-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į Nacionalinę dailės galeriją O. Konošenko atvyksta iš kitos upės pusės, kur Operos ir baleto teatre vyko spektaklio repeticija. Lūkuriuoju jos saulės nutviekstoje restorano terasoje ir prisimerkusi bandau nepražiopsoti, kada pasirodys pašnekovė. Net pro siaurą vokų brūkšnį iškart pamatau grakščiu žingsniu manęs link artėjančią moterį. „Aš taip seniai čia buvau! – šūkteli ji. – Eidama sugalvojau, kad savaitgalį reikės atsivesti dukterį ir kartu apžiūrėti parodas.“ O. Konošenko išsyk užsisako vandens su citrina ir pasiguodžia šiandien taip nuvargusi, jog net nepavyksta išlaikyti tiesios nugaros. „Veikiausiai tuomet norėsite saldumynų“, – mėginu spėti iš savo patirties. „Matysime“, – atlaidžiai šypsosi ji. Nepaisydama didelio užimtumo ir plataus repertuaro, praėjusiais metais primabalerina atidarė savo baleto studiją, kuri tapo naujų patirčių šaltiniu. „Man labai smagu, – nepasiduoda nuovargiui ji. – Mokau žmones nuo 5 iki 45 metų, mūsų sambūris itin draugiškas, it šeima. O mokyti ir pažinti vaikus yra nuostabus patyrimas.“
Padavėja jau pasiruošusi žymėtis mūsų užsakymą: išsirenkame po lėkštę žiedinių kopūstų ir šokolado sriubos su rugine duona bei vieną burokėlių su karamelizuotų obuolių kremu užkandį. Tiksliau, jį užsisakau aš su viltimi, kad mano pašnekovė jo taip pat paragaus. Iš pradžių O. Konošenko dar viliojasi veršienos nugarinės užkandžiu, bet priėjus padavėjai persigalvoja. „Pasikliauju savo intuicija, – šypsosi ji, išgirdusi standartinį klausimą apie negailestingas balerinų dietas. – Niekada neturėjau bėdų dėl antsvorio. Valgau daug daržovių, mažai vaisių. Prieš kurį laiką staiga supratau, kad nenoriu mėsos, be jos galiu jaustis soti, o dabar vėl ją valgau. Aš pati sau esu knyga apie dietas. Ir visuomet pastebiu, kai suvalgau ką nors blogo.“ Į „kas nors blogo“ kategoriją balerina visgi žiūri gana nuolaidžiai, todėl retkarčiais praslysta ir jos mieliniai blynai, bandelės ar net cepelinai. Visgi piktnaudžiauti tokiu maistu O. Konošenko neleistų kūnas: „Sunkiai prisivalgius dirbti, šokti nebūtų įmanoma.“
Aš pati sau esu knyga apie dietas.
Netrukus patiekiama sriuba, ir mudvi griebiamės šaukštų. Po pirmojo stoja trumpa tyla, per kurią bandome suvokti tirštą, šiek tiek grybų sriubos skonį primenantį skystį burnoje. Po antrojo mano kompanionė ima ieškoti žodžių patiekalui nusakyti. „Įdomi, – pakreipia galvą. – Regis, bevalgant vis skanėja. Tik man atrodo, kad truputį trūksta druskos.“
O. Konošenko šeimos virtuvėje dažniausiai sukasi jos vyras, kuris, būdamas barmenas, vikriais judesiais nesunkiai valdo ir virtuvės įrankių arsenalą. Dešimtmetė jų dukra Amelija kol kas labiau linksta pietums rinktis bandeles, o ne „normalų maistą“, todėl dažnokai išklauso tėvų pamokymų apie visavertę mitybą. Primabalerina įtraukė atžalą ir į savo baleto pamokas. „Prašau, kad ji vaikščiotų dėl savęs, dėl lankstumo, gracijos. Nors ji labiau linkusi į dailę, neišlenda iš piešinių“, – taria tarsi kiek apgailestaudama. Visgi vienas dukters darbų – sparnuotas angelas – ištatuiruotas ant jos ir vyro rankų.
O. Konošenko prisipažįsta, jog vienas labiausiai ją varginančių dalykų, su kuriuo tenka susidurti atvėrus baleto mokyklą, – nuolatinis kalbėjimas.
Burokėlių užkandis su ožkų sūriu ir karamelizuotų obuolių kremu yra tai, ką valgyti saulėtoje galerijos terasoje žvelgiant į miestą ir upę yra malonu bei elegantiška. O. Konošenko reakcija taip pat kur kas entuziastingesnė, nei paragavus sriubos: „Čia tai menas!“ Toks įvertinimas iš balerinos lūpų – ne šiaip sau. Jos nuomone, siekti meistriškumo sunku bet kurioje srityje, tačiau mene tam reikia itin daug valios ir pastangų. „Esu impulsyvus žmogus, todėl man niekada nebuvo lengva, – pripažįsta be jokio kartėlio. – Kantrybės ir užsispyrimo reikėjo nežmoniškai daug. Be to, išmokau, kad klausytis savo pedagogo ir pasikliauti jo patarimams yra privalu, jei sieki maksimaliai įvaldyti šokio techniką. O kai imi abejoti ir nebežinai, kaip toliau dirbti, negali užsisklęsti nuo kitų pastabų, turi nuolatos plėsti savo matymą.“
Nutariame šiek tiek išplėsti savo matymą ir konditerijos srityje, kuri, beje, sulaukia maždaug prieš metus atsivėrusio restorano lankytojų liaupsių. Užsisakome vieną lazdynų riešutų biskvitą su karamelizuoto baltojo šokolado kremu ir ruginės duonos ledais. Deserto pavadinimas akivaizdžiai ilgesnis už lėkštėje dailiai nugulusią saldžią juostelę, bet juk moterims tai pranašumas, ar ne? Subalansuotas skonis abiejų veiduose palieka laimingo smaližiaus šypseną. „Žinote, man ši vieta – visiškas atradimas!“ – atrodo, net šiek tiek pailsėjusi sako balerina, tačiau greitai paaiškėja, jog šis sugrįžusių jėgų blyksnis apgaulingas. O. Konošenko prisipažįsta, jog vienas labiausiai ją varginančių dalykų, su kuriuo tenka susidurti atvėrus baleto mokyklą, – nuolatinis kalbėjimas. Valgydama paskutinius deserto trupinėlius nebeįsiterpiu, kad man taip nepasirodė. Kita vertus, po delikačių valgių turbūt tikrai išmintingiausia palaimingai patylėti.
Žiedinių kopūstų, šokolado ir ruginės duonos sriuba – 2 porcijos po 4 eurus
Burokėlių užkandis su ožkų sūriu ir karamelizuotų obuolių kremu – 5 eurai
Lazdynų riešutų biskvitas su karamelizuoto baltojo šokolado kremu ir ruginės duonos ledais – 4 eurai
Žalioji arbata – 2 eurai
Iš viso: 19 eurų
„The Gallery“
Konstitucijos pr. 22, Vilnius
www.facebook.com/restaurantthegallery/
