Vaiva Natkaitė. P. Židonio nuotr.

Vaiva Natkaitė: aš esu kūryba

Veltinių amatininkė, šokių estrados Panevėžio Kultūros ir poilsio parke, o dabar – dar ir unikalaus gatvės turgelio sumanytoja Vaiva Natkaitė savo istorija dalijasi, nes tiki galinti įkvėpti kitas moteris.

„Man visada atrodė, kad nepakankamai gerai viską darau, kad nepakankamai duodu. Bet dabar manau, kad mano pavyzdys galėtų būti įkvepiantis, ypač moterims, kurios vienos augina vaikus. Iš tikrųjų pasaulis po skyrybų nesugriūna, tai – lyg spyris kažką daryti dėl savęs“, – įsitikino Vaiva.
Ji pati, po skyrybų likusi su dviem vaikas, tiek sau, tiek kitiems įrodė, jog šis gyvenimo posūkis toli gražu nėra pasaulio pabaiga, o atvirkščiai – naujo ir gražaus pradžia.
Paragavusi šurmuliuojančios sostinės gyvenimo, vėliau – emigrantės duonos, Vaiva gyventi ir kurti grįžo į Panevėžį, kurį vadina labai patogiu miestu.

Menininkų būryje

Pagal specialybę V. Natkaitė – grafikos dizainerė, šias studijas baigusi su pačia pirmąja grafikos dizainerių laida Lietuvoje.
„Kai įstojau, sako, reikės jums dirbti kompiuteriu. Pirma mintis: ką?! Tais laikais dar nė nebuvo kompiuterių. Siaubas, pagalvojau! Kaip man nepatiko ta idėja“, – juokiasi Vaiva.
Visgi po kiek laiko kompiuterį teko prisijaukinti, o šiandien sunkiai be jo išsiverstų.
Dabar tik ant Vaivos pečių laikosi savarankiškai kuriamas vilnos vėlimo verslas.
Panevėžietė ir velia iš vilnos įvairiausius gaminius, ir juos reklamuoja, ir fotografuoja, ir kuria vaizdo įrašus, kasdien atsako klientams į elektroninius laiškus, tvarko buhalteriją, nors jos, juokiasi, tiesiog siaubingai nemėgsta.
Šį jaukų amatą V. Natkaitė pasakoja atradusi gana atsitiktinai. Vilna tarsi pati pasigavo Vaivą.
Nors prireikė laiko ją perprasti, dabar vargu ar įsivaizduotų save darančią ką nors kita.
Dešimt metų Vaiva gyveno bohemiškame Vilniuje. Tuo metu itin populiari buvo veltinio technologiją įvaldžiusių menininkių grupė, pasivadinusi „Baltos kandys“.
Dar nuo 1990 metų visoje Rytų ir Vidurio Europoje išryškėjo nauja neslūgstanti tendencija, kai jauni menininkai, atsisakę individualizmo ir susijungę į grupes, noriai imasi kolektyvinės kūrybos.
Šio kolektyvinio meno pašonėje savotiškai sukosi ir V. Natkaitė.
„Kai dar gyvenau Vilniuje, kaip aš sakau, tryniausi su įvairiausiais menininkais. Mano buvęs vyras buvo tekstilės dėstytojas Dailės akademijoje. Tad ir aš pažinau daug tekstilininkų. Spoksodavau, būdavau šalia, žiūrėdavau, ką jie daro. Taip ir susidomėjau vėlimu“, – pasakoja Vaiva.

Visada vertino natūralumą

Vilnos vėlimo amato V. Natkaitė ėmėsi prieš gerus aštuoniolika metų.
Tuomet per šalį po finansinės krizės labai lėtai slinko sunkmetis, tačiau net ir tada žmones traukė natūralūs vilnos gaminiai ir rankų darbas.
„Mačiau, kad žmonėms tokie gaminiai patinka. Iš manęs labiau pirko vilnos gaminius nei mano grafinio dizaino paslaugas. Kadangi aš labai praktiškas žmogus, arčiau žemės, ta vilna, manau, sukūrė tokią sintezę tarp praktiškumo ir meno“, – svarsto Vaiva.
Visgi savęs menininke panevėžietė nevadina.
„Esu amatininkė“, – šypteli ji.

Vaiva Natkaitė. P. Židonio nuotr.

Įgudusios rankos

V. Natkaitė iš karto suprato, kad dirbti su vilna nebus lengva. Tai ne tik didžiulio fizinio darbo reikalaujanti technologija – dar reikia išmokti su vilna susikalbėti, kad ji klausytų.
„Iš jos, atrodytų, yra labai daug galimybių visko padaryti, bet tuo pačiu jos ribotos“, – įsitikino amatininkė.
Vaiva pasakoja, kad vilnos plaukas turi mažus kabliukus. Ir kai vilna gauna šarmo – iš muilo pagaminto tirpalo, būtent dėl jo ir trinties rankomis tie kabliukai susikabina. Tada ir gimsta gražiausi kūriniai.
Pagrindiniai V. Natkaitės kūrybos įrankiai – puodai ir, žinoma, rankos.
„Tiek metų bandžiau kažką naujo išrasti, kad man nereikėtų tomis rankelėmis visko daryti. Gaila, bet nepavyko, – juokiasi pašnekovė. – Gal atsiras kokia technologija, bet ji turėtų brangiai kainuoti. Tada jau fabriką reikėtų atidaryti, o aš nežinau, ar noriu. Labiau mėgstu kūrybinę laisvę.“

Laiko neskaičiuoja

Anot V. Natkaitės, norint velti, pirmiausia privalu išgryninti idėją, ką gaminsi. Priešais save iš neapdorotos žaliavos reikia sukloti paveikslėlį ar daiktą.
Tuomet ateina eilė pilti karštą vandenį ir tirpintą muilą. O sunkiausia dalis tenka rankoms – veli, tapšnoji, glostai lyg kūdikį.
Laiko, praleisto veliant, Vaiva neskaičiuoja. Vienas sunkiausių jai klausimų – kiek užtrunka, kol gimsta vienas ar kitas daiktas? Ji gali velti ir dvi, ir tris, ir aštuonias valandas – priklauso nuo kūrinio sudėtingumo.
„Kai manęs klausia, per kiek laiko padariau tą ar kitą daiktą, nežinau, ką atsakyti. Nes į tą procesą labai daug įeina: žaliavos atvežimas iš fabriko, vilnos pasiruošimas, lyginimas garais, džiovinimas. O kiek dar žinių įdėta per tuos metus“, – vardija amatininkė.
Vaivos studijoje, įsikūrusioje Panevėžyje, Bendrijų gatvėje, iš vilnos gimsta ir vienetiniai žaislai, ir rankinės, krepšiai, įvairiausi galvos apdangalai, kilimai, veltiniai batai ir netgi guoliai mylimiems augintiniams.

Mokėsi bandydama

Vos pradėjusi dirbti su vilna Vaiva buvo visiškai žalia. Viską kūrė tiesiog eksperimentuodama.
„Pasižiūrėdavau į daiktą ir bandžiau, bandžiau ir dar kartą bandžiau. Tais laikais dar nė nebuvo labai daug informacijos internete, net neišmaniau, kur jos ieškoti“, – prisimena V. Natkaitė.
Visgi net ir po aštuoniolikos metų nepertraukiamo darbo su vilna Vaiva liko itin priekabi savo darbams.
„Man jie niekada iki galo nepatinka. Esu savikritiška“, – prisipažįsta amatininkė.
Tačiau ką kita kalba panevėžietės klientai, kurių, beje, daugiausia yra iš užsienio šalių.

Airiai įvertino vilną

Pati V. Natkaitė porą metų krimto emigrantės duoną Airijoje.
Ten pradėjusi savo vilnos gaminius pardavinėti menininkų turgelyje, pamatė, kad toks rankų darbas itin vertinamas.
„Iš pradžių pardavinėdavau veltas gėlytes. Tais laikais buvo mada visokiausių papuošalų. Tik dabar atėjo minimalizmas. Būdavo labai juokinga, nes jeigu pamatydavau inteligentišką, apie 30, 40, 50 metų moterį, jau žinodavau, kad ji tikrai prieis prie mano prekystalio ir ką nors nupirks“, – Vaiva juokiasi klientą labai greitai perpratusi ir atpažindavusi.
Dabar, anot jos, vilną ir jos gaminius renkasi ne tik šiuolaikiškos, madingos moterys, bet ir vyrai bei vaikai.

Vaiva Natkaitė. P. Židonio nuotr.

Panevėžyje jaučiasi geriausiai

Į Airiją V. Natkaitė išvyko ieškodama geresnio gyvenimo ir galimybės už jo užsikabinti po skausmingų skyrybų.
Visgi praleidusi ten kelerius metus suprato, jog nieko geriau ir patogiau nei gimtasis Panevėžys neras.
„Iš tikrųjų Lietuvoje gyventi daug paprasčiau, ypač mažame mieste, tokiame kaip Panevėžys. Čia viskas paprasta ir aišku. Čia mano vaikystės draugai, mama, artimieji“, – vardija Vaiva.
Džiaugiasi V. Natkaitė ir tuo, kad Aukštaitijos sostinėje sparčiai bunda kultūrinis gyvenimas. Nors, anot jos, miestui dar prireiks šiek tiek laiko pasitempti.
„Labai džiaugiuosi, kad atsidarė tokia erdvė kaip „Pragiedruliai“ Skaistakalnio parke. Tokių Panevėžyje tikrai trūko“, – mano dešimtmetį Vilniaus menininkų pasaulyje besisukusi pašnekovė.
Visgi pati į Aukštaitijos sostinės kūrėjų gyvenimą stengiasi nesikišti.
Vaiva save vadina vieniše intraverte. Jai kur kas maloniau laiką leisti vienai jaukiai įsitaisius namuose ar dirbtuvėje.
„Man patinka stebėti iš šono ir niekur nelįsti. Labai retai kur išeinu. Mano visas laisvalaikis yra darbas, kuris man labai patinka“, – sako Vaiva.

Užkrėtė ir mamą

V. Natkaitė niekada nė nesvarsčiusi, kuo dar galėtų užsiimti, nors pripažįsta, jog menas ir amatai visada buvo apipinti įvairiaisiais stereotipais. Ir ne visuomet teisingais.
„Kažkada pas mane į svečius atėjo Vytauto Mikalausko menų gimnazijos, kurioje mokosi mano dukra, mokiniai. Seniau ypač gajus buvo stereotipas, kad iš meno nepragyvensi, neužsidirbsi. Nesąmonė! Mokiniai atėjo, o aš jiems ir rodau: žiūrėkite, šitą šviestuvą pagamino dailininkas dizaineris. Sofa – dizainerio. Stalas – dizainerio. Jūsų telefono dėkliukas – dizainerio. Visi daiktai aplink jus yra pagaminti dailininkų, menininkų, dizainerių. Tai kodėl manote, kad iš to neįmanoma pragyventi?“ – kalba Vaiva.
Visgi jos pačios atžalos nesusigundė sekti motinos pėdomis.
23-ejų sūnus pasirinko programuotojo kelią, meninės prigimties septyniolikmetė dukra pasuko į dailę.
„Matyt, matė, ką aš kasdien veikiu ir koks tai sunkus darbas, – juokiasi vilnos vėlėja. – Bandžiau vaikus į šią veiklą įtraukti. Kol dar buvo visai mažiukai – padėdavo, o dabar jau neprisiprašysi.“
Tačiau senjorė Vaivos mama Trečiojo amžiaus universitete veda vilnos vėlimo pamokas. Tik paradoksalu, kad ne ji dukrą užkrėtė šio amato virusu, o dukra – mamą.
„Mano mama pasigavo vilną nuo manęs ir taip užsikūrė, kad dabar Panevėžyje turbūt nerasi pensininkės, kuri neveltų“, – juokiasi V. Natkaitė.

Praktiška menininkė

Per ilgus kūrybinius metus V. Natkaitė jau atrado savąjį braižą.
Jos gaminiai išsiskiria minimalizmu, praktiškumu ir natūralumu. Tai trys dalykai, be kurių Vaiva neįsivaizduoja vilnos gaminio.
„Labai nemėgstu visokių marmaliūzų, gėlyčių, kvarbatkų, ryškių spalvų. Man patinka natūralūs daiktai. Jie turi būti praktiški, kad galėtum panaudoti kasdien“, – sako Vaiva.
V. Natkaitė per beveik dvidešimtmetį kūrybinio darbo yra užgyvenusi daugybę įvairiausių rakandų, reikalingų vilnai velti. Prireikė kur nors juos padėti, tad teko įsirengti jaukią vietelę, kurioje galėtų ramiai kurti.
Iš pradžių veldavo virtuvėje. Vėliau gamyba plėtėsi, tad teko nuomotis didesnį namą.
O dabar ji savo erdvę turi jaukiuose namuose Bendrijų gatvėje.
„Mano dirbtuvėlės nedidelės, jose lankytojų nepriimu. Dirbant su vilna toji vieta neatrodo labai gražiai ir fotogeniškai. Dirbtuvėje nuolatos vyksta veiksmas“, – sako kūrėja.
Šiuo metu jos didžiausia svajonė – įsirengti gražias, modernias dirbtuves.
„Dabar, jei noriu nufilmuoti procesą, kaip veliu gaminius, turiu patraukti tai kokią ne vietoje stovinčią muilinę, tai didžiulius puodus“, – juokiasi Vaiva.

Sintetinių atsikando

Vilnos vėlimas – vienas seniausių amatų, kurį išbandžius pasisemiama šilumos, jaukumo ir gerų emocijų.
Nors vilnos vėlimas mūsų protėviams anksčiau buvo būtinybė, o dabar – mada, V. Natkaitė visgi pastebi tarp šių ir senųjų laikų šį tą bendro.
„Juk senoliai irgi darydavo praktiškus, šiltus gaminius, kuriuos galėtų kasdien naudoti, – sako V. Natkaitė. – Aš, pavyzdžiui, be veltinių batų neįsivaizduoju dienos. Jeigu nors kartą įsispyrėte į veltines šlepetes, esu tikra, kad niekada nebenorėsite sintetinių. Kojai ir šilta, ir patogu, ir gera. Mano draugė, kuriai šąla kojos, netgi eina su veltiniais miegoti“, – juokiasi V. Natkaitė.
Vaiva sako mėgstanti daryti dalykus, kurių kiti vilnos vėlėjai nesiima. Todėl ir jos kūryba kiek kitokia.
O priminus savo pirmuosius darbus kūrėjai kartais netgi ima juokas.
„Man taip keista, kad juos kažkas pirkdavo! Iš tiesų man iki šiol labai keista, kad mano darbus perka. Kodėl perka? Man atrodo, dabar žmonės vis dažniau atsigręžia į natūralumą. Įsivaizduoju, kad jiems norisi natūralių medžiagų – medžio, vilnos, lino. Jie nebenori sintetinių drabužių, nes jau pajuto, ką reiškia natūralus audinys. Visada sakau, kad geriau daugiau pinigų investuoti į gerą, kokybišką daiktą ir turėti jį vieną nei dešimtis sintetinių“, – mano pašnekovė.

Amatininkė kiauromis šlepetėmis

Iš pradžių Vaivai atrodė, kad jos darbai neįperkami lietuviui. Džiaugiasi, jog šį mitą bėgant metams ir keičiantis laikams pavyko paneigti. Dabar jos gaminiais puošiasi inteligentiški vidurinės klasės žmonės, kuriems rūpi stilius ir natūralumas.
„Kaip ir sakiau, esu praktiškas žmogus. Kaip mėgstu grožį, taip esu priversta ir skaičiuoti. Nes juk reikia du vaikus užauginti. Jeigu skaičiuotume, kiek valandų per dieną dirbu, galėčiau sakyti, jog dirbu mažiau nei už minimalią algą. Mano gaminiai iš tikrųjų galėtų daugiau kainuoti. Juk fabrikinės kiniškos kepurės dabar praktiškai atsieina tiek pat“, – palygina Vaiva.
Menininkė sako nesanti sentimentali, tad jai visiškai nesunku atsisveikinti su savo kūriniais, prie kurių praleidžia valandų valandas.
„Man net Dailės mokykloje mokytojai sakydavo: „Kur tu išmėtai savo darbus?! Vertink juos.“ Bet aš prie daiktų visiškai neprisirišu“, – tikina kūrėja.
O pati – kaip tas batsiuvys be batų.
„Gėda pasakyti, bet mano šlepetės kiauros“, – kvatojasi V. Natkaitė.

Vilna nepaleido

Paklausta, ką jai reiškia kūryba ir galimybė tuo dalytis su kitais, V. Natkaitė nė nemirkteli: „Aš ir esu kūryba. Neįsivaizduoju, ką dar galėčiau veikti. Kiekvieną dieną praleidžiu žiūrėdama į įvairiausius paveikslėlius bei daiktus populiariose platformose, pavyzdžiui, interjero, įvairiausių gaminių, tekstilės. Man tai didžiausias malonumas“, – šypteli.
Buvo laikas, kai V. Natkaitei atrodė, jog vilnos vėlimo meno ji atsikando iki soties.
Per pandemiją patraukė dirbti į linų fabriką dizainere.
„Man ten tikrai labai patiko. Bet prasidėjo karas Ukrainoje ir man galvoje tarsi susimakalavo, visko buvo per daug. Išėjau“, – pasakoja V. Natkaitė.
O tuomet vėl visa galva nėrė į vilnos vėlimą.
Ji svarsto dar nuo vaikystės buvusi meniškos prigimties, bet visgi dailė nebuvo jos mėgstamiausia sritis.
„Rašydavau gražius rašinėlius, bet dailė man sekėsi prastai, nors ir lankiau Dailės mokyklą, ir sutikau ten daug puikių pedagogų. Mano dailės istorijos, tekstilės, tapybos mokytojai buvo tiesiog nuostabūs. Jie sugebėjo ta daile užburti. Dailė – tai meditacija, pabėgimas nuo sunkios realybės. Grožio matymas labai daug žmogui duoda“, – įsitikinusi Vaiva.

Idėjų generatorė

Kūrybiškosios V. Natkaitės galvoje nuolatos sukasi netikėčiausios idėjos.
Tai jos dėka Panevėžio savivaldybės lėšomis Kultūros ir poilsio parke iškilo šokių terasa. Ji galės būti naudojama rengiant šokių vakarus, festivalius, sportinius užsiėmimus, koncertus.
Ir pati Vaiva kažkada buvo aistringa argentinietiškojo tango šokėja, nors dabar šį pomėgį apleido.
„Gal jau pasenau“, – juokiasi 50-metė moteris, kurios pasas akivaizdžiai meluoja.
Dar vienas unikali V. Natkaitės iniciatyva, prie kurios jau pavasarį, kaip planuoja sumanytoja, galės prisidėti visi Bendrijos gatvės gyventojai – gatvės turgelis. Tokie turgeliai, vadinami Yard sale, ypač populiarūs už Atlanto.
Visos gatvės gyventojai kviečiami iškraustyti į savo kiemus įvairiausius daiktais, kurie namuose neberanda vietos. Tai ir drabužiai, ir buitinė technika, ir paveikslai, ir knygos, ir antikvariniai radiniai, ir sėklos, ir augalai.
Tokio turgelio tikslas – surasti nebereikalingiems daiktams naujus šeimininkus ir tiesiog smagiai pabendrauti.

Kūrybiškosios V. Natkaitės galvoje nuolatos sukasi netikėčiausios idėjos. Viena jų – jau šį pavasarį Bendrijų gatvėje surengti unikalų turgelį. P. Židonio nuotr.

Nauja gatvė – nauja tradicija

Vaivai turgelio idėja pamėtėjo Bendrijų gatvės rekonstrukcija.
„Mūsų gatvelę labai gražiai sutvarkė. Dabar ji puiki ir tai yra didžiulis pliusas. Socialiniame tinkle turime savo grupę, kurioje dauguma šios gatvės gyventojų. Kažkada pagalvojau, kad mano namuose yra labai daug nebereikalingų daiktų. Ir toje grupėje uždaviau klausimą, ką gyventojai manytų apie tokio turgelio idėją mūsų gatvėje“, – pasakoja pašnekovė.
Vaivai itin artimos tvarumo idėjos. Net 90 proc. jos daiktų yra iš antrų rankų: ir įvairiausi įrankiai, ir drabužiai, ir vaikų žaislai.
V. Natkaitė džiaugiasi, jog tokio „žaliojo“ turgelio viziją gatvės gyventojai priėmė labai entuziastingai.
„Labai noriu tikėti, jog ši idėja prigis Panevėžyje. Juk daiktas gali būti vienam nebereikalingas, o kitam – netgi labai reikalingas. Labai įdomu, kaip viskas atrodys, – nekantrauja Vaiva. – Pavasarį visi švarina namus, tad labai kviečiu panevėžiečius mus aplankyti, o jei turi nebereikalingų daiktų, juos atsinešti. Tikrai savo gatvėje rasime laisvos vietos.“