-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kaip sako pats Jokūbas, pradžioje nei jis, nei jo artimieji nė negalėjo įsivaizduoti, jog ateis toks metas, kai savo muzika kerės spektaklių lankytojus ar kartu su kraštiete išleis solinį albumą.
„Nemėgau nei muzikos pamokų, nei tų geltonų dūdelių, kuriomis reikėdavo groti“, – su šypsena prisiminė J. Tulaba.
Neprisijaukinęs pučiamųjų, ūgtelėjęs nutarė pabandyti išmokti groti kitu instrumentu.
„Paprašiau tėvų nupirkti gitarą. Pradėjau mokytis, o tuomet tapo labai sunku mane ištraukti iš muzikos“, – pasakojo Jokūbas.
O pradžia buvusi paini ir jokio svetimo kūrinio vaikinas taip ir neišmokęs groti. Nuo pirmųjų gitaros stygų virpesių suprato, jog nori kurti muziką, gimstančią paties galvoje.
Vaikinas svarstė, jog meilė muzikai iš dalies galėjo rastis ir dėl artimųjų muzikalumo. Jo mama baigė muzikos mokyklą, tik, kaip sako pašnekovas, niekada šioje srityje didelių vilčių nepuoselėjo. Tėtis, nors negroja jokiu instrumentu, pasak J. Tulabos, turi puikų muzikinį skonį, o štai močiutė labai mėgusi dainuoti, tą daryti vertusi ir savo anūką.
„Visi buvo „prie muzikos“, bet ne joje, visgi šeima man padėjo ugdyti muzikinį skonį“, – įsitikinęs panevėžietis.
Baigęs vidurinę mokyklą, Jokūbas įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, vaidybos specialybę. Neilgai trukus vaikiną vis dažniau ėmė aplankyti mintis, jog pasirinkimas nebuvęs teisingas. Kur kas sėkmingiau nei vaidinti jam sekėsi kurti muziką įvairiems etiudams.
Šį J. Tulabos talentą netruko pastebėti aktorius Ainius Storpirštis ir pasiūlė pirmąjį rimtą darbą – prisidėti prie jo režisuojamo spektaklio „Natašos svajonė“. Jokūbui tą kartą patikėta apdoroti jau sukurtą spektaklio muziką.
Po šio debiuto vis dažniau į panevėžietį ėmė kreiptis ir kiti režisūros studentai, prašydami sukurti muziką jų statomiems spektakliams. Tuomet ir suprato, jog jo kūrybinis kelias privalo būti susijęs su garsais ir natomis.
„Kai pamačiau, kaip žmonės reaguoja į mano muziką, kaip man lengva ją kurti, kaip joje atrandu save, tiesiog buvau užtikrintas, jog šis kelias skirtas man“, – emocingai kalbėjo J. Tulaba.
Nesunkiai įvertinimo iš šalies sulaukęs panevėžietis vos prieš porą metų persikėlė gyventi į Vilnių – čia užsiima kūrybine muzikine veikla ir jau yra garso režisūros studijų antrakursis. Tačiau pats Jokūbas sakė mieliau prisistatantis tiesiog savamoksliu.
„Vienas pats pradėjau groti kamputyje, bandyti įvairius skambesius, nieko neišmanydamas dėlioti pirštus ant gitaros stygų. Neturiu jokio kompozicijos ar kitokio muzikinio išsilavinimo, tik tai, ką pats išmokau“, – kuklinosi talentingas jaunuolis.
Vaikinas svarsto, jog meilė muzikai iš dalies galėjo rastis ir dėl artimųjų muzikalumo. L. Kazakevičiaus nuotr.
„Kai yra idėja, galiu be pertraukų, be poilsio ir be maisto dirbti nuo devintos valandos ryto iki trečios valandos nakties“, – atvirauja Jokūbas.
Neseniai jis nėrė į dar vieną avantiūrą: pagautas įkvėpimo visą naktį kūrė vaizdo medžiagą statomam spektakliui.
„Man įdomu kurti viską. Nenoriu savo kūrybos sprausti į jokius rėmus, kuriu laisva forma“, – pasakoja J. Tulaba.
Nors tenka nemažai dirbti, vadinti savęs darboholiku Jokūbas nenori, mat pasitaiko dienų, kai darbuotis visai nėra įkvėpimo. Mūza, anot pašnekovo, dažniausiai pati jį aplankanti, kūrybinė kančia – reta viešnia.
Novatoriškų idėjų nestokojantis panevėžietis svarsto, jog žinoma frazė, esą kūryba kyla iš kančios, tėra skambus lozungas. Kūryba, pasak jo, ateina dėl naujovių troškulio.
„Kūryba nėra vien dailės, muzikos ar teatro, kino kūriniai. Juk norint sukurti kėdę, šaldytuvą, pastatyti namą, pasirinkti kelią, kuriuo važiuosi iš Vilniaus į Jeruzalę, irgi reikia paieškoti kitų spalvų, kūrybiškų sprendimų. Yra šimtai dalykų, kuriuos paprasčiausiai reikia sukurti“, – įsitikinęs Jokūbas.
Kai pritrūksta idėjų, J. Tulaba gręžiasi ir į savo muzikos guru – atlikėjų Kendriko Lamaro, Dreiko, grupės „Portishead“ bei kitų – kūrybą. Vienu didžiausiu muzikiniu atradimu Jokūbas įvardija atlikėjo Kanye Westo kūrinį „Ultralight beam“.
„Jis tiesiog šedevriškas: savo produkcija, kūrybiškumu, kompozicija“, – pakerėtas panevėžietis.
Elektroninę muziką kuriančiam vaikinui įtakos turėjo ir gimtojo Panevėžio dvasia. Jis pastebi, jog skirtinguose Lietuvos kampeliuose iš tiesų gajus muzikinių stilių diferencijavimas.
„Panevėžyje kaip niekur daug elektroninę muziką kuriančių muzikantų. Tikriausiai ir man tas persidavė, nors nežinau nei kur, nei kada, nei kaip“, – šyptelėjo, bet pridūrė, jog didesnę įtaką vis dėlto turėjo ne vietovė, o žmonės.
Pats J. Tulaba dar nesijaučia atradęs savo muzikinės spalvos, ar ją pavyks atrasti – nežinia.
„Tai – kintantis dalykas. Kartais ji būna vienokia, kartais – kitokia“, – įsitikinęs Jokūbas.
Muzikos kūrėjo nuomone, garsas, gimstantis jam dirbant su skirtingais žmonėmis besimainančioje aplinkoje, kaskart vis kitoks.
„Negalėčiau sakyti, jog atradau savo atspalvį, turiu savo braižą, parašą ir po kiekvienos dainos jau bus galima sakyti: čia yra Jokūbo kūrinys“, – linksmai kalbėjo J. Tulaba.
Savomis jėgomis įgautas žinias ir patirtį vaikinas stengiasi maksimaliai išnaudoti, tad jo pavardė vis dažniau šmėžuoja įvairių spektaklių ir projektų aprašuose.
Vos prieš mėnesį gimtojo Panevėžio teatralams pristatyta naujo spektaklio „Roberto Zucco“ premjera, kurio garso takeliu rūpinosi Jokūbas.
Ši patirtis jam – viena įsimintiniausių ir pareikalavusių nemažai pastangų.
„Buvo be galo įdomu kurti atskirus, nuo spektaklio nepriklausomus, bet jo idėjomis gyvus garso takelius“, – įspūdžiais dalijasi kompozitorius.
Kartais, anot pašnekovo, muzika spektakliams gimsta be didelio vargo. Tačiau užduotys, kurias sau išsikelia panevėžietis, niekuomet nebuvusios lengvos.
„Kaip padėti muzikai tarnauti idėjai, istorijai, kaip atskleisti dar vieną plotmę, kaip nepamesti žiūrovo, kad muzika jam būtų informatyvi, įdomi, neleidžianti nuklysti į savas mintis, bet išlaikytų dėmesį“, – vardino jis.
Vaikinas savo darbą stengiasi atlikti preciziškai ir greitai – tai patinka ir darbus siūlantiems režisieriams. Ar tai yra jo raktas į sėkmę, J. Tulaba atsakyti negalėjo. Svarstė, jog prie to prisidėjo ir mama, kuri kadaise patarė išmokti ne tik klausytis, bet ir išgirsti kitą.
„Man tai labai įstrigo ir nuo to laiko aš visuomet stengiuosi išgirsti kitų norus, išsiaiškinti jų mintis ir net tai, ko patys negali tiksliai įvardinti“, – mamos pamoką išmoko Jokūbas.
Tai pasiekti jam padeda ir aktorystės meno patirtis: J. Tulaba lengvai randa kalbą su potencialiais užsakovais – režisieriais.
Elektroninę muziką kuriančiam vaikinui įtakos turėjo ir gimtojo Panevėžio dvasia.
Didžiojoje scenoje Jokūbas nėra naujokas. Kartu su kraštiete Goda Sasnauskaite-Godo subūrė sparčiai populiarėjantį duetą. Grupės identiteto paieškos užtruko.
„Labai ilgai ieškojome varianto, koks galėtų būti mūsų pavadinimas. Iš pradžių vadinomės vienaip, tačiau pavadinimas mums neatrodė patraukliai ir nusprendėme jį pakeisti. Ieškojome skambesio ar žodžio, kuris mus apjungtų, nesinorėjo, kad būtų labai ryškus“, – pasakojo J. Tulaba.
Atmetus daugybę variantų, tinkamiausias pasirodė dabartinis – „Tillae“.
Prieš bemaž penkmetį drauge koncertuoti pradėję jaunuoliai, nors yra gana skirtingi, visgi puoselėja panašias vertybes, tad drauge dirba darniai.
„Esame skirtingai racionalūs. Gūžčioju dabar pečiais, kaip mums iš viso pavyksta vienam kitą išgirsti? Tikriausiai, kai nebepavyksta, įtempiame ausis ir bandome iš naujo“, – retoriškai svarstė Jokūbas.
Dar mokyklos suole kartu kurti pradėję panevėžiečiai ne vienus metus puoselėjo idėją kada nors savo kūrybai suteikti kitokią formą. Taip gimė ir debiutinis albumas „Late night grocery shopping“. Neįprastas pavadinimas, pasak J. Tulabos, radosi spontaniškai, jo scenos partnerei lankantis Londone.
„Tuo metu ir pats gyvenau tokį gyvenimą, kad dirbdavau naktimis, o vidurnaktį eidavau nusipirkti maisto, užkandžių. Tad pasiūlymas mums abiem tiko ir patiko, – prisiminė panevėžietis.
J. Tulaba džiaugiasi, jog jųdviejų kuriama muzika tampa populiari ne tik tarp jaunimo, bet ir savo muzikinį skonį jau seniai atradusiųjų gretose. Muzika, anot Jokūbo, viena pati iš savęs nėra tokia paveiki, tam reikalinga visuma: istorijos bei asmenybės.
Tai padaryti, kaip tvirtino panevėžietis, ne visuomet pasiseka.
„Kad pasiektum žmogaus širdį, ji turi būti labai atvira. Muzika dabar dažniausiai yra tik fonas, dabar jos tiek daug: geros, blogos, skirtingų žanrų, viskas taip lengvai prieinama, kad kartais prarandi norą į visa tai atkreipti dėmesį“, – svarsto J. Tulaba.
Prieš porą metų pradėjęs naują gyvenimo etapą Lietuvos sostinėje panevėžietis sako, jog įsilieti į didmiesčio gyvenimą jam sunku nebuvę. Tam vaikinas turi vieną paprastą paaiškinimą.
„Esu namisėda. Vilnius ar Panevėžys – nėra didelio skirtumo. Man ir Vilnius neatrodo toks didelis, kokio norėtųsi. Esu čia, nes tai nulėmė studijos, darbas ir draugai“, – prisipažįsta Jokūbas.
Sparnus iš gimtojo miesto J. Tulaba pakėlė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia dėl to, jog nebuvo studijų galimybių, antra – jaunuolį į priekį veda smalsumas.
„Įvairūs miestai – mano kelionės per gyvenimą dalis. Man per daug įdomu visur kitur, kad likčiau Panevėžyje“, – sako muzikas..
Į gimtinę karts nuo karto sugrįžta aplankyti tėvų, su kuriais palaiko labai šiltus santykius. Vis dėlto apsilankymai gimtuosiuose namuose nėra tokie dažni, kaip jiems norėtųsi.
„Panevėžys – mano gimtas miestas, myliu jį ir pasiilgstu, gera į jį sugrįžti. Kažkada, manau, pabėgsiu ir iš Vilniaus“, – prasitarė jaunasis kūrėjas.
Į kurią pasaulio pusę pakryps jo didžiosios kelionės maršrutas pašnekovas dar nežino. Jis puikiai įvaldęs anglų kalbą, tad širdis linksta link Jungtinės Karalystės, Amerikos ar Australijos – šių šalių muzikinė padangė atrodo itin patraukliai.
Nors dar neturi aiškaus plano, trumpam palikti Lietuvą Jokūbui norėtųsi ne darbo sumetimais.
„Neturiu plano išskristi, užsidirbti pinigų ir grįžti. Noriu atrasti kūrybinių partnerių, įgauti praktikos, tiesiog pakeliauti su teatriniais bandymais ir ieškojimais, muzika. Jos industrija dabar labai sparčiai vystosi, atsiranda vis naujos kryptys. Man labai įdomu prie to prisiliesti, tai – didelis atlygis ir malonumas“, – pasidalijo svajonėmis.
