Į užsienį studentus traukia ateities perspektyvos

Juozo Balčikonio gimnazija ne vienerius metus patenka į geriausiųjų Lietuvos mokyklų dešimtuką. Šios švietimo įstaigos abiturientai paprastai jau žino, kokią studijų kryptį ir kokį universitetą rinksis. Dažniausiai svarstyklės krypsta ne šalies aukštųjų mokyklų naudai.

Juozo Balčikonio gimnaziją baigusi Viktorija Torovec antrus metus gyvena Rusijos sostinėje Maskvoje. Dar mokydamasi dešimtoje klasėje ji žinojo, kad studijuos ne Lietuvoje. Mergina ilgai rinkosi studijų programą, nes negalėjo nuspręsti, apsistoti ties kvantine fizika ar aukštąja matematika.

„Kai atėjo laikas pildyti dokumentus, jau žinojau, kad ateitį noriu sieti su matematika. Tačiau neradau dominamos specialybės, tada mama paskatino rinktis ekonomiką“, – „Sekundei“ sakė V. Torovec.

Ji studijų prašymą siuntė į Anglijos ir Rusijos universitetus. Pastaroji šalis tebuvo atsarginis variantas, nes mergina dvejojo, ar gaus užtektinai balų už IELTS (angl. International English Language Testing System) egzaminą.

Viskas baigėsi sėkmingai: Viktorija įstojo į Anglijos universitetą. Ji nusipirko bilietus išvykti į svečią šalį, pasiėmė paskolą studijoms ir kelioms savaitėms išvažiavo atostogauti į Rusiją.

„Grįžusi supratau, kad važiuoti į Maskvą apsimoka daug labiau: nereikia imti paskolos, nes įstojau į valstybės finansuojamą vietą. Pragyvenimas toje šalyje gerokai pigesnis. Be to, man labai patiko sostinės įvairumas ir gyvenimo tempas“, – tvirtino panevėžietė.

Taigi, likus dviem savaitėms iki rugsėjo 1-osios, V. Torovec pakeitė savo sprendimą ir lagaminus krovėsi išvykti į Rusiją. Čia ji įstojo į G. V. Plechanovo Rusijos ekonomikos universitetą. Viktorija pasirinko prestižiškiausiu laikomą Finansų fakultetą.

V. Torovec prisipažįsta, kad daugiausia rūpesčių kėlė, kaip reikės nusigabenti visus reikalingus daiktus, o ne tai, kad teks palikti artimus žmones. Ji save laikė kosmopolite, todėl tikėjo, kad lengvai įpras prie pasikeitusių aplinkybių.

Nors G. V. Plechanovo Rusijos ekonomikos universitete paskaitos vyksta šešias dienas per savaitę, V. Torovec laisvo laiko trūkumu nesiskundžia. Asmeninio archyvo nuotr.

Nors G. V. Plechanovo Rusijos ekonomikos universitete paskaitos vyksta šešias dienas per savaitę, V. Torovec (centre) laisvo laiko trūkumu nesiskundžia. Asmeninio archyvo nuotr.

„Visuomet greitai rasdavau bendrą kalbą su kitais: esu pakeitusi kelias mokyklas, susitikdavau su naujais žmonėmis treniruotėse, Dailės mokykloje, tačiau viską pradėti iš naujo pasirodė ne taip paprasta“, – tikino panevėžietė.

Pradėjusi mokytis universitete, ji ilgokai nebendravo su grupės draugais. Iš pradžių merginai jie pasirodė labai nesubrendę, todėl Viktorija jautėsi tarsi būtų grįžusi į devintą ar dešimtą klasę. Dėl to ji kurį laiką jautėsi itin nesmagiai.

„Laikui bėgant supratau, kad tai yra mentaliteto ypatumai. Pamažu radau žmonių, kuriuos galiu vadinti draugais, tad labai juos vertinu“, – kalbėjo V. Torovec.

Šiek tiek sunkumų mergina patyrė ir pratindamasi prie gyvenimo didmiestyje: minios gatvėse ir metro itin vargino.

„Iš pradžių buvo sunku suvokti kainas, o kasdien leisti po tūkstantį kupiūrų buvo be galo keista“, – šypsojosi pašnekovė.

Universitete netinginiauja

V. Torovec tikina, kad švietimo sistema Rusijoje yra panaši į Lietuvos. Universitetuose vyksta teorinės ir praktinės paskatos, rašomi rašto ir kontroliniai darbai, būna sesijos. Tiesa, G. V. Plechanovo Rusijos ekonomikos universitete studijų sistema kiek kitokia. Čia sesijos vyksta keturis kartus per metus ir ypač daug dėmesio skiriama paskaitų lankomumui.

Mergina neslepia, kad, palyginusi savo krūvį su Lietuvoje ar Anglijoje studijuojančių draugų, jaučiasi apkraunama mokslais. Per mėnesį ji privalo pristatyti maždaug septynis rašto darbus, parašyti keletą straipsnių ir kitokio pobūdžio darbų.

Beje, paskaitos G. V. Plechanovo Rusijos ekonomikos universitete vyksta šešias dienas per savaitę. Dėstytojai labai skirtingi: yra supratingų ir nelabai, labiau pažengusiųjų ir sovietinio mąstymo.

Dabar Viktorija nedirba, nors pernai turėjo mokinį: Lietuvoje ketinantį apsigyventi britą mergina kelis kartus per savaitę mokė lietuvių kalbos. „Dirbau ne dėl pinigų trūkumo, o labiau dėl neturėjimo, ką veikti“, – juokavo panevėžietė.

Ji pažymi, kad Rusijoje pragyvenimas nėra brangus. Mergina už bendrabutį sostinės centre per mėnesį moka vos 10 eurų. Maisto, drabužių ir įvairių buitinių prekių kainos panašios kaip Lietuvoje. Kartais Rusijoje jos netgi šiek tiek mažesnės.

Į namus Viktorija grįžta per kiekvienas atostogas, kai baigiasi sesija – maždaug kas du mėnesius. Pabaigusi studijas ji planuoja grįžti į Lietuvą – taip jai liepia širdis. Mergina pasiilgsta artimo mentaliteto, įprasto gyvenimo tempo, netgi lietuviškos gamtos.

V. Torovec tvirtina, kad studijuodama užsienyje visapusiškai vystosi kaip asmenybė.

„Čia ne tik gaunu žinių universitete, bet ir ugdau savo kultūrą, komunikabilumą, meno supratimą. Žmogus tobulėti gali bet kur, todėl tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas, – kalbėjo panevėžietė. – Svarbiausia – nieko nebijoti: jei žmogus nori išvažiuoti – tegu taip ir daro. Tereikia suprasti, kad turint noro visada galima grįžti. Turiu vienintelį patarimą: atvykus į naują vietą nesėdėti vietoje, o kasdien susigalvoti, kaip padaryti, kad diena būtų įdomi.“

Paviliojo studijų kokybė

Tais pačiais metais, kaip V. Torovec, Juozo Balčikonio gimnaziją baigė ir Luka Smalinskaitė. Ji seniausiame Vokietijos universitete studijuoja molekulinę biotechnologiją.

Iki pat dvyliktos klasės mergina neatmetė galimybės studijuoti Lietuvoje, tačiau galų gale viskas pasisuko Heidelbergo universiteto naudai.

„Norėjau įsitikinti, ar nedarau klaidos, norėdama pasilikti studijuoti gimtinėje. Progai pasitaikius, apsilankydavau paskaitose Lietuvos universitetuose, o vasaros atostogas praleidau Heidelberge, čia susipažinau su universiteto dėstytojais ir atliekamais tyrimais“, – „Sekundei“ tvirtino L. Smalinskaitė.

Mergina neslepia, kad lankytos paskaitos Lietuvoje savo kokybe nesužavėjo. Ji išgirsdavusi apie nepakankamą šalyje daromų tyrimų finansavimą. O Heidelberge Luka sužinojo apie mokslininką, kuris tyrinėja lamų gyvenimą.

„Atrodė, kad šiame mieste galimybės neišsemiamos, jei pinigų atsiranda net lamoms stebėti. Taigi nedelsdama kibau mokytis vokiečių kalbos“, – kalbėjo L. Smalinskaitė.

Ji mano, kad ypatingos drąsos pasiryžti studijuoti užsienyje nereikia. Luka atvira: būtina susitaikyti su faktu, kad karštas maistas termose iš Panevėžio neatvažiuos.

L. Smalinskaitė prie naujos šalies įprato nesunkiai, nes abiejų valstybių kultūra gana panaši. Tačiau pirmą savaitę Vokietijoje mergina prisimins dar ilgai. Tada ji dienas leido viešbučio sandėliuke su vokiečių kalbos žodynu.

„Drįstu teigti, kad pradžia nebuvo lengva: be darbo, be savo kampo. Dabar turiu stogą virš galvos, o ir žodyno prireikia vis rečiau“, – tikino pašnekovė.

Vienintelis dalykas, kuris iki šiol ją glumina, kad vokiečiai viską priima labai rimtai, todėl jos humoras dažnai lieka nesuprastas.

„Nors ir gyvendama Lietuvoje susidurdavau su ta pačia problema“, – kalbėjo juokauti mėgstanti panevėžietė.

Studijas Heidelbergo universitete Luka vertina labai palankiai. Per paskaitas dėstytojai atlieka daug eksperimentų, iliustruojančių dėstomą temą, be to, gana didelę studijų dalį sudaro praktika.

„Man svarbu, kad į studijuojamą dalyką gilinamasi nuo pat pirmo kurso. Dalis paskaitų, kurios Lietuvoje pradedamos vėlesniuose kursuose, čia būna iš karto, – pasakojo mergina. – Bene visi dėstytojai yra pasaulinio lygio ekspertai, todėl tai suteikia galimybę susipažinti ne tik su savo srities pagrindais, bet ir su naujausiais tyrimais.“

Pašnekovės teigimu, Heidelbergo universitetas studentams kelia aukštus reikalavimus, todėl studijų pusmetis nejučia tampa nesibaigiančia bemiege sesija.

Ir studijuoja, ir dirba

Nors Vokietijoje mokslas nemokamas, tačiau L. Smalinskaitė studijas derina su darbu laboratorijoje. Ji tyrinėja, kaip reaguoja baltymai, kai širdies ląstelės patiria stresą.

„Tam, kad tėvai padengtų mano gyvenimą viename brangiausių Vokietijos miestų, turėtų labai daug dirbti, todėl šią naštą nusprendžiau jiems nuimti nuo pečių“, – sako Luka.

Oksfordo universitete doktorantūrą studijuojanti M. Lukoševičiūtė tvirtina, kad durys į Lietuvos ir užsienio aukštąsias mokslo įstaigas yra atviros visiems. Tereikia nebijoti pro jas įeiti. Asmeninio archyvo nuotr.

Mergina džiaugiasi, kad ir su menka mokslinio asistento alga išsisukti pavyksta. Tačiau aktyvios protinės veiklos reikalaujantis pusantro etato darbas atima visą laisvalaikį.

„Net jeigu ir labai sunku vienu metu mokytis ir dirbti, dėl savo pasirinkimo studijuoti Vokietijoje tikrai nesigailiu. Ypač šiandienos politiniame kontekste…“ – pabrėžė panevėžietė.

Į Lietuvą Luka negrįžta dažnai. Ji juokauja, kad širdies ląstelės atostogų neturi, todėl ir jai tenka suktis laboratorijoje.

Mergina prisipažįsta, kad vis mažiau svarbos teikia savo fiziniam buvimui Lietuvoje.

„Kur kas svarbiau prie savo šalies ateities prisidėti idėjomis ir darbais. Žinau, kad šiais abiem aspektais aš esu ir būsiu Lietuvoje“, – ryžtingai nusiteikusi L. Smalinskaitė.

Studijos Vokietijoje jai padėjo suprasti prioritetus.

„Įtempta darbotvarkė, aukšti studijų ir mokslinio darbo reikalavimai kelia didelius iššūkius ir kasdien primena, kad tobulėti yra kur“, – tvirtino pašnekovė.

Po mokyklos padarė pertrauką

Panevėžietės Martynos Lukoševičiūtės gyvenimas verda Didžiojoje Britanijoje. Dar mokydamasi dvyliktoje klasėje ji tvirtai nusprendė, kad studijas rinksis būtent šios šalies aukštojoje mokykloje.

Mergina norėjo studijuoti genetikos mokslus, bet Vilniaus universitete ta disciplina žengė tik pirmuosius žingsnius. Anglijos universitetai šią studijų programą dėstė jau dešimtmečius, todėl panevėžietė nusprendė pasirinkti daugiau patirties šioje srityje turinčią aukštojo mokslo instituciją.

„Anglijos universitetų gamtos mokslų programos siūlo kur kas daugiau praktinių užsiėmimų nei Lietuvos. Man tai buvo svarus argumentas pasirinkti studijas užsienyje“, – „Sekundei“ teigė M. Lukoševičiūtė.

Baigusi mokyklą, ji vis dėlto nusprendė padaryti metų pertrauką. Martyna įsitikinusi, kad tai buvo puikus sprendimas, nes turėjo laiko priprasti prie angliškos kultūros ir pagerinti anglų kalbos žinias.

„Pertrauka man suteikė laisvę ir žinojimą: jeigu kas nors nepatiks ar patirsiu sunkumų, visada galiu grįžti namo ir pradėti studijas Lietuvoje“, – tikino pašnekovė.

Ji neslepia, kad reikėjo laiko priprasti prie naujos kultūros ir žmonių. Lietuvoje palikti artimieji, draugai ir pažįstami buvo daug mielesni negu anglai.

Panevėžietė pasirinko genetikos studijas, kurios garantavo vienų metų industrinę patirtį Mančesterio universitete. Mergina sprendimą priėmė lengvai, nes siūloma bakalauro studijų programa atitiko visus lūkesčius.

„Man pasisekė, nes Mančesterio universitetas yra vienas iš daugiausia studentų užsieniečių turinčiųjų pasaulyje. Kai pradėjau studijuoti, draugų iš viso pasaulio, ypač iš Centrinės ir Rytų Europos šalių, susiradau gana lengvai ir greitai“, – tvirtino M. Lukoševičiūtė.

Mergina džiaugiasi, kad studijuodama trečiaisiais mokslo metais turėjo galimybę atlikti praktiką biofarmacijos įmonėje. Tada ne tik išmoko teorines žinias pritaikyti praktiškai bei naudotis naujausiomis laboratorijos technologijomis, bet ir dirbti komandoje, mąstyti analitiškai, savarankiškai planuoti dienotvarkę bei pristatyti savo darbą auditorijai.

Martyna pabrėžia, kad studijos Mančesterio universitete studentams suteikia daug laisvės renkantis tai, kas juos domina.

„Palyginti su Lietuvos studentais, paskaitų turėjau labai nedaug. Kartais jų būdavo tik penkios šešios valandos per savaitę, – kalbėjo panevėžietė. – Paskaitos buvo lyg kelrodis, padedantis suprasti, į ką reikia gilintis ir kur galima rasti reikiamos informacijos. O mokymosi procesas buvo labai savarankiškas.“

Po bakalauro studijų – į Oksfordą

M. Lukoševičiūtė po bakalauro studijų iš karto įstojo į doktorantūros studijas Oksfordo universitete. Daugelyje Europos šalių magistro studijos yra privalomos prieš stojant į doktorantūrą, tačiau Didžiojoje Britanijoje aukštosios mokyklos labiau atsižvelgia į studento patirtį, o ne į magistro diplomą.

„Manau, kad vieneri praktikos metai biofarmacijos įmonėje buvo prilyginti tiriamosioms magistro studijoms“, – tvirtino mergina.

Ji sako, kad įstoti į Oksfordo universitetą nebuvo taip sunku, kaip tikėjosi.

„Mano sėkmingą įstojimą lėmė geri bakalauro pažymiai, praktiniai įgūdžiai, puikios rekomendacijos bei interviu metodika“, – pabrėžė pašnekovė.

Martynos teigimu, Oksfordo universitetas visiškai pateisina savo vardą. Šios mokslo įstaigos studentams būtina dalyvauti susitikimuose su universiteto profesoriais, dėstytojais ar aukštesnės pakopos studentais, tada jie turi galimybę gilinti savo žinias, išsiaiškinti nesuprantamas sąvokas, atlikti įvairias papildomas užduotis.

„Įgytos pažintys šiame universitete dažniausiai yra neįkainojamos ir labai naudingos tolesnei karjerai“, – pabrėžė M. Lukoševičiūtė.

Nors po doktorantūros studijų mergina galėtų pasilikti dirbti Oksfordo universitete, ji to daryti neplanuoja.

Panevėžietė sako, kad didžioji dalis bakalauro ar magistro studijas baigusių anglų doktorantūros studijų dažniausiai nesirenka, tačiau norinčių studijuoti visuomet yra daugiau nei finansuojamų vietų.

Sėkmė priklauso nuo pačių

Martyna pažymi, kad vis daugiau studentų ryžtasi išvykti studijuoti į užsienio šalis. Tačiau ji mano, jog dalis abiturientų pernelyg sureikšmina baigiamuosius egzaminus, todėl gavę ne tokius gerus pažymius, kokių tikėjosi, praranda pasitikėjimą savimi ir priima skubotus sprendimus.

„Aš buvau gana gera mokinė, tačiau gimnazijos su pagyrimu nebaigiau. Užuot save laikiusi pralaimėtoja, nusprendžiau viską ramiai apsvarstyti ir toliau eiti užsibrėžto tikslo link“, – sakė panevėžietė.

Ji mano, kad moksleiviai turėtų siekti to, ko iš tiesų nori. M. Lukoševičiūtės teigimu, Didžiosios Britanijos universitetai atsižvelgia ne tik į pažymius, bet ir į asmenybę, užklasinę veiklą, bendrą išsilavinimą, motyvaciją.

„Svarbiausia yra motyvacija, suformuluoti tikslai ir užsispyrimas. Remdamasi savo patirtimi, galiu teigti, kad finansinės problemos, artimųjų nepritarimas ar ne tokie puikūs pažymiai durų neuždaro net į Oksfordo universitetą. Duris uždaryti galite tik patys“, – pabrėžė panevėžietė.

Ji įsitikinusi, kad ir Lietuvos universitetai studentams gali pasiūlyti perspektyvių studijų programų ir galimybių, todėl jaunimas į užsienio šalis neturėtų aklai lėkti.

„Dažniausiai sėkmė priklauso nuo pastangų, skrupulingo planavimo ir sunkaus darbo, o ne nuo universiteto ar šalies“, – įsitikinusi M. Lukoševičiūtė.