-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečių dėmesį patraukiantis elektrinis triratis – pirmas didesnis Sigito Buroko darbas. Nors jį galutinai konstruoti pabaigė šiemet, minčių apie panašius prietaisus turėjo dar jaunystėje.
„Nuo vaikystės mėgau ką nors konstruoti. Kai man buvo 25 metai, norėjau pagaminti velomobilį, bet tais laikais neradau nei bendraminčių, nei medžiagų. Dėl to visos idėjos liko daržinėje sukrautuose brėžiniuose ir eskizuose“, – „Sekundei“ pasakojo Sigitas Burokas.
Įkvėpimas imtis darbų grįžo pradėjus žiūrėti Las Vegase kasmet vykstančius elektrinių dviračių suvažiavimus. Juose susitinka dviratininkai, savo rankomis gaminantys vadinamuosius „čioperius.“
Pasak pašnekovo, įspūdingos transporto priemonės paskatino ir jį patį pradėti gaminti savadarbį prietaisą. Iš pradžių norėjęs sukonstruoti panašų į renginiuose matytą dviratį, vyras nuomonę greitai pakeitė.
„Dėl dviračių yra tokia problema – juos pagamina ir pamiršta. Sportiniai, kalnų dviračiai, aišku, skiriasi, bet esmė juk ta pati – rėmas, du ratai… Net ir pakeitęs detalių išdėstymą, nieko ypatingo nesugalvosi. Triračiai – kas kita. Tad įkvėptas internete pamatytų „čioperių“, nusprendžiau ir pats panašų pasigaminti – tik su trim ratais“, – aiškino Sigitas.
Mintis sukurti tokią originalią transporto priemonę kilo dar praėjusių metų balandį, o į pirmąją bandomąją kelionę Sigitas išsiruošė žiemą. Tiesa, ilgiausiai užsitęsė ne gamybos darbai, o meistrų paieškos.
Kelis mėnesius veltui kokybės ir kainos santykio ieškojęs pašnekovas nusprendė nebešvaistyti laiko veltui ir pats pasigamino stakles. Po to reikalai judėjo sparčiau – dirbdamas savarankiškai vyras triratį sukonstravo per pusę metų.
„Supratau, kad tokį darbą geriausia nudirbt pačiam – nereikia prie nieko derintis, pats gali nustatyti darbo tempą. Kaip aš sakau – kuo mažiau svetimkūnių, tuo geriau“, – juokėsi Sigitas.
Nors ir gamybos darbai klostėsi palyginti sparčiai, vyras teigė, jog iššūkių būta.
„Pirmasis savadarbis prietaisas visada yra „ledlaužis“ – neaišku, nuo ko pradėti, pagaminęs detalę supranti, jog ji netinka, reikia perdaryti. Pasižiūri iš priekio – viskas gerai, bet supranti, jog iš priešingos pusės visiškai nekaip atrodo. Patys suprantat, vamzdį palenkus į vieną pusę, atgal jis nebegrįš“, – tvirtino S. Burokas.
Įkvėptas amerikiečių dviratininkų, akį traukiantį triratį S. Burokas sukonstravo per pusmetį. T. Šiaudinio nuotr.
Vis dėlto įgyvendintas projektas pateisino visus lūkesčius. Dabar panevėžietis triračiu važinėja ir į darbą, ir laisvalaikiu. Teigia įveikęs per 700 kilometrų.
„Draugai turi sodybą už 60 kilometrų. Mano tikslas buvo pasigaminti tokį triratį, kuriuo galėčiau iki jų nuvažiuoti, pernakvoti ir kitą dieną grįžti namo. Džiaugiuosi, kad tai jau įgyvendinau“, – sakė vyras.
Anot pašnekovo, „aštriausi“ triračio bandymai vyko dar žiemą, kai jis net nebuvo nudažytas. Tiesa, minusinė oro temperatūra pasivažinėjimų trukmę gerokai apribodavo.
Vyras prisipažino, kad ir ši lietinga vasara nėra pati dėkingiausia, o kelionės valant lašus nuo veido – ne pačios maloniausios.
Nepaisant to, esant palankioms oro ir kelio dangos sąlygoms, Sigito sukonstruotas triratis su pilna, 6 valandas trunkančia įkrova, gali įveikti 120 kilometrų ir pasiekti 50 kilometrų per valandą greitį.
Dailus dizainas, skirtingo svorio keleiviams pritaikyta amortizacijos sistema, tvarkingai įrengti visi būtiniausi atributai – šviesos, veidrodžiai, garso signalas – įrodo, kad S. Burokas apgalvojo kiekvieną savo pagaminto triračio detalę. Akį traukia ir triratį puošianti iliustracija.
„Voverė – dailininko idėja. Pažiūrėję į priekį pamatysite ir šiuolaikinio motociklo vidaus degimo variklį. Jis, savaime suprantama, po truputį slenka į praeitį, kaip ir mūsų gyvenimas. Šiuo piešiniu norėjome parodyti, jog gyvenimas – didžiulė rutina, kurioje mes kaip voverės stengiamės gyventi, išsilaikyti. Voverė atspindi mūsų lėkimą, nuolatines pastangas viską suspėti“, – aiškino vyras.
Paklausus, ar ir pats pašnekovas taip pat greitai bėga per gyvenimą, stengiasi iš jo pasiimti viską, ką gali, jis rankos mostu parodo į triratį.
„Tikiuosi, mano darbai kalba už mane. Stengiuosi niekada neužsistovėti vienoje vietoje“, – tikino Sigitas.
Pašnekovo kūrybiškumas atsiskleidžia ir jam prakalbus apie kasdienius užsiėmimus, darbą. Kaip pats teigia, nemėgsta apsiriboti viena veikla, jam svarbu nuolat išbandyti ką nors naujo ir įdomaus.
Kol nekonstruoja naujų transporto priemonių, vyras dirba fotografu – atlieka vestuvių, krikštynų, asmenines fotosesijas. Darbuojasi ir reklamos srityje, fotografuoja įvairius renginius bei seminarus.
Šis pomėgis, tapęs darbu, taip pat atėjo iš vaikystės, kai dar 6-oje klasėje išbandė fotoaparatą „Smena“.
„Mano veikla įvairi. Stengiuosi, kad gyventi būtų įdomu. Ir fotografuoju, ir šaltkalviauju – žodžiu, dirbu tai, kas miela širdžiai“, – atskleidė pašnekovas.
Vyras pabrėžia, jog, nors ir užsiima kūrybine veikla, savęs kūrėju nevadina.
„Visada akcentuoju – nesu išradėjas, tiesiog stebiu aplinką ir ieškau joje įkvėpimo. Matydamas mieste skirtingo dizaino dviračius, atradau, kas man patinka, ir visa tai sujungiau. Kiti galbūt padarytų geriau, tobuliau, bet šis triratis tuo ir išskirtinis, kad mano“, – sakė Sigitas Burokas.
Užsiimant tokia neeiline veikla, padidėja ir aplinkinių dėmesys – dažniausiai jis malonus, bet kartais tenka susidurti su skeptikais.
„Pabėgti nuo kandžių komentarų niekada nesistengiau ir nesistengsiu. Pasaulyje žmonių daug, o nuomonių dar daugiau – juk visiems neįtiksi. Taip ir su triračiu – vieniems labai patinka, kitiems – pusiau, dar kiti praeina pro šalį visai galvos nepasukdami. Ir tai visai normalu – kodėl technika nesidomintis žmogus turėtų alpti dėl šito prietaiso vien dėl to, kad jis vienintelis?“ – svarstė veiklus panevėžietis.
Kartais vyrui tenka susidurti ir su „mokytojais“ – prieinančiais papasakoti, kaip, jų nuomone, priemonę reikėjo konstruoti kitaip.
„Nuomonę turi kiekvienas, tačiau būtų dar geriau, kad tie „nuomonių entuziastai“ galėtų išreikšti savo mintis darbais. Tai būtų žymiai įdomiau – juk šnekėti ir vertinti kitų darbus – lengviausia. Bet aš to labai nesureikšminu ir nepykstu – jeigu visi vienodai galvotume, būtų labai neįdomu gyventi“, – tikino triračio kūrėjas.
Dėmesio Sigitui netrūksta ne tik sustojus Laisvės aikštėje ar kitose miesto vietose, bet ir važiuojant Panevėžio gatvėmis. Čia, teigia, kartais reikia ir pasisaugoti.
„Gatvėje – chaosas kaip visada. Būna, kai kurie vairuotojai užsižiūri, pamiršta važiuoti. Kartais ir eismas dėl to stringa. Visgi važiuodamas laikausi principo, kad pirmiausia turi saugotis pats. Tada apsaugosi ir kitus“, – pabrėžė pašnekovas.
Kalbėdamas apie važiavimo triračiu sąlygas Panevėžyje, Sigitas tikina, jog yra vietų, kuriose važiuoti – vienas malonumas. Bet kai kurie kelio ruožai gerokai „supurto smegenis“.
„Sėdint triratyje – viskas gerai, amortizacija puikiai veikia. Visgi ratams, kurie turi įveikti visus gatvių nelygumus, prasčiau. Važiuojant gatve nuolat reikia laviruoti – įveikti vieną duobę po kitos. Kai važiuoju dviračiu, ir pats kalenu dantimis, sėdėdamas prie triračio vairo, nors ir nejaučiu diskomforto, žinau, kad ratai kenčia. Negaliu pasiekti didesnio greičio, visada turiu stabdyti. Aišku, yra vietų mieste, kuriomis galima važiuoti su malonumu – parkuose, skveruose, bet jų vis dar nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Reikia tikėtis, jog su laiku tokių zonų bus daugiau“, – vylėsi vyras.
Kol kas miesto gatvėse toks išskirtinis triratis – vienintelis. Tačiau pašnekovas tvirtina, jog jau planuojamos ir kitos transporto priemonės – skirtos ne tik jam pačiam, bet ir žmonai.
„Šis triratis – pirmas didesnis mano darbo vaisius. Tikiuosi, ne paskutinis. Šiuo metu ruošiu ir antrąjį modelį – jis bus visai kitokio dizaino: galinė ašis liks šiek tiek panaši, bet priekis bus visiškai kitoks. Planuoju ir dar vieną – dvivietį triratį. Jį gaminu norėdamas išspręsti problemą, su kuria susiduria mūsų šeima, kai aš išvažiuoju pasivažinėti, maloniai leidžiu laiką, o žmona tuo metu sėdi namuose prie lango, laukia manęs grįžtančio“, – tikino Sigitas.
Vyras juokiasi, jog elektrinis triratis atima laiką ne tik iš žmonos, bet ir iš garaže stovinčio automobilio. Šis garaže liūdi, kadangi Sigitas juo naudojasi tik tuo atveju, kai oras labai prastas ir kai reikia įveikti kur kas ilgesnes distancijas.
Kalbėdamas apie būsimus projektus, S. Burokas teigia, jog planų daug, bet įgyvendinti jų taip greitai, kaip norėtųsi, neišeina. Pagrindinė priežastis – finansinė.
„Šiandien Lietuvoje pasigaminti dviratį – prabanga. Pavyzdžiui, JAV viskas daug paprasčiau – ten žmonės, jeigu dirba, tai užsidirba ir pati dviračių pramonė labiau išplėtota“, – dalijosi išskirtinės transporto priemonės kūrėjas.
Internetu stebėdamas Las Vegase vykstantį dviratininkų suvažiavimą, vyras pripažįsta, jog nuostabą kelia ne tik dizainas, bet ir kainos. Jos svyruoja nuo 7 000 iki 12 000 eurų, o kartais pasiekia kur kas didesnius skaičius – viskas priklauso nuo naudotų medžiagų bei prietaisų išskirtinumo.
S. Burokas nemėgsta apsiriboti viena veikla, jam svarbu nuolat išbandyti ką nors naujo ir įdomaus. Asmeninio alb. nuotr.
Vis dėlto daug išlaidų reikalaujantis hobis nemažina aktyvaus vyro entuziazmo. Anot jo, jeigu noras didelis, tai atsiranda ir valios taupyti. Tuo pat metu jis nori paskatinti ir kitus, užsiimančius panašia veikla, bet susiduriančius su iššūkiais.
„Labai gerbiu ir vertinu žmones, kurie patys savarankiškai nusprendžia imtis kūrybinių darbų, – žemai lenkiu prieš juos galvas. Linkiu, kad jie nenuleistų rankų, nenukabintų nosies, stengtųsi, kad ir iš lėto. Iš savo patirties žinau, kad tai nėra lengva, pirmiausia finansiškai. Tačiau žingsnis po žingsnio reikia eiti pirmyn ir būtinai pasiseks. Svarbiausia, kaip mano dėdė sakydavo, nepamesti linksmo būdo ir žvelgti į priekį su šypsena, – baigdamas pokalbį nusijuokė pašnekovas.
Komentarai
-
- jurgis
- 21:52 2018.03.26
Rodyti visus komentarus (1)šaunuolis rankos išaugusios iš ten kur turėjo išaugti labai geras gaminys konstruok ir toliau o elektriniam dviračiui dalis galima papigiai parsisiūsti iš Kinijos nes mūsų broliai prekybininkai už tas pačias dalis plėšia 100 kartų brangiau sėkmės