Paminklas „Vilko būrio“ kovotojams – nežinomam partizanui ir, spėjama, Juozui Zarembai-Vareikai – desantininkui, žuvusiam 1945-ųjų gruodį netoli Pakarpynės kaimo. Jo brolis Bronius Zaremba-Abžergavičius, pasak apylinkės žmonių, ilsisi netoli esančio kalnelio viršūnėje. P. ŽIDONIO nuotr.

Sunkusis paveldas: partizanų kapus kelia iš nebūties

Sunkusis paveldas: partizanų kapus kelia iš nebūties

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Kultūros paveldo departamento nekilnojamojo kultūros paveldo registre – ne vienas su Panevėžio krašto partizanais susijęs objektas. Bunkeriai, kautynių ir masinių žūčių vietos, bet daugiausia – kovotojų kapai. Tie, kuriuos pavyko rasti. Bet atminimo įamžinimo laukiančiųjų – dar daugiau.

Šį mėnesį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba svarstė į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą įtraukti net tris Panevėžio rajone esančius objektus.

Paveldosaugininkams pateiktame sąraše atsidūrė Vyčio apygardos partizanų slėptuvės-bunkerio vieta Paįstrio seniūnijos Jutiškių kaime, taip pat Ramygaloje palaidotų partizanų Antano Valikonio-Viršilos, Stasio Nemanio-Samanio ir Augusto Nemanio kapai.

Visus juos nuo šiol saugos valstybė.

Paieškos tęsiasi

Tokių objektų per keletą pastarųjų metų Panevėžio rajone buvo užregistruota ne vienas.

Pernai paveldosaugininkams prižiūrėti perduota Lietuvos partizanų užkasimo vieta ir kapai Velžio seniūnijos Velykių kaime. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, čia buvo užkasti septynių, gal aštuonių partizanų palaikai. Atgimimo laikotarpiu dalis jų perkelti į Kabelių kapines.

2021-aisiais į Registrą įtraukta Dembavoje esanti partizanų užkasimo vieta ir kapai.

Nekilnojamojo kultūros paveldo registro duomenys rodo, kad čekistai ir stribai dažnai užkasdavo žuvusių, nužudytų partizanų kūnus Panevėžio krašte po Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose. Bet ne tik.

Panašiuose bevardžiuose kapuose atgulė ir ne vienas desantininkas, po specialaus parengimo užsienyje 1944 metais siųstas sustiprinti Aukštaitijos partizanų jėgas ir patekęs į enkavėdistų pasalą. Jų kūnai prieš tai buvo išniekinti Panevėžyje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, o vėliau užkasti Dembavoje, buvusiame šiukšlyne, – kad niekas nerastų.

Tokia buvo sovietų taktika – pažeminti ir paslėpti. Todėl net ir prabėgus septyniems dešimtmečiams surastos dar toli gražu ne visos vietos, kuriuose ilsisi kovotojai už nepriklausomą Lietuvą.

Atskleistos tragedijos

Nekilnojamojo kultūros paveldo registre šių metų balandį atsirado dar vienas įrašas – Lietuvos partizanų kapas Naujamiestyje, menantis dar vieną ginkluoto pasipriešinimo judėjimo prieš sovietų okupantus tragediją.

1945–1947 metais Naujamiesčio valsčiuje žuvusių partizanų palaikai buvo niekinami miestelio centre priešais šventorių ir NKVD-MVD-MGB poskyrio kieme. Vėliau kai kurių kovotojų palaikai buvo užkasti įvairiose miestelio vietose.

Pirmąkart partizanų palaikų ieškota netoli Naujamiesčio kapinių dar 1989 metų rudenį. Pakelės griovyje rastos trys 1945–1947-aisiais apylinkėse žuvusių Vyčio apygardos partizanų užkasimo vietos, iš viso šešių žmonių palaikai.

Tais pačiais metais jie iškilmingai palaidoti Naujamiesčio miestelio kapinėse.

Dar po metų paieškos tęstos šalia kapinių esančiame šulinyje ir smėlio duobėse. Tąkart pavyko aptikti tik atskiras skeletų dalis – tikėtina, kad palaikai nukentėjo kasant šulinį.

Šie kaulai taip pat perkelti šalia 1989 metais palaidotų partizanų.

Manoma, kad Naujamiesčio kapinėse atgulė trys Vyčio apygardos „Trimito“ būrio partizanai, žuvę vienoje Pranionių kaimo sodyboje. Taip pat palaidoti Daukniūnų kaimo gyventojo kieme įrengtame bunkeryje kritę kiti trys tos pačios apygardos partizanai: jie žuvo per susirėmimą su MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko keturiasdešimties kareivių grupe. Jų palaikai rasti surišti spygliuota viela.

Per Naujamiesčio seniūnijos Papojo kaimo sodyboje įvykusį susirėmimą su to paties MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko karine grupe galvas paguldė ir kiti penki Vyčio apygardos, veikusios Panevėžio apskrityje, dalyje Ukmergės ir Kėdainių apskričių (vėliau – ir Pasvalio bei Biržų apskrityse), partizanai. Jų apdegę palaikai buvo nuvežti ir numesti aikštėje prie Naujamiesčio bažnyčios. Vieno kovotojo kūną artimiesiems pavyko slapta palaidoti Upytės miestelio kapinėse.

Žaliosios rinktinės Vanagėlio būrio partizanės Stasės Čelkaitienės-Voveraitės žūties vietą įamžinęs medinis kryželis girioje ir praėjusių metų pavasarį netikėtai rastas jaunosios laisvės kovotojos kapas. „PANEVĖŽIO KRAŠTO PAVELDAS“ nuotr.

Žaliosios rinktinės Vanagėlio būrio partizanės Stasės Čelkaitienės-Voveraitės žūties vietą įamžinęs medinis kryželis girioje ir praėjusių metų pavasarį netikėtai rastas jaunosios laisvės kovotojos kapas. „PANEVĖŽIO KRAŠTO PAVELDAS“ nuotr.

Galerija

Renka po kruopelytę

Kultūros paveldo departamento darbuotojai važinėja po Lietuvą ir renka duomenis apie partizanų kapus, bunkerius, kitus objektus, menančius 1944–1953 metų partizaninį karą. Neaplenkia jie ir Panevėžio rajono.

Skirmantas Vertelka, Panevėžio rajono savivaldybės vyriausiasis specialistas, sako, kad su istorikais bendraujama nuolat: pradedant išvykomis į tiriamas vietas ir baigiant dalijimusi turimomis žiniomis.

„Bet ką įrašyti į Registrą, pasiūlymus teikia jie“, – paaiškina S. Vertelka.

Pasak jo, dauguma antisovietines kovas menančių objektų mūsų krašte jau buvo žinomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir pažymėti, bet į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą neįtraukti. Procesas pajudėjo tik pastaraisiais metais.

„Su partizaninėmis kovomis susijusių objektų, žinoma, buvo Registre, bet naujai įtraukiamų, sakyčiau, apie 50 procentų yra“, – svarsto specialistas.

Kadangi Panevėžio rajone veikė nemažai partizanų, su jais susijusių objektų ir vietų netrūksta visame krašte. Ne visi kapinėse – daugiau išsibarstę miškuose, laukuose. Tad kartais ir informaciją apie juos tenka rankioti po kruopelytę.

„Ir mes kartais išsiaiškiname naujų objektų ir šia informacija pasidaliname su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, Kultūros paveldo departamentu“, – sako S. Vertelka.

Išdavikas turėjo pristatyti galvą

Jau keletas metų į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą įtraukti ir partizanų brolių Zarembų kapai.

Vėlų 1944 metų rudenį Įstricos ir Ūtos kaimų apylinkėse parašiutais kaip desantininkai buvo nuleista grupelė lietuvių kovotojų, į sovietų okupuotą Lietuvą grįžusių iš Vokietijos. Apmokytų žvalgybos mokykloje Rytų Prūsijoje šių kovotojų tikslas buvo įsitraukti į rezistencinę veiklą, kovoti su okupantais, siekti Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimo.

Kartu su Karklo grupe, vadovaujama Antano Šilo-Kovo, į Panevėžio rajono laukus nusileido ir Juozas Zaremba-Vareika. Su broliu Broniumi jis pateko į kovingumu netrukusią išgarsėti „Vilko“ partizanų grupę, bet jau 1945-ųjų gruodį žuvo. J. Zarembos kūnas buvo numestas Vareikių I kaime, paskui slapta palaidotas kartu su nežinomu partizanu miške šalia bunkerio.

Prieš keletą metų ant šio kapo privačia iniciatyva atidengtas paminklas, žymintis partizanų palaidojimo vietą.

Remiantis gyventojų pasakojimu, netoliese yra ir keleriais metais vėliau žuvusio J. Zarembos brolio Broniaus Zarembos-Abžergavičiaus kapas. Jis kartu su kitais partizanais buvo išduotas užverbuoto agento, šis, kiek žinoma, turėjo KGB užduotį pristatyti gyvą arba nužudytą B. Zarembą.

Kad įsitikintų partizano mirtimi, agentui buvo liepta į Subačiaus stribų būstinę atvežti jo galvą.

Dabar abiejų brolių kapai saugomi valstybės.

„Palaidotas tėvas, motina, o šalia trečias – bevardis kapas. Dokumentuose parašyta, kad artimieji pavogė kūną ir palaidojo kapinėse. Taigi greičiausiai – šeimos kape, tik dėl sovietmečio neįvardydavo.“

S. Vertelka

Netikėtas radinys

Pasak S. Vertelkos, kartais laisvės kovotojų kapų ieškoma ir tiesiog vaikštant po kapines. Taip surandamos kadaise artimųjų „išvogtų“ partizanų palaidojimo vietos.

„Eini į kapines, pagal aprašymus ieškai konkrečių kapaviečių ir randi, – dėsto specialistas. – Žiūri, palaidotas tėvas, motina, o šalia trečias – bevardis kapas. Dokumentuose parašyta, kad artimieji pavogė kūną ir palaidojo kapinėse. Taigi greičiausiai – šeimos kape, tik dėl sovietmečio neįvardydavo.“

Dėl to atidengiant kiekvieną naują paminklą žuvusiems partizanams ant jo paprastai paliekama tuščios vietos – tam atvejui, jei atsirastų naujų žinių.

Vienas labiausiai jaudinančių pastarojo meto atradimų, anot S. Vertelkos, praėjusių metų pavasarį surastas Žaliosios rinktinės Vanagėlio būrio partizanės Stasės Čelkaitienės-Voveraitės (Voverytės) kapas.

Berčiūnietė prie partizanų prisijungė 1945 metais, dar neturėdama ir dvidešimt trejų. Jos kovai buvo lemta tęstis neilgai – moteris žuvo 1946-ųjų gegužės pabaigoje Naudvario miške per susišaudymą su stribais.

S. Vertelkos pasakojimu, dokumentuose būta žinių apie S. Čelkaitienės palaidojimą. Tačiau sykį lankantis Naudvario dvare tenykštės bendruomenės pirmininkas Antanas Sereika atskleidė, jog žinoma ir partizanės žūties vieta miške. Paminklu jai buvo tapęs ant medžio buvo prikaltas mažas kryželis.

Tėvas atkasė savomis rankomis

Tada jau įvykis vijo įvykį, ir galiausiai bendromis pastangomis, manoma, pavyko rasti jaunosios partizanės kapą.

Pasak S. Vertelkos, paskelbus šią informaciją feisbuke, po kurio laiko atsiliepė moteris, globojusi S. Čelkaitienės dukterį. Iš jos surinkti duomenis jau irgi perduoti paveldosaugininkams.

Kiek pavyko išsiaiškinti, sako pašnekovas, partizanus – S. Čelkaitienę ir du bendražygius – stribai užklupo gaminančius maistą. Besitraukdami jie perėjo geležinkelį netoli Naudvario dvaro ir pasislėpė sodyboje, tačiau kilus susišaudymui visi žuvo.

S. Vertelkos žiniomis, vyrų partizanų kūnus stribai nuvežė į Smilgius, o moters įmetė į iškastą duobę ir užvertė žemėmis.

Naktį S. Čelkaitienės tėvas, kaimyno padedamas, iškasė dukros kūną, arkliu pagal geležinkelį nuvežė į Niaukonių kapines ir palaidojo.

Ir išties: pasak S. Vertelkos, nuvykus į Niaukonių kapinaites, rasta granito plokštė su Stasės vardu, o gimimo ir mirties metai atitiko esančius ant miško kryžiaus. Greta iškalti artimų giminaičių vardai paliko mažai abejonių, kad čia – Žaliosios rinktinės partizanės kapas.

Įstricos kaimas Žaliosios girioje, pasak Zenono Vezbergo, buvo skaudžiai paliestas kovų su okupantais – iki šiol užgydyti ne visi jo randai. P. ŽIDONIO nuotr.

Įstricos kaimas Žaliosios girioje, pasak Zenono Vezbergo, buvo skaudžiai paliestas kovų su okupantais – iki šiol užgydyti ne visi jo randai. P. ŽIDONIO nuotr.

Išgaudyti, iššaudyti, nukankinti

Skaudžią pokario istoriją Žaliojoje esantis Įstricos kaimas mena iki šiol.

Vietos bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas apie tuos tolimus įvykius surinkęs daug medžiagos.

„Visas miškas nusėtas žudynių vietų“, – sako jis.

Prieš aštuonis dešimtmečius Įstricos apylinkėse aktyviai veikė Žaliosios rinktinės partizanai. Kadangi visas kaimas apsuptas girios, vieni jo gyventojai partizanavo, kiti buvo ištremti, treti – skundė.

„Visi norėjo gyventi ir kiekvienas ieškojo būdų, kaip išlikti“, – tų laikų realybę apibūdina Z. Vezbergas.

1944 metų pabaigoje–1945-ųjų pradžioje į sovietų antrą kartą okupuotą Lietuvą iš Vokietijos grįžo dešimtys lietuvių kovotojų. Jie, kaip minėta, buvo iš lėktuvo nuleisti parašiutais kaip desantininkai ir turėjo vienintelį tikslą – įsitraukti į rezistencijos veiklą, kovoti prieš sovietus, siekti Lietuvos nepriklausomybės.

1944-ųjų rudenį Įstricoje iš dangaus į tėvynę nusileido 12 Lietuvos kovotojų – Karklo desantininkų būrys, vadovaujamas Antano Šilo-Kovo. Šiam įvykiui atminti Įstricos kaimo gyventojų bendruomenė pernai atidengė atminimo lentą. Iš dvylikos desantininkų nepriklausomybės nesulaukė nė vienas – visi žuvo kovodami. Paskutinis – jau 1953-iaisiais.

Z. Vezbergo žiniomis, Žaliojoje kovai susibūrę partizanai laukė pagalbos, bet ji taip ir neatėjo. Kol vienas po kito kovotojai buvo išgaudyti, iššaudyti.

Partizanai buvo vežami kankinti į Pumpėnus, o jų išniekinti kūnai buvo numetami aikštėse.

Bendruomenės pirmininko teigimu, kaime mažai gyventojų, o prisimenančių tų laikų įvykius – vienetai. Pats Z. Vezbergas sako daug ką sužinojęs domėdamasis savo šeimos istorija. Įstrica – jo mamos gimtinė. Motina jam pasakojusi, kad sykį atėję sovietai ar jiems prijaučiantieji norėjo paimti arklį. Gyvulį jiems atidavė, o pavalkų – ne. Tad įpykę atėjūnai sudegino šeimos namus. Kas taip galėjo pasielgti, Z. Vezbergas net ieškojęs archyvuose, tačiau kol kas bergždžiai.

Bendruomenė šiemet kaimo istorijai atminti norėjo pastatyti koplystulpį, tačiau kol kas projekto įgyvendinti nepavyko. Dabar planuose – atminimo lenta bemaž šešioms dešimtims šiose apylinkėse žuvusių partizanų.

Partizanų atminimą norima įamžinti ir senosiose (manoma, kad čia paskutinįkart laidota XIX amžiuje) kaimo kapinaitėse, kurių vietą žymi paminklinis akmuo.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų