duoklę“ siūlo elgetoms, našlaičiams ir prostitutėms, o šie bando atkartoti jo jautrumą. „Ašarojimas buvo moralinis ir religinis veiksmas, – rašo Th. Dixonas. – Jis būdavo dėstomas, puoselėjimas, praktikuojamas ir atliekamas.“ Rodos, Ch. Darwinui ši istorija nebuvo gerai žinoma.

Eilėraštyje apie Didžiosios Prancūzijos revoliucijos paliktas traumas Williamas Blake’as pareiškė, jog „ašara yra intelekto vaisius“. Th. Dixonui ir jo kolegoms šis posakis tapo mantra. W. Blake’o eilutė byloja, kad ašaroti pradedame ne tuomet, kai baigiasi racionali mintis ir sutrinka sudėtingi mąstymo procesai. Rauda reiškia, kad sukaupėme daugybę kognityvinių duomenų apie mus supantį pasaulį ir priėjome prie tam tikros apgalvotos išvados. Tai neįprasta santūrumo ir nesivaldymo kalbai, kuria dažnai grindžiame diskursą apie emocijas: esame linkę atsiprašinėti dėl ašarų panašiai, kaip teisintumės dėl to, kad nelaikome šlapimo. „Kai kūnas reaguoja emociškai, mąstome kūnu“, – sako Th. Dixonas. Taigi, emocijų istorija yra minčių istorija.

Ašarojimas – privilegijų rodiklis

Pradėjęs tirti ašarojimą, Th. Dixonas visų pirma perskaitė Ch. Darwino užrašus apie Willie, Annie ir jų brolius bei seseris. Jis net ketino pasekti šio mokslininko pavyzdžiu ir imti tirti savo sūnų, bet planus sužlugdė ankstyvajam tėvystės laikotarpiui būdinga įtampa. Galbūt taip dar geriau. 2011 m. paskelbti eksperimentų duomenys paneigė „Žmonių ir gyvūnų emocijų išraiškoje“ išdėstytas prielaidas ir atitiko Th. Dixono kauptus išsamesnius istorinius duomenis.

Švedės lieja gerokai daugiau ašarų nei Ganos ar Nepalo gyventojos. (Getty Images nuotr.)

XX a. daugelis mokslininkų ėjo Ch. Darwino pramintu taku. 1906 m. amerikietis psichologas Alvinas Borgquistas išanalizavo savo paties atlikto viso pasaulio tyrinėtojų ir misionierių tyrimo rezultatus ir padarė išvadą, kad primityvesnių žmonijos rasių atstovai ašaroja dažniau nei civilizuotos tautos. A. Borgquisto terminija XX a. išbandymų neatlaikė, bet mintis apie Vakarų civilizacijos santūrumą išliko ir buvo plėtojama įvairiose mokslo srityse. 1919 m. paskelbtame veikale „Viduramžių saulėlydis“ (ol. „Herfsttij der Middeleeuwen“) olandų istorikas Johanas Huizinga aprašė, kaip nyko laukinė karnavališka viduramžių gyvensena, pavaizduota Pieterio Bruegelio paveiksluose, kuriuose matyti Flandrijos aikštėse strikinėjančios kaukėtos groteskiškos figūros. Vokiečių sociologas Norbertas Eliasas „Civilizacijos procese“ (vok. „Über den Prozeß der Zivilisation“, 1939 m.) aprašė mandagumo kultūros plėtrą: naujoji ramesnių emocijų imperija kolonizavo ir numalšino senąjį chaotiškesnį gyvenimo būdą. (N. Eliaso istorijoje svarbiausias įvykis buvo šakutės debiutas XVI a.)

Esame linkę atsiprašinėti dėl ašarų panašiai, kaip teisintumės dėl to, kad nelaikome šlapimo.

Atrodo, kad šiuolaikinei visuomenei toks minčių dėstymas tiko. Bet 2011 m. olandų klinikinių psichologų grupės pristatytas tyrimas šias idėjas nusiuntė į istorijos šiukšlyną. Adas Vingerhoetsas ir jo grupė išanalizavo duomenis iš 37 šalių: per pokalbius respondentai pasakojo apie savo ašaringus gyvenimus. Mokslininkų išvados pravirkdytų net Ch. Darwiną. „Labiau pasiturinčių, demokratinių, ekstravertiškų ir individualistinių šalių gyventojai linkę verkti dažniau“, – rašė jie. Depresiją dažniau patiria nepavydėtinomis ekonomikos sąlygomis gyvenantys žmonės, bet daugiau ašarų lieja turtingesnių kultūrų atstovai.

Paaiškėjo, kad didžiausi raudotojai yra Australijos ir Amerikos vyrai, o rečiausiai verkia Nigerijos, Bulgarijos ir Malaizijos piliečiai. Švedės lieja gerokai daugiau ašarų nei Ganos ar Nepalo gyventojos. Moterys gausiau ašaroja tose šalyse, kur didesnė lyčių lygybė. Tyrimo duomenys taip pat parodė, kad, kitaip nei manyta daugelį šimtmečių, šaltesnio klimato gyventojai verkia dažniau nei šiltesnių kraštų žmonės. Prieita išvada, kad ašaros nėra primityvumo ženklas, kaip manė Ch. Darwinas. Jos net nelabai tiksliai atspindi sielvartą. Ašarojimas veikiau yra ne pasaulio kenčiančiųjų įprotis, o privilegijų rodiklis – labiau raudoti linkę žmonės, turintys patogias ir geras gyvenimo sąlygas. „Patekus į išties beviltišką ir sunkią padėtį ašaros tampa prabanga, – aiškina Th. Dixonas. – Patyręs itin stiprų šoką ar traumą sielvartaujantis žmogus kartais tiesiog nepajėgia verkti. Todėl tikriausiai ašaras reikėtų laikyti nuosaikios širdgėlos, pakenčiamų neigiamų emocijų ženklu. Patiriant neeilinę kančią ar sunkumus verkti ne laikas.“

Karo ar bado alinamose šalyse ši tiesa gali pasirodyti akivaizdi. Dorte Jessen, vadovaujanti Pasaulio maisto programos Jordanijos skyriui sprendžiant Sirijos pabėgėlių krizę, daugiau kaip dešimtmetį praleido žvelgdama į sausas didžiausiame nepritekliuje gyvenančių žmonių akis. Per 2011 m. badmetį Somalio pusiasalyje ji dirbo didžiulėje pabėgėlių stovykloje Dadabe, Kenijoje, už 100 km nuo Somalio sienos. Tik atvykusi D. Jessen išvydo moterį su dviem mažamečiais vaikais, atėjusius atsiimti maisto davinio: maišelių su žemės riešutų chalva, daržovių aliejumi ir kakava. Atsitraukusi vos kelis žingsnius nuo maisto dalijimo punkto motina praplėšė vieną paketų ir padavė jį vyresniajam vaikui. „Jie nesikalbėjo ir nerodė jokių emocijų. Tiesiog nuėjo toliau, – prisimena pašnekovė. – Pasiekus tam tikrą išsekimo lygį emocijoms nebelieka energijos.“

1890 m. filosofas Williamas Jamesas atskyrė „verksmo priepuolį“ – „tam tikro aitraus malonumo“ lydimą psichologinį įvykį – ir gerokai sunkiau pakeliamą „džiovinančio ir gniuždančio sielvarto“ jausmą. Atrodo, kad tam tikri potyriai ašaroms pernelyg atšiaurūs. Buvę nacių koncentracijos stovyklų kaliniai prisipažįsta per tuos išmėginimus neverkę ir kartais jaučią dėl to kaltę. 2015 m. gegužę vykusiame karo nusikaltimų teismo procese Holokaustą išgyvenusi vengrė Susan Pollock pasakojo, kad jos akys išliko sausos net motinai žengiant pro dujų kameros duris. „Neverkiau, – kalbėjo ji. – Tik norėjau sulįsti į save, pradingti.“

Patyręs itin stiprų šoką ar traumą sielvartaujantis žmogus kartais tiesiog nepajėgia verkti.

Galima įsivaizduoti, kad pasaulio istorijos potvynių žemėlapyje tam tikros liūdnai pagarsėjusios Rytų Europos sritys būtų sūrūs ežerai. Bet įtariu, kad didžiąją dalį tų ašarų išliejo ne aukos, o atvykusieji paminėti jų atminimo, kai krosnys jau buvo atvėsusios. Kaip tvirtina S. Pollock, gyvenimas koncentracijos stovykloje ją buvo laikinai nužmoginęs. Bet kokia gi anuomet buvo ašarų prasmė Aušvice arba Treblinkoje? Tikriausiai tokia pati kaip poros deimantinių auskarų.

Norint suvokti verksmo prabangą nebūtina prisiminti Holokausto ir bado. Nesunku suprasti ir emocijų ekonomiką, kurioje vieni turi privilegiją rodyti jausmus, o kiti – ne. Ji akivaizdi literatūros ir istorijos šaltiniuose. Ją liudija Odisėjo panieka sūnui Telemachui, kol šis pagaliau sugriebia tėvą į stiprų antikinį vyrišką glėbį ir išlieja įpėdiniui deramą ašarą. Ją iliustruoja XIX a. prancūzų gydytojai, kurie suglumo pastebėję, kad darbo vietoje sužeisti raumeningi darbininkų klasės geležinkelininkai demonstruoja nerviškus verksmingus isterijos – rafinuotoms moterims būdingo negalavimo – simptomus. Įrodymų apstu ir šiuolaikinėje kultūroje. Jei politikai verkia, jų ašarų vertę lemia komentuotojai, lyg juvelyrai prisimerkę bandantys atpažinti klastotę. Kai Barackas Obama pirmąją šių metų savaitę su ašaromis akyse ragino Kongresą paremti griežtesnę ginklų kontrolę, fotografai užfiksavo menkiausias jo emocijų išraiškas: fotoaparatai spragsėjo lyg lietaus lašeliai į Baltųjų rūmų stogą. Prijaučiantys stebėtojai aukštino šias moralines ašaras, sūrų įrodymą, kad šalies vadovo argumentai nuoširdūs. O priešai užliejo „Twitter“ ir „Fox News“ įtarimais, esą prezidento pirštai buvo patepti svogūnų sultimis.

Ar šiandien jaučiamės taip pat, kaip jausdavosi protėviai? (Getty Images nuotr.)

Valstybės veikėjai ir veikėjos priklauso profesinei sričiai, kurioje galima reikšti emocijas. Kitiems ašaros neprieinamos. Į skubios pagalbos skambučius atsakinėjantys medicinos dispečeriai mokomi atsiriboti nuo emocijų ir šaltakraujiškai patarti asmenims, kurie perdozavo vaistų arba kurių kūdikiai ką tik nustojo kvėpuoti. Jei chirurgai, slaugės, policijos pareigūnai ar kariai darbo metu verktų, sakytume, kad jie netinkamai atlieka pareigas. Šie žmonės atsisako teisės verkti panašiai kaip kuris nors kitas darbuotojas pasirašytų sutikimą atsisakyti fiksuotų darbo valandų ar ligos pašalpos. Jų santūrumas suteikia mums erdvės savo skausmui ar dėkingumui, kurį iš jų nusiperkame mokėdami mokesčius, išreikšti.

Jaunas mokslas

Pasauliui vystantis evoliucionuoja ir emocijos. Dažnai pradžioje dorai nė nesuprantame šių permainų. Socialinė žiniasklaida kuria naujus pykčio ir pasipiktinimo ritualus. Pasakojimai apie verkiančias garsenybes tapo kulkomis propagandiniame Ukrainos ir Rusijos kare. Japonijoje populiarėja vadinamasis rui-katsu, „ašarų siekis“, kai klientai susirenka žiūrėti sentimentalių filmų arba sumoka už tai, kad į darbovietę jų apkabinti užsuktų ašarota palydovė. Kinijoje pagyvenę žmonės šiaušiasi prieš naująją emocinę kultūrą, neva sklindančią iš Vakarų: vienas ryškiausių jos pavyzdžių buvo 2010 m. realybės šou „Fei Cheng Wu Rao“ akimirka, kai vienas dalyvių perspektyvios partnerės paklausė, ar ji norėtų per pasimatymą pasivažinėti dviračiu. „Mieliau verkčiau sėdėdama BMW“, – atsakė mergina. Ko gero, tokia spontaniška replika šį tą byloja apie Kinijos – ir viso pasaulio – ateitį.

Emocijų istorija – dar visai jaunas mokslas. Jis tik pradeda tirti ilgą pasakojimą apie mūsų jausmus. „Ar šios istorijos objektas žmogaus sąmonėje visada buvo toks pat, tik skirtingai išreikštas ir interpretuotas? – klausia Th. Dixonas. – Ar vis dėlto, kaip linkę manyti daugelis šios srities specialistų, atrandame žmogaus sąmonės istoriškumą? Kad neįmanoma jaustis taip, kaip mūsų protėviai jausdavosi seniau, kad mūsų emocijas lemia kalba, patirtis, šeima, auklėjimas, socialiniai ir politiniai dariniai?“ Jei galėtume pažvelgti į šį reiškinį iš šalies, kaip tai mus pakeistų? Kuo taptume, jei atsivertų galimybė sužymėti ašarų jūros sroves, išmatuoti sausringas badmečio platybes, patirti emocijas kaip istorijos ir organizmo įvykius? Tikėkimės, kad būsime žmonės, kurie pažvelgę į šiuos laikus, senus jų ženklus bei idėjas, išlies dosnią ir jausmingą ašarą.