-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šventėms dar tikrai nesiruošiame. Kalėdų eglę dažniausiai papuošiame lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje.
Šventinis laikotarpis mums labai svarbus ir prasmingas laikas, kada norisi pabūti su savo artimaisiais. Pas mus atvažiuoja mano mama ir sesutės šeima. Kartu paruošime vaišes, papuošime stalą, kartu švęsime didžiąsias šventes. Taip pat pirmą Kalėdų vakarą keisimės dovanėlėmis. Tokia yra mūsų artimųjų tradicija.
Kūčių vaišes ruošiame tik iš žuvies, daržovių, o per Kalėdas ant stalo jau atsiranda ir mėsa – vištiena arba kalakutiena.
Keletą kartų Kalėdas šventėme Šiaurės Italijoje pas mano vyro tėvus. Ten ši šventė kitokia.
Kūčių vakarą uošviai paruošdavo šventinę sriubą, šiltus patiekalus ir užkandžius – viskas be mėsos, be žuvies.
Po vaišių eidavome į bažnyčią pasimelsti, o po maldos lauke šalia bažnyčios mus pasitikdavo su karštu raudonuoju vynu ir labai minkštu, dideliu itališku keksu. Tiesa, man jis nelabai skanus.
Grįžę namo pasisveikindavome ir pasidalindavome dovanėlėmis. Vyro tėvai per Kalėdas pakabina kalėdines dekoracijas ant langų, durų, bet jų namuose žalios eglės niekada nematėme.
Deja, Kalėdos Šiaurės Italijoje buvo ir be sniego. Ten gruodį būna labai drėgna, nes netoliese yra kalnai. Dažna liūtis, ypač vakarais.
Beje, vyro tėvai taip pat yra šventę Kūčias ir Kalėdas pas mus Lietuvoje. Paruošiau jiems ir lietuviškas vaišes iš žuvies, jiems tikrai patiko. O vyro tėtis itin susižavėjo sluoksniuota silkių mišraine.
Kadangi mano darbas susijęs su kalendorinių švenčių tradicijomis Lietuvoje, jau dėliojamės planus gruodžiui.
Bet namuose šventėms ruoštis po truputį pradedame gruodį. Bandau ir karpinius dėliotis, ir peržiūrėti, ką turiu nuo seno, ką naujo reikėtų susikurti namų puošybai, bet tikrai nepuolu jų puošti gruodžio pradžioje.
Eglutę į namus parsinešame paskutinę savaitę prieš Kūčias. Stengiamės puošti gyvą ir nelabai didelę.
Gruodį, kai labai tamsu, kai nebėra lauke darbų, mūsų senoliai, užsibūdami namuose, jau galvodavo, kaip susirišti naujus sodus, kokiais karpiniais langus pasipuošti, kaip apsišvarinti. Ir kaip labiau pajusti bendrystę, ramumą.
Dabar mūsų skubančiame laike tai labai sunkiai pavyksta.
Anksti išpuošti prekybos centrai sukelia dar daugiau įtampos. Atrodo, ką tik buvo Kalėdos, o štai ir vėl jos.
Esu miesto vaikas, gimęs ir augęs mieste, bet dabar turiu galimybę gyventi kaime. Jaučiu to privalumą. Anksčiau, būdavo, einu iš darbo pro prekybos centrą ir noriu nenoriu matau tą spindesį. Dabar jo mano akiratyje neliko. Man ramiau. Gyvenu labiau gamtos ritmu. Matau, kad dar reikia sugrėbti nukritusius lapus, dar nuvažiuoti į kapinaites Vėlinių žvakelių nurinkti – dar ne laikas galvoti apie Kalėdas. Galiu neskubinti savęs, nes tas laikas ir taip greitai bėga.
Vis daugiau kalbame apie tvarumą, apie grįžimą atgal į tradiciją, į meilę gamtai. O mūsų tradicija – ne rudenį puošti eglutę. Dar tik baigiasi Vėlinių laikas, trunkantis aštuonias dienas po jų.
Bet ir užjūryje moliūgus vos nuėmė ir jau sudeda puošmenas Kalėdoms. To nepakeisime. Tiesiog patiems reikia pasirinkti, kaip mums tinka.
Iškart po Vėlinių parduotuvių užpildymą kalėdiniais akcentais vertinu kaip gryniausią komerciją. Jokios švenčių, juolab Kalėdų dvasios, tame nematau. Kad artėja Kalėdos, aš pajuntu ne anksčiau kaip gruodžiui persiritus į antrąją pusę.
Šventinę nuotaiką mūsų pacientams kuriame, kai šventės jau nebetoli, likus maždaug porai savaičių iki Kalėdų. Visi drauge – ir darbuotojai, ir pacientai puošia Kalėdų eglutę.
Prisimenu, sykį Kūčias įstaigoje valgė tądien budėję darbuotojai drauge su ligoniais. Tai tapo ir savotišku pasidalijimų vakaru, kai visi dalijosi vaikystės prisiminimais, vieni kitiems pasakojo, kaip jų namuose švenčiamos Kūčios.
Jau vėliau išgirdau, kad tai buvo labai jautrus vakaras, kai ne vienas nubraukė ir ašarą.
Mano šeimoje laukdami Kalėdų bei Naujųjų irgi stengiamasi atsiriboti nuo komercijos. Mums svarbiau susitikti, pabendrauti, o ne vienas kitą apdalinti dovanomis.
Prie Kūčių, Kalėdų stalo paruošimo prisidedu ir aš pats. Konkrečių įpareigojimų neturiu, bet visuomet stengiuosi padėti. Pavyzdžiui, gaminu patiekalą, be kurio dar nėsyk nešventėme Kūčių. Tai virti kviečių grūdai, paskaninti džiovintais vaisiais bei riešutais.
Mano darbas tiesiogiai susijęs su kalėdiniu laikotarpiu, kaip sakau, laikau pulsą – laukia daug šventinių ekskursijų.
Nors mums kiek neįprasta, kad parduotuvių vitrinos sužėri kalėdinėmis spalvomis iš karto po Vėlinių, tačiau tokia jau šių dienų realybė: pasaulis Kalėdoms pradeda ruoštis labai anksti.
Šiemet pirmąsias kalėdiškai papuoštas parduotuvės vitrinas pamačiau dar rugpjūčio pabaigoje vienoje Rygos senamiesčio parduotuvėlėje.
O spalio pirmąjį savaitgalį viešėjau Taline. Netoli pakrantės, vaikštinėjant viename pramoninių rajonų, užėjome į industrinį pastatą. Nors nebuvo jokios iškabos, jis suviliojo savo architektūra. Mūsų pačių nuostabai patekome į tikras Kalėdas – žaislų parduotuvę su skambančia kalėdine muzika, besisukančiomis eglėmis ir kita šventine atributika. Visus taip užbūrė, kad netekome amo. Nepaneigsi, Kalėdos turi užburiančio spindesio. Mūsų kompanija buvo išimtinai moteriška, tad neatsirado nė vienos, kuri būtų apsisukusi ir išėjusi.
Pati namus pradedu puošti gruodžio pradžioje. Mėgstu ne tik gauti dovanas, bet ir jas dovanoti. Dovanomis stengiuosi pasirūpinti iš anksčiau, neatidėlioju paskutinei minutei. Jas rinkdama, kaip ir daugelis, galvoju apie funkcionalumą. Bet smagiausia dovanoti emocijas.
Esame įpratę važiuoti kažkur toli už jūrų marių, kur lauktų kažkas stebuklingo! Tačiau tokių vietų turime visai šalia. Kalėdiniu laikotarpiu labai smagu kartu su artimaisiais ar draugais nueiti prie prakartėlės Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kuri sukelia tą patį netikėtumo jausmą. Pastebiu, kad dabar tampa populiaru prašyti ne dovanos, o tiesiog laiko, praleisto kartu. Anksčiau to nebuvo.
Kai šventėms ruošiesi iš anksto, neskubėdamas, gali išpildyti daugiau lūkesčių. Ir tai nei slegia, nei kažkaip įpareigoja. Kai gali planuoti, gali daugiau ir padaryti.
Kai pasiruošimas didžiosioms metų šventėms išdėliojamas laike, jis nėra toks įtemptas.
