-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Pastaruoju metu stebime darbo jėgos poreikių ir galimybių kaitą – darbuotojai reikalauja lankstumo, technologijos keičia įprastas darbo formas. Tai neabejotinai turi įtakos ir ekonomikai. Kas, jūsų nuomone, yra svarbiausia šių pasikeitimų varomoji jėga?
– Svarbiausias aspektas yra laisvė. Šiame pasaulyje, kuris pelnytai gali būti apibrėžtas kaip skaitmeninis, žmonės, ypač jaunimas, turi retų įgūdžių, jie jaučiasi stiprūs ir laisvi. Primityvus gyvenimas jų netenkina. Jiems rūpi linksmybės, veikimo laisvė, galimybė būti įkvėptiems. Tik tokiuose dalykuose jie mato prasmę. Tai reikia gerbti. Priešingu atveju, jei to nesuprasime ir su jais dirbsime senoviniais būdais, šiuos darbuotojus pritraukti ir išlaikyti bus labai sunku.
– Ar tai tik su jaunais žmonėmis susiję pokyčiai? Galbūt kalbame apie iš pamatų besikeičiančią visuomenę?
– Iš tiesų tai labai stipriai susiję su jaunais žmonėmis, bet liečia visus, įskaitant ir vyresnio amžiaus. Dažnas jų taip pat turi pasireiškiančių įgūdžių, šiandien reikalingų darbo rinkoje. Jie, kaip pavyzdžiui, aš, būdami vyresni nei 60 metų, taiko juos tose srityse, kurios jiems įdomios ir prasmingos.
Taigi daugiausia kalbame apie jaunus žmones. Tačiau galvoje reikia turėti tai, kad gyvename visai naujame pasaulyje, grįstame žinių ekonomika. Jame svarbiausia yra žmonių turimos kompetencijos.
– Darbo rinka yra tik viena visuomenės gyvenimo sudedamoji dalis. Kokiu pavyzdžiu, jūsų nuomone, galėtume iliustruoti šiandieninį besikeičiantį pasaulį?
– Tai iš tiesų atviras klausimas, į kurį sunku rasti atsakymą. Aš manau, kad pirmiausia keičiasi tai, kaip mes gyvename. Bet įdomiausia, kad nebegalime prognozuoti, kaip ilgai gyvensime.
Tik pagalvokite, vyrukai iš „Google“ šiandien svarsto apie technologijas ir inovacijas, leisiančias mums gyventi amžinai. Tai gali atrodyti kvaila ar labai vaikiška, tačiau taip tikrai nėra.
Žinoma, nereikia manyti, kad jau tuoj gyvensime amžinai. Tačiau noriu pabrėžti, kad būdų tai pasiekti yra labai daug ir mes žingsnis po žingsnio juos atrandame. Didžiausias iššūkis kyla dėl to, kad retai susimąstome apie tokių pokyčių pasekmes. Koks būtų gyvenimas, sulaukus, pavyzdžiui, 150 metų? Koks ekonomikos modelis iš visų mums žinomų geriausiai galėtų atliepti tokį ilgą gyvenimą? Juk šiandien mes būname laimingi į pensiją išėję 60-ies, 68-erių ar 70-ies metų amžiaus.
– Ar šiais pokyčiais turėtų būti suinteresuotos valstybės? Jei darome prielaidą, kad jie ne tik realūs, bet ir reikalauja investicijų į švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sistemas.
– Aš manau, kad valstybės turėtų investuoti į įgūdžius ir infrastruktūros projektus. Tai užtikrinus, galima kalbėti apie palankią teisinę sistemą ir saugią, stabilią mokestinę aplinką. Mano požiūriu, Lietuva tai daro sėkmingai. Vien dėl to jūs ir pritraukiate privatų verslą. Visgi dažniausiai valstybės neatsižvelgia į šiuos aspektus – įgūdžių bei infrastruktūros užtikrinimą – ir tai tampa tikra tragedija.
– Jei žmonės nesijaučia patogiai darbo rinkoje, dažnai kaltinama netinkama švietimo sistema. Į ką reikėtų koncentruotis, norint išugdyti rinkai reikalingus specialistus?
– Nesu susipažinęs su Lietuvos švietimo sistema, tad turiu būti atsargus vertindamas. Tačiau manau, kad švietimo sistema iš tiesų reikalauja pokyčių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje didelė dalis jaunų žmonių nemėgsta akademinės sistemos. Jie tiesiog ten jaučiasi nepatogiai. Tą rodo ir jų rezultatai. Tačiau tai nereiškia, kad jie negali būti geri programuotojai, turinio kūrėjai, vadybininkai. Mes per daug dėmesio skiriame tam, kad per ketverius metus jaunuoliai gautų diplomą. Tiesa ta, kad specialistais jie gali tapti per šešis mėnesius. Jei po to jie nori mokytis toliau, siekti akademinių aukštumų, kodėl gi ne.
Vis dar gaji tendencija įsisprausti į teorinius rėmus, mažai dėmesio skiriant praktikai. Juk jaunus žmones motyvuoja veiksmas, galimybė viską padaryti savo rankomis. Mes turime juos įtraukti.
– Per 2016 m. Prancūzijos Respublikonų partijos pirminius rinkimus buvote kandidato į prezidentus Françoiso Fillono rinkimų kampanijos vadovo pavaduotojas. Kokia pagrindinė užduotis jums teko?
– Buvau vienas pagrindinių žmonių, kūrusių F. Fillono politinę programą. Ji išėjo labai stipri. Įsibėgėjus rinkiminei kampanijai, ėmiausi organizuoti tai, ką mes vadinome palaikančiąja pilietine visuomene. Pagrindinė idėja buvo ta, kad politikas pats negali sukelti tokio entuziazmo visuomenėje, kokį gali kurti bendruomenė. Tai darėsi akivaizdu. Politikai turi būti susieti su žmonių organizacija, kylančia iš pilietinės visuomenės. Mano pareiga buvo mobilizuoti tuos žmones. Mums pavyko suburti 30 tūkst. žmonių, kurių sambūris egzistuoja ir šiandien.
Kai kurie dalykai, kuriuos įtraukėme į programą, buvo įtvirtinti dabartinio šalies prezidento Emmanuelio Macrono. Pavyzdžiui, proporcinis mokestis. Didžiuodamasis galiu pasakyti, kad buvau šio įstatymo – sumažinti proporcinio mokesčio tarifą iki 30 proc. – krikštatėvis.
Ar žinojote, kad Prancūzijoje ankščiau proporcinio mokesčio tarifas siekė 50 proc.? Daugelis į šalį atvykdavusių verslininkų stebėdavosi: „Ar jūs pametėte galvą? Juk tai kvaila!“ Ir, žinoma, palikdavo mūsų šalį. Peržiūrėjęs ekonomines analizes, priėjau prie išvados, kad 30 proc. proporcinio mokesčio tarifas yra tinkamas ekonomikai, tad bandžiau įtikinti tuo politikus. F. Fillonas buvo pirmasis, kuris sutiko su šia idėja. Visgi garbė ją įgyvendinti teko E. Macronui. Džiaugiuosi – viskas dėl mūsų šalies.
– Ar politikai turėtų galvoti ir veikti dviem žingsniais į priekį, pirmiau verslininkų, mokslininkų ar kūrėjų?
– Abejoju. Manau, kad mes turime pasitikėti individu, žmonėmis. Politikai turi išklausyti tuos, kurie turi, ką pasakyti. Ir pageidautina, kaip galima anksčiau. Laiku supratę iniciatyvas, turėdami viziją ir matydami naujas tendencijas, jie gali spręsti, ar padėti tam įvykti ar ne.
Įsivaizduokime, kad, pavyzdžiui, Vilniaus meras nori sostinę paversti skaitmeniniu miestu, kuriame mobilumo problemos – seniai išspręstos. Sakyčiau, kad tai – vizija. Tada jis mato: į miesto duris beldžiasi pavėžėjimo bendrovė „Uber“, vyrukai iš dalijimosi dviračiais bendrovės. Jo darbas tokioje situacijoje yra suvesti žmones ir verslą. Tą jis ir daro.
Iniciatyva atverti duomenis privačiam verslui labai svarbi miesto plėtrai. Šiuo metu yra tonos įvairiausių duomenų, kuriais gali pasinaudoti verslininkai, startuoliai ir pan. Tai fundamentalu. Dėl šios priežasties ir paminėjau infrastruktūrą. Jei ji neegzistuotų, pagalvokite, kiek jūsų naudojamų mobiliųjų programėlių tiesiog neveiktų.
Taip ir turėtų elgtis politikai. Ne tiek imtis iniciatyvos kurti verslus ar idėjas, kiek turėti viziją ir remti pokyčius, kurie ją praturtina ir papildo.
P. Danonas
Žiniasklaidos grupės „All Media Baltics“, kuriai Lietuvoje priklauso televizijos kanalai TV3, TV6, TV8, radijo stotis „Power Hit Radio“ ir skaitmeninė paslaugų platforma „TVPlay“, valdybos pirmininkas.
Vadovauja „SoLocal Group“, „AgroGeneration“ (Prancūzija), „Volia“ (Ukraina) valdyboms.
1998 m. tapo tarptautinės korporacijos „XeroxEurope“ prezidentu ir vadovavo 20 tūkst. įmonės darbuotojų. 2000 m. tapo bendrovės „British Telecom Retail“, aptarnavusios 21 mln. klientų Didžiojoje Britanijoje, vykdomuoju direktoriumi.
Vėliau dirbo informacinių technologijų bendrovėje „Capgemini Group“, užėmė Danijos telekomunikacijų bendrovės TDC A/S valdybos pirmininko pareigas, buvo Prancūzijos telekomunikacijų bendrovės „Numericable-Completel“ valdybos pirmininkas ir vykdomasis direktorius.
