-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Antrojo pasaulinio karo pradžioje ir jam baigiantis Lietuvą paliko minios karo pabėgėlių – inteligentijos atstovų, karininkų, stambesnių ūkininkų.
Traukdamiesi iš Lietuvos žmonės gelbėjosi nuo karo, raudonojo maro – prieš 78 metus įvykusi Lietuvos okupacija paliko neišsitrynusių randų, kurie tebematomi ir girdimi.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo centro darbuotojo dr. Dariaus Juodžio teigimu, to meto šalies laikraščiuose buvo išspausdintas kelių dešimčių asmenų sąrašas, kurių pasigesta Lietuvoje. Tai būta policijos, saugumo valdininkų, kurie, supratę pavojų sau ir šeimoms, traukėsi į Vokietiją. O artėjant karui nuolatiniai keliavimai per sieną ten ir atgal virto nuolatiniu procesu.
Pasak istoriko, politinė emigracija prasideda tuomet, kai šalyje susiklosto nepalankios sąlygos, dažniausiai – persekiojimai, pagrįsti politiniu, socialiniu priešiškumu. Anot D. Juodžio, ir Antano Smetonos prezidentavimo laikais fiksuoti negausūs politinės emigracijos atvejai. Tačiau 1940 metais politinė emigracija tampa masiška. Ir paties A. Smetonos pasitraukimas 1940-ųjų birželio 15 dieną iki šiol vertinamas labai įvairiai. Vieni tokį prezidento žingsnį vadina dezertyravimu, kiti – išmintingu politiniu sprendimu.
Patekti į Vokietiją 1940–1941 metais nebuvo paprasta. Pasak D. Juodžio,
nors Sovietų Sąjunga viešai deklaravo draugiškus santykius su nacistine Vokietija, vis tiek ją visada laikė potencialiu priešu.
„Net yra duomenų, kad 1941 metais pasieniečiai matydavo pasienyje pergrupuojamas vokiečių karines pajėgas ir buvo galima nuspėti, kad kils karas. Sovietų Sąjungos vadovybė buvo davusi įsakymus nepasiduoti provokacijoms“, – pasakoja istorikas. Anot jo, atsiranda naujų duomenų, kad pati Sovietų Sąjunga ruošėsi pulti Vokietiją. Tai buvo didžiųjų valstybių žaidimai maskuojant tikruosius veiksmus ir planuojant slaptas karines operacijas. Tad lengvo pasitraukimo per sieną, ypač 1941 metais, bėgantieji iš Lietuvos ir negalėjo tikėtis.
Vis dėlto žmonės rasdavo būdų, kaip apeiti apsaugą. Spėriai sukosi vedliai, žinoję, kur paprasčiau kirsti sieną. Tokius pasitraukimus dažnai lydėjo susišaudymai su pasieniečiais. Dalis besitraukusiųjų buvo sulaikyti. Tarp tokių pateko ir aviacijos generolas Antanas Gustaitis, jis buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas. O štai generolui Stasiui Raštikiui pasisekė – prieš Antrąjį pasaulinį karą jis spėjo sėkmingai pabėgti.
Didžiausia politinė emigracija fiksuota 1944 metų vasarą–rudenį, link Lietuvos artėjant Raudonajai armijai. Dažniausiai žmonės bėgo per Rytprūsius, tačiau būta atvejų, kai bandyta įveikti ir Baltijos jūrą. Kiek dešimčių tūkstančių žmonių tąkart pasitraukė, iki šiol sunku atsakyti. Pasak D. Juodžio, 1946 metų duomenys rodo, kad Vakarų sąjungininkų okupacinėse zonose Vokietijoje buvo apsistoję apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų. Lietuvių pabėgėlių būta ir kituose kraštuose: Austrijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse. Nespėjusieji nukeliauti iki saugių zonų, kurių nepasiektų sovietai, priverstinai sugrąžinti į Lietuvą.
„Pradžioje pasitraukusieji nebuvo vadinami emigrantais. Tai buvo karo pabėgėliai, dažniausiai gyvenę DP (angliškai Displaced Persons) stovyklose. Sovietų Sąjunga siekė, kad šiems asmenims būtų pritaikyta repatriacija – grąžinimas į buvusias teritorijas, bet Vakarų sąjungininkai Baltijos šalių gyventojams tokių sankcijų netaikė. To nepasakysi apie kitų Sovietų Sąjungos respublikų tautas“, – pasakoja D. Juodis.
Visgi vienas tokių repatriacijos atvejų kartą įvykdytas Švedijoje, tačiau masiškai ši praktika netaikyta.
Pasak D. Juodžio, 1944 metais žmonės traukėsi gelbėdamiesi nuo represijų. Tuo metu Lietuvą paliko daug inteligentijos atstovų, karininkų, stambesnių ūkininkų. Socialinė besitraukiančiųjų sudėtis, pasak D. Juodžio, buvo labai įvairi.
„Jau vien kiek Rašytojų sąjungos narių pasitraukė!“ – atkreipia dėmesį istorikas.
Anot jo, dėl kai kurių detalų toje istorijos grandinėje lieka neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, Panevėžio burmistras, A. Smetonos svainis, Tadas Chodakauskas pasitraukė iš Lietuvos, tačiau taip ir liko dabartinės Lenkijos teritorijoje. Kodėl nevyko toliau, dabar jau sunku būtų pasakyti. Vėliau jis vėl gyveno Lietuvoje ir buvo užverbuotas. Kitas pavyzdys – Vladas Mironas, kuris, pasak istoriko, kalintas pirmos, 1940 m., okupacijos metu, artėjant frontui į Vakarus nepasitraukė ir buvo dar kartą represuotas.
„Buvo tokių, kurie išgyveno 1940–1941 metų represijas, bet vis tiek pasiliko Lietuvoje. Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui net buvo atsiųstas automobilis, bet jis atsisakė trauktis. Vyskupas pasidalijo likimą su tikinčiaisiais“, – pasakoja D. Juodis.
Jo teigimu, kai kuriems pasitraukti neleido pareigos jausmas – Lietuvos laisvės armijos narių dalis liko tėvynėje organizuoti ginkluoto pasipriešinimo.
Vis dėlto, kaip pabrėžia istorikas, dėl pasirinkimo likti karo ir okupacijos alinamoje Lietuvoje ar trauktis nė vienas negali būti teisiamas.
Jau gerokai vėliau, nutilus karo aidui, nuo šeštojo dešimtmečio antrosios pusės dalis išvykusiųjų trumpam aplankydavo tėvynę – sugrįždavo pasimatyti su giminėmis ar tiesiog kaip turistai. Visgi tai tebuvo pavieniai atvejai. D. Juodžio teigimu, kai kurios lietuvių išeivijos organizacijos, pavyzdžiui, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, buvo kategoriškai prieš važiavimą į Lietuvą, „Santaros šviesa“, atvirkščiai, ragino palaikyti kontaktus su Lietuva, ypač čia likusia kūrybine inteligentija.
Daugelis bijojo apsilankyti Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje dėl nežinomybės.
Atvykusiųjų iš Vakarų laukė ribojimai. Jie net negalėjo bet kur lankytis, keliauti po visą šalį.
„Žmonės, parvažiavę iš Vakarų, nelabai norėjo būti kontroliuojami. Buvo visko – ir baudų išrašydavo, ir „išstumdavo“ iš šalies. Pažeidusiųjų buvimo sovietų Lietuvoje taisykles laukdavo bauda arba išmetimas iš šalies“, – pasakojo D. Kuodis.
Saugumas turėjo ir savų tikslų. Per atvykstančiuosius būdavo bandoma išgauti norimos informacijos apie išeiviją, aplink svečiais savo tėvynėje tapusius lietuvius iš Vakarų sukiodavosi saugumo agentai.
Tarpukario Lietuvoje užėmusieji aukštas pareigas ir emigravusieji sovietinėje Lietuvoje vengė lankytis vien dėl didelės rizikos. Sovietai tokiu apsilankymu būtų pasistengę pasinaudoti teigiamai parodant Vakarams didelius sovietų Lietuvos laimėjimus.
Daugumos išvykusiųjų tėvynės ilgesys buvo labai stiprus. Kai kurie jo kamuojamieji patikėjo sovietų propaganda ir grįžo į Lietuvą. Pasak D. Juodžio, nors Vakarų sąjungininkai netaikė prievartinės sugrąžinimo politikos, visgi leido sovietams vykdyti propagandines akcijas. Per jas emigravusieji būdavo kviečiami sugrįžti į Lietuvą, pasakojama, kaip gera gyventi. Dalis žmonių grįžo atgal. Istoriko teigimu, dažniausiai tai buvo tie, kurių šeimos vis dar buvo Lietuvoje. Dalis žmonių karo metais buvo išvežti prievartiniams darbams į Vokietiją ar kitas okupacines zonas. Tokių dalis ir grįžo. Kiek jų, sugrįžusiųjų, tėvynėje sulaukė represijų, sunku pasakyti. Žinoma, kad būta suimtų, įkalintų. Parvykėlių dažnai laukdavo kaltinimas šnipinėjant Vakarams. Saugumas sugrįžusiuosius išnaudodavo kaip dar vieną propagandos įrankį – šiuos versdavo per radijo laidą, transliuojamą į užsienį, kalbėti, kaip gera sovietinėje Lietuvoje, kokie jie patenkinti, kad grįžo, arba reikalaudavo parašyti straipsnį, persunktą sovietine propaganda, ar tiesiog pasirašyti jau kažkieno sukurptą.
„Neimsiu tvirtinti, kad visi grįžusieji buvo suimti ar kad visi represuoti. Žmogaus gyvenimas spalvingas, tad ir daug spalvingų istorijų yra“, – sako D. Juodis.
Pasak jo, vieno repatrianto prisiminimuose pasakojama, kaip 1945 metais grįžęs į Lietuvą jis susidūrė su šiurkščiu elgesiu ir kaltinimais, kad dirbo fašistams, grasinimais gyvybei. Tačiau atgal kelio nebebuvo.
Sovietmečiu būta ir atvejų, kai Lietuvos gyventojams atsidarydavo sienos emigruoti. Tiesa, tokios istorijos – vienetinės.
Pagal tarptautinius susitarimus kai kurie asmenys buvo išleidžiami gyventi į užsienį, pavyzdžiui, kad susijungtų šeimos, dėl vedybų su užsieniečiu ir pan.
„Archyvuose aptikau įdomų momentą, kad kai kurie pagyvenę žmonės dėl susijungimo su šeimomis išvykdavo į užsienį, paskui kai kurie nusivildavo ir vėl prašydavosi grąžinami atgal. Gal buvo sunku prisitaikyti – kalbos nemokėjo ir panašiai“, – sako istorikas.
Komentarai
-
- Vokas
- 21:41 2019.02.25
Rodyti visus komentarus (1)Daug diskusijų yra apie Lietuvos akupacija, bet neigiamai atsiliepia apie Rusija tik propagandistai, vyko kovos, kas laimėjo tas ir priglaudė Lietuvą, jeigu ne Rusija, tai būtų kiti okupavę. Rusija Lietuvos neskriaudė, į Sibirą veżė tvarkos įvedimo, buvo kaip buvo, nieko nebepriklauso. Rusija padėjo Lietuvai stotis ant kojų, gyvenimas kasmet gerėjo, meloravo żemes , statė miestus, mokyklas, vaikų darželius, ligoninės , vystė įvairia pramonę, lietuviai buvo użimti, nebuvo valkatų, gyvenimas kasmet gerējo, Garbačiovas suteikē laisvę Lietuvai, kad patis kurtų geresne ateiti, bet Landsbergis turėjo planus sugriauti Lietuvos gerovę, išvaikyti tautą po pasaulį, griiaudamas žemēs ūkį , pramonę, ir beveik 30 metų smunkame į bedugnę. Sausio 13- likta dalivavau prie parlamento , už geresnę ateitį tautai, Ļansbergis pražudė ginėju be reikalo, aš laikau bedarbis, sulaukiau pensijos, trūksta stażo, kadangi Landsbergis sugriovė darbo vietas, dabar stažo trūkumas, pensiją maža , Landsbergis atiduoti teisti pensininkams.