-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo tapęs simboline euroskeptikų ir populistų vėliava. Po ja būrėsi ir Juliaus Pankos tautininkai, ir Algirdo Paleckio frontininkai, o prieš paragaudami valdžios ‒ ir Ramūno Karbauskio valstiečiai.
„Žemė – tai mūsų Šventas raštas. Todėl mes, čia pasirašiusieji, teigiame, kad žemės pardavimas ar kitoks perdavimas užsienio šalių piliečiams ar įmonėms, išskyrus nuomą, pažeidžia valstybės teritorijos vientisumą ir gali būti vertinamas tik kaip tėvynės išsižadėjimas ir net išdavimas“, – dar 2011 m. rugpjūtį gąsdino susibūrę žemės gynėjai – referendumo iniciatyvinės grupės nariai.
Praėjus pustrečių metų, 2014 m. sausio 24-ąją Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Lietuvoje negali būti priimtos Konstitucijos pataisos, neigiančios Lietuvos narystės ES įsipareigojimus. Tai turėjo apimti ir draudimą užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, pasibaigus su ES suderėtam pereinamajam laikotarpiui. Nepaisydamas to, Seimas leido rengti privalomąjį referendumą, galėjusį nublokšti šalį į konstitucinę krizę.
Nors tomis dienomis netrūko įvairių nuogąstavimų, 2014-ųjų birželio 29 d. referendumas parodė, kad žemės gynėjai nebuvo tokie stiprūs, kokiais save laikė. Prie balsadėžių tąkart atėjo mažiau nei 15 proc. rinkėjų, o draudimą parduoti žemę užsieniečiams palaikė mažiau piliečių, nei prieš tai buvo surinkta iniciatyvą palaikančių parašų. Referendumas paskelbtas neįvykusiu.
Nepaisant referendumo fiasko, jis nepraėjo be pasekmių. Pirmiausia, prisijungusi prie žemės gynėjų choro, apie save rinkėjams garsiau pranešė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), iki 2012 m. besivadinusi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS). Nuo referendumo praėjus porai metų, valstiečiai triuškinamai laimėjo Seimo rinkimus ir, bent iki 2020 m., įsitvirtino didžiojoje politinėje scenoje.
„Politinei partijai naudingas bet koks darbas su rinkėjais. Manau, kad rinkėjai labiau pasitiki partija, jeigu jos atstovai su jais kalba ir bando spręsti jų problemas“, – sakė LVŽS pirmininko pirmasis pavaduotojas europarlamentaras Bronis Ropė. Referendumo idėją jis dabar bando aiškinti nesusipratimu – esą 2014 m. trūko žinojimo, kad negalima drausti kitų ES valstybių piliečiams įsigyti žemės Lietuvoje.
Dar ryškesnių sąsajų su referendumu turi skubotai paruoštas ir 2014-ųjų balandžio 24 d., likus vos savaitei iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, Seime priimtas naujas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas. Kaip „Verslo žinioms“ sakė tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius, jame nustatyti saugikliai turėjo užtikrinti, kad „įsigaliojus liberalizavimui, žemė netaptų spekuliacijos objektu“.
Tačiau įvestus apribojimus buvo sunku įveikti ne tik užsieniečiams, nuo 2014 m. gegužės įsigijusiems 1293 žemės ūkio paskirties sklypus, kurių vidutinis dydis siekė 2,05 ha, bet ir Lietuvos piliečiams. Įstatymų leidėjai nustatė, kad įsigyti žemės ūkio paskirties žemę gali tik „fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos“, o tai reikėjo įrodyti, pateikiant dokumentus apie ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius 10 metų iki sandorio sudarymo dienos vykdytą žemės ūkio veiklą ir įregistruotą ūkį arba žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Ir tik Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) regioniniai padaliniai galėjo pritaikyti išimtį jaunesniems nei 40 metų ūkininkams.
Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininko Vido Juodsnukio vertinimu, 2014 m. įvesti saugikliai buvo vieni griežčiausių Europoje, pertekliniai ir iškraipantys rinką. „Saugikliai buvo palankūs stambiesiems ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms“, – tvirtino jis, pridūręs, kad „nenormalioje rinkoje“ aktyviausiai veikė būtent didesnį kapitalą turintys asmenys. Tai esą tik dar labiau paaštrino kitas problemas, tokias kaip chaotiškai vykdyto žemės grąžinimo padariniai bei neskaidrios ES paramos dalybos.
„Politikai trumparegiškai žiūrėjo“, – pridūrė V. Juodsnukis, užsiminęs, kad Seime visada geriau atstovaujama stambiųjų ūkininkų pozicijoms. Konkrečiau įvardyti, kurie politikai galėjo turėti asmeninį interesą siekti griežtai apriboti žemės įsigijimą, jis nenorėjo.
Seime visada geriau atstovaujama stambiųjų ūkininkų pozicijoms.
Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) direktorės Rasos Melnikienės, galioję griežti apribojimai buvo mechaniški ir neišbaigti. „Žmogus, užaugęs kaime, ūkininkavęs su tėvais, net jeigu įgyja kitą nei ūkininko specialybę, gali puikiausiai užsiimti šia veikla“, – sakė ji.
Nors premjeras A. Butkevičius 2014 m. pavasarį tikino, jog „Europoje gausu tokių saugiklių pavyzdžių“, laikas parodė, kad priimti griežtus apribojimus, kurie atitiktų ES teisę – ne taip paprasta. 2016 m. pavasarį Europos Komisija (EK) kreipėsi į Lietuvą, Bulgariją, Latviją, Slovakiją ir Vengriją, ragindama pakeisti kapitalo judėjimo principui prieštaraujančius apribojimus. 2017 m. spalį pateiktose rekomendacijose EK dar konkrečiau apibrėžė, kokius saugiklius laikys priimtinais, o kokius – diskriminaciniais. Tarp pastarųjų pateko ir reikalavimas, kad žemę perkantis asmuo turėtų ūkininko kvalifikaciją.
Gresiant EK baudai Seimas 2017 m. lapkričio 23 d. priėmė naujos redakcijos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, kuriame diskriminacinių nuostatų neliko. Tai sutapo su stambios žemės ūkio bendrovės savininko R. Karbauskio vadovaujamos LVŽS kintančia pozicija: nuo reikalavimų stabdyti žemės pardavimą užsieniečiams pereita prie griežtų žemės įsigijimo saugiklių palaikymo, o galiausiai, jau įsitvirtinus valdžioje, jie buvo atšaukti.
„Mes norėjome įvairių saugiklių. Saugiklių, kad žemę pirktų tie, kurie turi teisę ūkininkauti ir patirties. Šiuos saugiklius EK pripažino diskriminaciniais. Reikalauti ūkininko pažymėjimo, trejų metų stažo – to negali būti, nes tokių dalykų galima išmokti nusipirkus žemės, – sakė B. Ropė, 2017 m. saugiklių klausimu dažnai diskutuodavęs su EK ir Lietuvos pareigūnais. – ES nurodė, kad galima įvesti saugiklius, galinčius užkirsti kelią spekuliacijoms – kai žemė nusiperkama ne tam, kad ją dirbtų, o dėl to, kad norisi gerai investuoti ir vėliau ją perparduoti. Įvairiose ES šalyse yra saugiklių – vienose daugiau, kitose mažiau.“
Net ir LVŽS pirmininko pirmasis pavaduotojas pripažįsta, kad 2014 m. įvesti žemės įsigijimo apribojimai neveikė, kaip sumanyta, jau vien dėl to, kad buvo palikta spraga – galimybė žemę pirkti juridiniams asmenims, kurių akcijas galėjo valdyti ir užsienio valstybių piliečiai. „Todėl, kompleksiškai žiūrint, visas įstatymas nesuveikė“, – sakė B. Ropė.
Aktyvų juridinių asmenų dalyvavimą žemės ūkyje R. Melnikienė pirmiausia sieja su tuo, kad sovietmečiu buvo sutraukyti ūkininkų šeimų ryšiai su žeme. Atkūrus Nepriklausomybę, dėl žemės grąžinimo ilgainiui atsirado daug smulkių žemės savininkų, kurie patys nenori užsiimti žemdirbyste, o mieliau dirbamą žemę nuomoja. „Nuomininkas neinvestuoja į žemės kokybę. Jis nežino, kada gali būti nutraukta nuomos sutartis. Žemės ištekliai naudojami netvariai, nes nėra ilgalaikių santykių ir pasitikėjimo“, – kalbėjo ekspertė, tačiau kartu pabrėžė, kad buvo sunku to išvengti, nes žemės grąžinimas laikytas Nepriklausomybės sąlyga.
„Mano nuomone, šiuo metu svarbiausias klausimas – kaip padėti įsigyti žemės jauniems žmonėms, norintiems ūkininkauti. Jie nebūtinai turi atitikti kokius nors išskirtinius reikalavimus. Jeigu tik jie nori ūkininkauti ir turi pradinį kapitalą, reikia jiems sudaryti sąlygas tai daryti, – tvirtino R. Melnikienė. – Didelė dalis jaunų žmonių, jeigu jie nepaveldi iš tėvų didelių ūkių, ūkininkauja nedideliuose plotuose. Taigi kaimo jauninimas yra susijęs su parama mažiems ir vidutiniams ūkiams.“
Kol esminės permainos neįvyko – o griežti žemės įsigijimo saugikliai neišėjo į gera – Lietuvos kaimas vis dar gyvena demografinės krizės sąlygomis. LAEI direktorės duomenimis, daugelyje žemės ūkio bendrovių vidutinis darbuotojų amžius jau dabar siekia 45–50 metų ar daugiau. „Kur jų vaikai? Jie emigruoja. Samdomas darbas žemės ūkyje jų nevilioja – vaikai išvažiuoja“, – sakė R. Melnikienė.
