-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dar tebevykstant ginkluotam pasipriešinimui sovietams, Lietuvos kovotojai sulaukė pirmųjų apdovanojimų šiame oficialiai neskelbtame kare su okupantais. Partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai įvertinti už didžius nuopelnus laisvinant Tėvynę, deja, dažnai – jau po mirties.Mūsų laikais šie tiesiog miškų laukymėse teikti apdovanojimai valstybės pripažįstami ir prilyginami dabartiniams. Nors išaiškinti, kiek anuomet buvo tokių Lietuvai nusipelniusių žmonių, itin sudėtinga: dalies archyvų nelikę, kaip ir liudininkų, galinčių apie juos papasakoti.
Nors apdovanojimai dalyti ir anksčiau, jų sistemą Lietuvos laisvės kovos sąjūdis sukūrė tik 1949-aisiais.
Kovotojų nuopelnai vertinti labai įvairiais pasižymėjimo ženklais – trijų laipsnių dviejų rūšių Laisvės kovos kryžiais, trijų rūšių pasižymėjimo lapais, padėkomis, sužeidimo ženklais ir kitais. Tačiau aukščiausias apdovanojimas buvo Laisvės kovos karžygio garbės vardas.
Žurnalistas, ne vienos knygos autorius, kolekcininkas, neretai vadinamas valstybinių apdovanojimų ekspertu Vilius Kavaliauskas jau kurį laiką rašo knygą, skirtą būtent partizanų apdovanojimams.
„Stumiu ją kaip Sizifas akmenį – matyt, niekuomet neužbaigsiu“, – šypsosi pašnekovas.
Informacijos, kurią V. Kavaliauskui pavyko surinkti, mastai įspūdingi. Istorijos entuziastas sudaro apdovanotų partizanų vardyną, renka biografijas. O jų šiuo metu turi net 2 630: gyvenimo aprašymų žmonių, apdovanotų Laisvės kovos kryžiais, juostelėmis už narsumą, už uolumą, padėkos raštais, pasižymėjimo raštais, sulaukusių kitokių įvertinimų.
V. Kavaliausko teigimu, tai toli gražu ne viskas ir tikriausiai niekada nebus: sužinoti apie visus apdovanotus 1944–1953 metų ginkluoto pasipriešinimo dalyvius vargu ar pavyks.
„Jei per kratą apdovanojimą rasdavo, būdavo kelialapis nebe į tremtį, o tiesiai į kalėjimą.“
V. Kavaliauskas
Vis dėlto būsimos knygos autorius tikisi savo sudarytą sąrašą papildyti – ieško duomenų regioniniuose muziejuose, teiraujasi žmonių.
„Kalbama apie kelias dešimtis, gal porą šimtų, bet ne daugiau apdovanojimų“, – patikslino V. Kavaliauskas.
„Visa kita pražuvo, supuvo bidonuose“, – priduria kolekcininkas. Jis žino, kad didžioji dalis partizanų archyvų geriausiu atveju tebeglūdi apleistose slėptuvėse po žeme.
V. Kavaliausko pasakojimu, tik Tauro apygardos Suvalkijoje išliko išsamiausi apdovanotųjų sąrašai. Deja, tragiškomis aplinkybėmis.
„Paskutinis Tauro apygardos vadas Juozas Jankauskas-Demonas pasidavė ir atidavė visą archyvą“, – sako rašytojas, dar puoselėjantis viltį, kad žinių apie laisvės kovotojų bei jų rėmėjų apdovanojimus turintys artimieji netylės, atsilieps ir padės pagerbti šių žmonių atminimą.
„Galbūt gyventojai turi tokios informacijos – gal jų artimuosius galima įrašyti į didvyrių sąrašą. Nes kuo toliau, tuo mažiau vilties, kad aprašysime visus, nes nebeliks liudininkų“, – apgailestauja V. Kavaliauskas ir sako: nors esama ir archyvinių dokumentų, jie visko neatspindi. Be to, kuo daugiau šaltinių, tuo tikslesnė informacija, mažiau galimybės suklysti ir daugiau – išvengti apsišaukėlių.
Juostelė „už uolumą“, skirta partizanų rėmėjams. V. KAVALIAUSKO archyvų nuotr.
Apdovanojimų idėja, anot V. Kavaliausko, kilo Dzūkijoje, Dainavos apygardoje. Jos autoriais tapo pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, pirmasis Pietų Lietuvos partizanų vadas, ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Netrukus šią mintį perėmė Tauro apygarda, kuri, istorijos tyrinėtojo manymu, struktūriškai buvo stipriausia šalyje, turėjo iniciatyvius ir suprantančius apdovanojimų reikšmę vadus.
Tačiau bandant įvesti apdovanojimų sistemą visam pasipriešinimo sąjūdžiui susidurta su kliūtimis tarp saviškių – ypač Aukštaitijoje ir Žemaitijoje.
„Bijota pernelyg artimų santykių tarp apygardų – kad neprikaišiotų šnipų“, – paaiškina V. Kavaliauskas.
Tad bendri apdovanojimų nuostatai išplito tik apie 1950-uosius.
„Idėja 1946 metais kilo Dzūkijoje ir užgeso 1952-aisiais Aukštaitijoje“, – konstatuoja istorijos tyrinėtojas.
V. Kavaliauskas primena, kad ir anuomet apdovanojimai ne visada buvo tokie, kokius įsivaizduojame mes. Vietoj metalinių ženklelių partizanams paprastai būdavo įteikiami specialūs dokumentai: miške nei ordinų, nei kryžių juk nenukaldinsi.
Kartais apdovanojimą atstodavo medžiagos juostelės, greičiausiai partizanų rėmėjų ar ryšininkių pasiūtos.
„Bet pagrindas buvo iš anksto paruošti ir palyginti gerai išspausdinti diplomai su gana išsamiu aprašymu, už kokius nuopelnus jis teikiamas“, – pasakoja rašytojas.
Beje, įdomi detalė: visuose Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio teiktuose apdovanojimuose dėl konspiracijos įrašyti tik slapyvardžiai. Kolekcininkas teigia matęs tik vieną dokumentą, kuriame įrašyta pavardė, bet neatmetantis tikimybės, kad tai galėjo būti klastotė.
Jadvyga Seiliūtė-Montvilienė jai skirtą partizanų rėmėjos apdovanojimą išsaugojo ir tremties metais į Archangelsko sritį. V. KAVALIAUSKO archyvų nuotr.
Apdovanojimų pasipriešinimo sovietams dalyviai, V. Kavaliausko teigimu, nusipelnydavo už labai įvairius žygius. Išlikusiuose liudijimuose minimi ir konkretūs mūšiai, susirėmimai, operacijos. Tarp jų – ir finansinės. Lėšų poreikis buvo nuolatinis, tad kiekvienas pasisekęs mėginimas „paimti“ kokią nors kasą, užkirsti kelią pinigus gabenančiam automobiliui ar panašiai prilygdavo žygdarbiui. Kaip ir surengtos sėkmingos pasalos ar sučiuptas NKVD karininkas.
Pavyzdžiui, partizanų rėmėjas slapyvardžiu Pelkynas, kurio tikroji pavardė kol kas nežinoma, 1950 metų liepos 3 dieną Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko-Karijoto įsakymu buvo apdovanotas antros rūšies trečiojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Be kardų – taigi ne už karinę operaciją. Tada už ką?
„Už ypač uolų ir ilgą partizanų globojimą bei rėmimą, savo asmens didvyriškai atkaklų pasiryžimą MVD tardymų, trėmimų ir grasinimų metu, su pasišventimu vedamą ilgą ir sunkią kovą su žiauriuoju okupantu už tėvynės laisvės ir nepriklausomybės atstatymą“, – cituoja V. Kavaliauskas.
Rašytojo žiniomis, apdovanojimais ne sykį pagerbti ir Panevėžio krašto kovotojai.
Štai Ignas Daukša-Maratonas-Šipulskis-Plukas 1952 metų gruodžio 22 dieną pristatytas iš karto trims apdovanojimams. Jis apdovanotas remiantis Vyčio apygardos vado Broniaus Karbočiaus-Algimanto raportu „už ypatingą drąsą, pasiaukojimą ir narsumą kautynėse puolant miestelius, susidūrimuose, gerą orientaciją priešui užpuolus ir labai gerą vadovavimą tėvonijai (turėjo 15 susidūrimų)“.
I. Daukša, pasak V. Kavaliausko, tuo metu teturėjo 26-erius metus. Kilęs iš Šeduvos valsčiaus, jis buvo aktyvus Vyčio apygardos kovotojas, Pakruojo ir Šeduvos rajonuose veikusios Žaliosios rinktinės Kęstučio tėvonijos vadas ir visos Žaliosios rinktinės vadas.
Deja, mažiau nei po metų partizanas tapo išdavikų auka. 1953 metų rudenį Panevėžio rajono Trakų kaime I. Daukša pateko į nelaisvę ir vėliau buvo sušaudytas.
Kito Vyčio apygardos kovotojo, Žaliosios rinktinės slapuko Jurgio Griniaus-Lizdeikos nuopelnus partizanų vadovybė įvertino, kai po jo žūties Panevėžio rajone 1948-ųjų vasarą buvo praėję beveik treji metai.
Slapukai, V. Kavaliausko teigimu, buvo ypatingi kovotojai: pusiau partizanai, pusiau rėmėjai.
„Tokie gyveno įprastai, bet naktimis vykdavo į operacijas“, – aiškina jis.
1951 metų gegužės 8 dieną J. Griniui skirti net penki apdovanojimai „už gerą bei sąžiningą pavestų pareigų atlikimą ir nuopelnus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui“.
1951-aisiais Dainavos apygardos partizanų globėjai Jadvygai Seiliūtei–Montvilienei skirto apdovanojimo diplomas, kaip visi tokie dokumentai, išrašytas slapyvardžiu – Ramunei. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.
Pagal nustatytą tvarką kas nors iš štabo turėdavo nuvykti pas apdovanojamąjį ir jam paskelbti apie partizanų aukščiausios vadovybės skirtus įvertinimus bei įteikti diplomą.
Tačiau tokia garbė bet kada galėjo tapti ir nuosprendžiu.
„Jei per kratą apdovanojimą rasdavo, tai būdavo kelialapis nebe į tremtį, o tiesiai į kalėjimą“, – pabrėžia V. Kavaliauskas.
Galiojo taisyklės, už ką galima teikti apdovanojimą ir kokį. Jos, istoriko tyrinėtojo teigimu, rėmėsi tarpukario Lietuvos apdovanojimų įstatymu – tik punktų buvo numatyta mažiau.
Taip pat iš anksto buvo nuspręsta, jog Lietuvai tapus nepriklausomai, šie apdovanojimai bus pakeisti į valstybinius – tai yra į tikrus ženklus.
Ir iš tikrųjų: 1997 metais vėl laisva Lietuva priėmė įstatymą, prilyginantį partizaninius apdovanojimus valstybiniams. Nors jis, V. Kavaliausko nuomone, įgyvendinamas ne taip sklandžiai, kaip derėtų, ir gerokai per vangiai. Esą ne visi dabartiniai apdovanojimai tinkamai prilyginti buvusiems. Be to, remiantis minėtu įstatymu, eksperto žiniomis, jie suteikti vos kelioms dešimtims žmonių, nors pokariu jų gavo mažiausiai du tūkstančiai.
Jadvyga Seiliūtė-Montvilienė, 2003-ieji. V. KAVALIAUSKO archyvų nuotr.
Gresiant realiam įkalinimo ar net mirties pavojui, apdovanotiesiems ir jų artimiesiems prireikdavo didelės išmonės norint šiuos įvertinimus išsaugoti.
Tą patyrė Jadvyga Seiliūtė-Montvilienė, Dainavos apygardos partizanų globėja slapyvardžiu Ramunė.
Jos ūkyje Andriūnų kaime Dzūkijoje buvusiame bunkeryje glaudėsi penki partizanai. Slėptuvę aptikus sovietų kareiviams, partizanai susisprogdino. Jadvygą su šeima ištrėmė į Archangelsko sritį. Tačiau moteris prieš tai dar spėjo jai skirto Laisvės kovos kryžiaus apdovanojimą patvirtinantį dokumentą įkišti į butelį ir užkasti.
„Grįžusi iš tremties po kurio laiko paprašė kolūkio traktoriaus, išarė tą lauką ir surado butelį“, – šypsosi V. Kavaliauskas.
Apie tai jam jau nepriklausomos Lietuvos laikais pranešė J. Seiliūtės-Montvilienės kaimynas.
Ironiška, kad šios partizanų ryšininkės nuotraukos kartu su kitais partizanų apdovanojimais V. Kavaliausko parodoje „Lietuvos ordinai“ 2003 metais buvo eksponuojami Maskvoje, buvusiame revoliucijos muziejuje, kuris dabar vadinamas Šiuolaikinės Rusijos muziejumi.
Laikai ir santykiai tarp valstybių anuomet buvo kiti, tad muziejus lietuvio surinkta medžiaga prašė pasidalinti – ji buvo nauja ir nežinoma.
„Muziejaus kūrėjai tikriausiai apsiverstų karstuose, sužinoję, kad ten pakabino lietuvių partizanų rėmėjos portretą“, – juokauja V. Kavaliauskas.
1951 metų Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Vanago būrio vado Liongino Šukio-Liongino, Meškėno, Perkūno pasižymėjimo lapas. Šis dokumentas iš Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės štabo archyvo saugumiečių 1953-iųjų spalio 12 dieną buvo paimtas Taruškų miške Panevėžio rajone. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.
V. Kavaliausko turimais duomenimis, pirmos rūšies trečiojo laipsnio Laisvės kovos kryžius (su kardais) buvo įteiktas 279 asmenims, antros rūšies trečiojo laipsnio Laisvės kovos kryžius (be kardų, tai yra ne už kovinę operaciją) – 281, antros rūšies Laisvės kovos kryžiaus pasižymėjimo lapas – 249, Laisvės kovos kryžiaus pasižymėjimo lapas be rūšies – 302, partizanų kovotojų juostelė už narsumą – 187, partizanų kovotojų juostelė už uolumą – 372, partizanų rėmėjų juostelė už uolumą – 328, pirmoji narsumo juostelė – 79, pirmoji uolumo juostelė – 57, sunkaus sužeidimo ženklas – 64.
„Skaičiai didžiuliai“, – sako rašytojas.
Ne pirmus metus partizanų dokumentus nagrinėjantis tyrinėtojas sako 80 procentų diplomuose minimų partizanų iššifravęs. Kas slypi po rėmėjų, ryšininkų slapyvardžiais – rimtesnis galvosūkis: jų tapatybės buvo ypač slepiamos. Net ir NKVD specialistams tai buvę iššūkiu.
„Gal ir patys ryšininkai nežinojo, kokie jiems suteikti slapyvardžiai“, – neatmeta pašnekovas.
Pasak V. Kavaliausko, rezistencinės kovos buvo šiurpus metas, reikalavęs didžiulio pasiaukojimo. Daugelis partizanų žuvo ne kovose, o bunkeriuose – susisprogdinę, nusišovę.
„Nes žinojo: jeigu pasiduos, jį „nulauš“ – nebuvo tokio, kurio „nenulaužė“, – V. Kavaliausko teigimu, pasipriešinimo judėjimo dalyviai gerai žinojo enkavėdistų tardymo metodus. Patys narsiausi vyrai neištverdavo kankinimų ar grasinimų šeimoms. Tad daugelis geriau pasirinkdavo mirtį.
„Čia ir yra tikrasis didvyriškumas“, – mano rašytojas.
Aišku, rezistencinėje kovoje buvo visko, taip pat ir tokių, kurie pasirinko išdaviko kelią.
„Tačiau didvyriškumo ir pasiaukojimo buvo daug daugiau nei blogų dalykų“, – įsitikinęs V. Kavaliauskas.
