-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Stanislovas yra įveikęs gerokai didesnius atstumus.
Nuo 2000-ųjų metų dviračiu apvažiavęs net 37-ias Europos šalis ir vieną Azijos, S. Grubliauskas skaičiuoja per visą šį laiką jau numynęs daugiau kaip 150 000 km.
Visgi Lenkija jam sukėlė rimtesnių iššūkių. Iš 24-ių joje po atviru dangumi praleistų dienų pusę teko važiuoti per lietų ir stiprų vėją, siekiantį net 18 m/s.
Visgi net ir tokios oro sąlygos šiam keliautojui ne kliūtis ir tolimoms kelionėms dviračiu ryžtasi kiekvienais metais.
Tik per kovido pandemiją Stanislovo kelioninis dviratis ilsėjosi ištisus dvejus metus. Jau buvęs Latvijoje, Estijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Ukrainoje ir ne tik, panevėžietis pasakoja norintis ištyrinėti Ispaniją, Portugaliją ir Britaniją.
O pirmąsias keliones dviračiu S. Grubliauskas pradėjo nuo Panevėžio apylinkių tyrinėjimo.
Stanislovas Grubliauskas. P. Židonio nuotr.
Naujausios savo kelionės po Lenkiją įspūdžiais dar gyvenantis S. Grubliauskas pasakoja važiavęs visas 24-ias dienas – kasdien apie 130 km. Ilgiausias vienos dienos maršrutas siekė 179 km, o trumpiausias – 65 km.
Šioje kelionėje panevėžietis aplankė ir ištyrinėjo Zyplių dvarą, Vinco Kudirkos muziejų, Sepopolį, Malborką, Slupsko keramikos muziejų.
Mindamas link Sepopolio, negalėjo nepastebėti širdies formos konteinerio. Į tokius metami plastikinių butelių kamšteliai, pamažu užpildantys šią širdį.
Tolkmicke, žvejų kaimelyje, keliautojas aplankė 700 metų senumo ąžuolą, kurio skersmuo siekė daugiau nei 10 metrų. O Ustke, netikėtai susipažinęs su lenku, dviračiais po apylinkes žvalgėsi kartu.
„Atsisveikinant jis man davė 10 eurų. Kažkaip kelionėse dažnai žmonės nori man tiek duoti“, – juokiasi Stanislovas.
Pasigrožėjęs Ružankos, Pustkovo, Semiatičės ir kitais Lenkijos kaimeliais ir miesteliais, S. Grubliauskas nepraleido progos sustoti Supraslyje.
Šiame mieste buvo gaminamas popierius, o 16-ame amžiuje iš čia malūno ženklu pažymėti popieriai keliavo ir į pačią Lietuvą.
Keliaudamas Stanislovas nakvoja palapinėje, jam patinka klausytis miško garsų, o maudosi, skalbia drabužius maudyklose ar upeliuose.
Oro sąlygos šiam keliautojui įtakos neturi – Stanislovas nebijo nei lietaus, nei stiprios audros. Tačiau prisipažįsta, kad nakvynės vieta priklauso nuo intuicijos.
Suabejojęs pasirinktos vietos saugumu, primena sau: „Jei kyla abejonių – dink iš ten.“ Stengdamasis išvengti pavojaus, S. Grubliauskas išmoko prisitaikyt: „Kelyje visą laiką mokaisi, žmonės pasakoja neįtikėtinų istorijų. Išmokau būti nepastebimas, nelendu, kur nereikia, ryškiai nesirengiu, šiukšlių niekur po savęs nepalieku ir dar kitų surenku.“
Svečiuodamasis Rumunijoje savo švara net nustebino vietinius. Paklaustas, kodėl su savimi vežasi kitų šiukšles – nesutriko.
„Atsakiau, kad taip turi būti“, – juokiasi S. Grubliauskas.
Būti nepastebimam keliaujant Stanislovui yra gyvybiškai svarbu, tačiau prisipažįsta, kad tai kartais sukelia tam tikrų nesklandumų.
„Atsibundu nuo pjūklo garso, už dviejų metrų darbininkas eglę pjauna ir nemato, kad aš palapinėj. Riktelėjau nebepjaut, o tai būtų nukritus ant manęs“, – vieną iš savo nakvynių miške prisimena panevėžietis.
Tokių naktų, kai pailsėti ne itin pavykdavo, Stanislovui būta ne vienos.
Kartą visas keturias valandas vyras kalbėjosi telefonu, sukdamas ratus aplink dviratininko palapinę.
S. Grubliauskas šiuo metu turi net 4-is dviračius, bet labiausiai didžiuojasi savo kelioninio unikalumu.
Jau daugiau kaip 20 metų jis yra neatskiriama Stanislovo kelionių dalis.
Šį unikalų dviratį pagal keliautojo pageidavimus ir patogumus iš naudotų dalių surinko Stanislovo draugas ir dviračių meistras.
„Šitas dviratis man kaip prilipęs. Net vairą pats pasirinkau, formą, rėmo dydį ir visa kita“, – džiaugsmingai pasakoja netradicinių kelionių entuziastas.
Anot jo, kai sėdynė gera ir pats dviratis puikus, net ir numynęs 150 km jaučiasi kaip nė nevažiavęs.
„Visą laiką dviratis man buvo svarbiau nei bet kuri kita transporto priemonė. Ir šiandien automobilio nevairuoju, net nematau jokio poreikio“, – šypteli dviračių mėgėjas.
Stanislovas Grubliauskas. Asmeninio archyvo nuotr.
Pasak Stanislovo, dviratis kelionėje suteikia daug daugiau laisvės nei automobilis.
„Su dviračiu mažiau rūpesčių, jį gali net persinešt per rąstą. O kai reikia, palieki dviratį ir eini pasivaikščiot, patyrinėt“, – sako panevėžietis.
S. Grubliauskui toks keliavimo būdas atveria tokių galimybių, kurių net negalėtų numatyti.
„Buvau taip į „Formulės-1“ varžybas pataikęs. Dviratis kažkur laukuose paslėptas, ant uolos užkėliau du metrus, kad niekas nepaimtų“, – prisimena keliautojas.
Keliaujant dviračiu atsiveria ne tik vaizdai, bet ir kvapai, keliautojas pats susilieja su gamta.
„Esu matęs ganyklose kokius 300-us kiškių! Su mašina tokių vaizdų nepamatysi“, – sako panevėžietis.
Visgi taip keliaujant tenka susidurti ir su mažiau širdį džiuginančiais vaizdais.
„Balkanus kankino sausra, žiūriu, vyrai kažką į priekabą krauna, sako, 300-ai veršelių krito nuo sausros“,– prisimena dviratininkas.
Stanislovą džiugina ir netikėtos pažintys. Dažnai pakeleiviai prisideda prie keliautojo, taip panevėžietis susibičiuliauja su turistais iš Italijos, Prancūzijos ir kitų šalių.
Keliaudamas Stanislovas stengiasi ne tik neapsikrauti nereikalingais daiktais, bet ir neapsunkinti skrandžio – kategoriškai atsisako mėsos, netgi žuvies, išskyrus tuno konservus.
Renkasi ruginę duoną ir nesaldžius pieno produktus. Šie energijos suteikia palaipsniui ir neapsunkina kelionės.
„Aš nedaug valgau, todėl draugai juokiasi, kad su dviem sausainiais 100 km galiu nuvažiuoti“, – nusišypso panevėžietis.
Kelionėse rinkdamasis vien šaltą maistą, keliautojas tvirtina, kad laužo kūrenimas jam – tik laiko gaišimas.
Dviratininko bagažas sveria nuo 30 iki 40 kg, bet vis tiek kaskart galvoja, kad pasiėmė per daug. Stanislovo kelioninėje vaistinėlėje – tik aktyvintoji anglis.
„Jau daugiau nei 20 metų namuose neturiu jokių vaistų, tik angliuką, tai ir kelionėje jį vežiojuos“, – paaiškina S. Grubliauskas.
Tačiau kelionėse jis nėra nutrūktgalvis.
„Dokumentus, peilius, kroviklius, pinigus suskirstau į keturias vietas, vežuosi popierinį žemėlapį“, – dėsto keliautojas.
Ne išimtis ir telefonai – jų kelionių dviračiu mėgėjas turi daugiau nei du.
„Vienas jų trintuko dydžio, toks mažas, kad į batą įsikišu, nes jei supakuos ar atims telefonus – turėsiu kaip žinutę parašyti“, – nusijuokia panevėžietis.
Gyvendamas neapsikrovimo filosofija, keliautojas siunčia žinią tiems, kurie bijo pradėti savo pirmąją kelionę.
S. Grubliausko asmeninio archyvo nuotr.
Panevėžiečiui dviratininkui patogiausia susigalvotu maršrutu minti vienam.
„Važiuoju, kur noriu, bendrauju su kuo noriu ir kiek noriu. Nei aš kam trukdau, nei man kas nors trukdo“, – paaiškina Stanislovas.
Net kvietimų nakčiai prisiglausti pas vietinius gyventus mandagiai atsisako. Išimtį padarė tik Vokietijoje gyvenantiems lietuviams. O šie keliautojo garbei katinėliui davė Stasiuko vardą.
Kad ir kaip toli S. Grubliauskas numintų – visada svajoja grįžti į Lietuvą.
„Kur bebūtų gražu – Austrijoj, Šveicarijoj, Norvegijoj – grįžus į Lietuvą net norisi žemę bučiuoti. Vieną sykį taip ir buvo, tik Lietuvos sieną pervažiavau, iškart atsiklaupiau“, – šypsosi S. Grubliauskas.
Lietuva Stanislovui visa graži, bet labiausiai išskiria šio trikampio grožį: Užvenčio, Kaltinėnų ir Kražių.
S. Grubliauskas pasakoja kelionių maršrutą buvo suplanavęs tik vieną kartą, bet tąkart aplankyti pavyko tik trečdalį suplanuotų vietovių.
Nuo to laiko jis renkasi laisvę.
Stanislovui patinka aplankytose vietose ką nors palikti.
Naudodamasis „Geocaching“ nemokama programėle panevėžietis ieško slėptuvių vietose, kurios turi kultūrinę, pažintinę ar istorinę vertę. Atradęs lobį, Stanislovas prisipažįsta mėgstantis parašyti savo vardą, koordinates arba simboliškai palikti kokį nors daiktą, o pajūriuose nepraleidžia progos palikti akmenukų piramidės.
„Švedijoje iš akmenukų buvau sudėliojęs žodį „Lietuva“, o Baltarusijoje užrišau Lietuvos vėliavą“, – didžiuojasi panevėžietis.
Į tolimas keliones S. Grubliauskas patraukia sušilus orams. Visgi kartą iš Panevėžio 60 km su dviračiu į Šimonių girią nuriedėjo ir žiemą.
„Spaudė 25 laipsnių šaltis. Nuvažiavus 20 kilometrų, pradėjo taip pustyti, kad matomumas tesiekė du metrus. Fotoaparatą pusnyse pamečiau, nieko nemačiau, net kelio stulpų, o sniego apie 30 cm pridrėbė. Bet šviežias sniegas, tai ir mini toliau“, – pozityvumo nestokoja Stanislovas.
Visgi ir šiltesni orai negarantuoja, kad kelionėje neteks patirti ekstremalių išbandymų.
Svečiuojantis Turkijoje teko patirti, ką reiškia vandens deficitas.
„Dvi savaites gėriau tik kokakolą ir spraitą, net žiūrėt nebegalėjau į juos. Grįžtant iš Turkijos į Bulgarijos teritoriją įvažiavau – kavinėje burokėlių ir obuolių sulčių visą litrą užsiverčiau“, – pamena Stanislovas.
O yra buvę, kad teko gerti net iš balos.
Tokioms situacijoms panevėžietis irgi pasiruošęs – vežiojasi specialias tabletes, dezinfekuojančias nešvarų vandenį.
Ir vis tiek Bulgarijoje apsinuodijo gurkštelėjęs iš šaltinio pakelėje. Tąkart išgyventi padėjo badavimas.
„Kepino virš 30 laipsnių kaitra. Atsiguliau prie ąžuolyno svaigstančia galva. Vandens tik šiek tiek butely buvo likę, taupiau jį, tik lūpas suvilgydavau. Naktis šiaip ne taip praėjo, o ryte – kaip agurkas, važiavau toliau“, – pasakoja S. Grubliauskas.
Išgyvenimo ribos jo nebaugina ir nestabdo, o keliautojo skleidžiamas pozityvumas matomas net jo nepažįstantiesiems.
„Teko apsilankyti pas miškininką, medžiotoją, Lietuvos šamaną Petrą Dabrišių ir atsistoti prie jo akmenų rato. Pasakė, kad ir numirsiu žvengdamas“, – juokiasi S. Grubliauskas.
