Sovietiniuose butuose – slaptos spaustuvės

Sekundė
Aktualijos
2012.03.04 11:14

Dovanojo unikalią kolekciją

Kraštotyros muziejaus fondai pasipildė unikalia Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko surinkta knygų kolekcija – sovietmečiu pogrindyje leistos literatūros lobynu. Jo Ekscelencijos sukauptą literatūrą penkis dešimtmečius slapčia spausdino kunigai ir vienuolės – naktimis, aklinai uždangstę butų langus ir antklodėmis apkalę duris barškino primityviomis spausdinimo mašinėlėmis, daugino legendiniu kopijavimo aparatu „Era“. Istoriją bandę perrašyti saugumiečiai pasirodė bejėgiai prieš pogrindyje veikusių Lietuvos žmonių, daugiausia dvasininkų, ryžtą išsaugoti tautiškumą. Nepaisant sovietinių struktūrų pastangų, iš rankų į rankas per Lietuvą plaukė apie sovietų blogio imperiją kalbėjusio rašytojo Aleksandro Solženycino knygos, Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, Šventojo Rašto, maldaknygių ir kitų sovietmečiu draudžiamos literatūros šimtai tūkstančių egzempliorių.

„Toji XIX a. vargo mokykla, toji knygnešių auka ir tie XIX a. daraktoriai paruošė mus, sakyčiau, dar skaudesniam spaudos draudimui XX a. – laisvos spaudos draudimui. Sakau, dar skaudesniam, nes sovietai atsitvėrė geležine uždanga ir praktiškai knygų iš užsienio jau nebuvo galima įvežti. Jų leidimą reikėjo organizuoti Lietuvoje. XIX a. spaudos draudimas truko 40 metų, o prasidėjęs 1944-aisiais tęsėsi iki 1989-ųjų, tai yra 45 metus“, – paralelę tarp dviejų spaudos draudimais pažymėtų šimtmečių išvedė JE J.Kauneckas.

Sovietinės knygnešystės mastai

Niekas dar nėra bandęs suskaičiuoti, kiek sovietų valdžios metais pogrindyje išleista draudžiamų knygų. Daugiausia iš jų – katekizmai ir maldaknygės.

Vyskupas teigia, kad sovietmečiu kasmet Lietuvoje sakramentus priimdavo 50–60 tūkstančių vaikų ir jaunimo. Pasak dvasininko, bent jau kas antras tikrai turėdavo maldaknygę, išspausdintą pogrindyje. Vadinasi, per penkis sovietinio režimo dešimtmečius jų galėjo būti išleista per du milijonus! Tačiau nelegaliai buvo spausdinamos ir platinamos ne tik religinės knygelės, bet ir istorinė, grožinė literatūra.

Į pogrindinės literatūros leidybą J.Kauneckas įsitraukė tebesimokydamas Kunigų seminarijoje.

„Labai norėjosi, kad klierikai skaitytų religinę spaudą, o jos nebuvo“, –„Sekundei“ pasakojo Jo Ekscelencija.

Panevėžyje seselė vienuolė Ona Pranckūnaitė savo bute, viename iš Smėlynės g. daugiabučių, įtaisė slaptą spaustuvę. Vienuolė buvo apsirūpinusi spausdinimo mašinėlėmis, vonios kambaryje įsitaisė kopijavimo aparatą. J.Kauneckas pas vienuolę apsilankydavo ne tuščiomis rankomis. Važiuodamas į svečius atgabendavo originalių, prieškariu leistų knygelių.

O.Pranckūnaitė jas kopijuodavo. Spaudinius daugindavo po kelias dešimtis egzempliorių, vieną kitą – šimtais. Pati ir įrišdavo. Vienuolės žinioje buvo ir dar kelios rašomosios mašinėlės, kuriomis taukšėdavo kitos seselės.

Ir seminarijoje buvo nepatikimų

„Pogrindžio taisyklė buvo tokia – nieko neklausinėti apie šį darbą, kad įkliuvęs saugumui neišduotum“, – pamena vyskupas.
Kol J.Kauneckas studijavo, per jį O.Pranckūnaitė aprūpindavo pogrindine literatūra visą Kunigų seminariją. Per mėnesį vienuolė išspausdindavo vidutiniškai po knygą. Per metus seminariją pasiekdavo maždaug 10 naujų leidinių po 40 egzempliorių. Klierikų kasmet seminarijoje mokydavosi apie 50.

„Ir neįkliuvau, mat bendraudamas su seminaristais supratau, kad maždaug 13-ai negalima duoti nelegalių knygų. Jie ir negaudavo“, – pasakojo Jo Ekscelencija.

Skaičiuojama, kad taip Panevėžio vyskupas ir darbščioji sovietmečio knygnešė vienuolė per penkerius metus seminarijoje išplatino 2000 knygų.

Aprūpindavo ne vien Lietuvą

Dar platesnės galimybės JE J.Kauneckui atsivėrė tapus Telšių katedros vikaru. Vyskupas pasakoja tuomet Telšiuose turėjęs devynias nelegalias rašomąsias mašinėles ir vieną „Eros“ kopijavimo aparatą. Pastarasis dabar saugomas Telšių kraštotyros muziejuje. Be to, knygos slapčia buvo kopijuojamos skaičiavimo mašinų gamykloje, statistikos valdyboje. Neįtikėtina, bet valstybinėse institucijose tūkstančiais egzempliorių buvo dauginamos maldaknygės ne tik lietuvių, rusų, bet ir vokiečių kalba.

Pogrindyje gimusiomis knygelėmis Lietuvos kunigai aprūpindavo Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. J.Kauneckas su Telšių katedros klebonu vyskupijos kunigams kasmet perduodavo apie 50 tūkst. egzempliorių įvairiausių knygų. „Didžiąją dalį nelegalios literatūros mums atgabendavo nežinomi tiekėjai. Atveždavo lengvosiomis mašinomis, kartais net sunkvežimiais. Jų net vardo neklausdavome: tiesiog nupirkdavome ir platindavome“, – pasakojo vyskupas.

Prie parapijų buvo steigiamos nelegalios bibliotekėlės. Jose susikaupdavo šimtai knygų, už jų spausdinimą ir platinimą saugumas būtų išrašęs bilietą pas baltąsias meškas. Vien J.Kaunecko asmeninėje bibliotekoje buvo susikaupę per 200 draudžiamų knygų, dabar atitekusių Panevėžio kraštotyros muziejui.

Vyskupas svarsto, jog aktyvių kunigų, užsiėmusių spaudos platinimu, sovietmečiu Lietuvoje galėjo būti nuo 50-ies iki 100. O spaudinių išleista, ko gero, ne mažiau nei carinės Rusijos priespaudos metais.

„Suskaičiavę visą tarybinių laikų pogrindžio literatūrą tikrai rastume, kad išplatinta 4–5 milijonai egzempliorių leidinių“, – mano Jo Ekscelencija.

Už dainelę – į Sibirą

Sovietmečio knygnešei vienuolei Onai Pranckūnaitei laikus, kai naktimis, garsą sulaikančia stora antklode uždengusi duris, sėsdavosi perspausdinti draudžiamų knygų, mena tarybinių laikų rašomoji mašinėlė ir pažymos, liudijančios už antitarybinę veiklą tremtyje praleistus metus.

Praradusi sveikatą, ligų išsukiotais sąnariais, sunkiai bevaikštanti seselė vienuolė nustebina šmaikštumu. Už tą kandų liežuvį, kirtusį sovietų pakalikams, dar 15-metė ji buvo atskirta nuo tėvų ir ištremta į Sibirą. Apie 1950-uosius į O.Pranckūnaitės gimtinę – Kirdonių kaimą Pasvalio rajone atvyko dirbti du agronomai – Dundulis ir Zalieskis. Dabar vienuolė neabejoja, kad jiedu buvo atsiųsti ne žemės ūkio kelti, o dorus ir naivius kaimiečius akylai sekti ir į tarybinį kelią vesti. Tokie prievaizdai, žinia, į kolūkius suvarytiems kaimo žmonėms buvo tikriausia sovietinė rykštė. Todėl netruko po apylinkes pasklisti dainelė: „Dunduli, Zalieski, tau Dievas nepadės, suvarėt į kolūkį – vaikai išdvės“.

Tai išgirdę agronomai įsiuto. Kažkas leptelėjo, kad pogrindinė poetė ir yra paauglė Onutė.

„Padarė kratą namuose ir rado aibes panašių mano eilių. Išvežė ne tik mane, bet ir seserį, nors ji pati nekūrė, tik nuo manęs nusirašydavo“, – pamena O.Pranckūnaitė.

Tremtyje skanu ir medis

Antitarybinės eilės paauglei kainavo 10 metų Sibire. Laimei, po trejų metų nelaisvės mirė Stalinas ir mergina buvo reabilituota. Tačiau ir tie keleri metai paliko nebeišdildomą žymę.

„Dvylika kilometrų pėsčiomis traukdavom į mišką medžių kirsti. Pinigų už darbą nemokėjo. O kam jie? Ten nebuvo parduotuvės nei kioskelio, nebuvo nei muilo, nei dantų šepetuko, nes nebuvo ir paties vandens“, – „Sekundei“ pasakojo O.Pranckūnaitė. Vienuolė pamena, kaip paauglystėje su kitais tremtiniais iš 12 metrų gylio tranšėjų traukdavo kibirais iš žemių prisisunkusį vandenį maistui.

„Neklauskit, ką valgydavom. Pjaudavome ir grauždavome šakas. O jau koks skanėstas liauna šakelė pavasarį, kai pradeda sprogti pumpurai!“ – pamena O.Pranckūnaitė.

Iš tremties sugrįžusi į gimtinę mergina ilgai neužsibuvo – nesutiko stoti į kolūkį, atėmusį iš jos jaunystę. Pasiprašė pagalbos vietos klebono šeimininkės, šioji ir suvedė mergaitę su Panevėžio vienuolėmis.

Nuo tada O.Pranckūnaitė ir paniro ir knygnešystę. Vienintelė tokia Panevėžyje buvo. Net tos pačios laiptinės kaimynai nė neįtarė, koks milžiniškas darbas verda naktimis už buto sienų. Čia traukdavo kunigai, vienuolės, mokytojai, eiliniai žmonės ir vis su lauknešėliais.

„Aš tik spausdinau, o knygų, popieriaus – visko man atveždavo kiti“, – pasakojo O.Pranckūnaitė.

Įkalčius vežė trimis mašinomis

Susekti pogrindininkę saugumui buvo kone neįmanoma. Mat dvasininkų būta irgi ne pėsčių – turėjo įrangą, galinčią aptikti sekimo prietaisus. O tokių kunigai rasdavo ir po savo automobiliais, ir netgi ant parduotuvėje pirkto popieriaus.

Pasak O.Pranckūnaitės, saugumas popierių kažin kokiais spinduliais apšvitindavo, kad galėtų sekti jo kelią iš parduotuvės lentynų. Toks buvo patekęs ir į vienuolės rankas, tačiau vienas iš kunigų turėjo spindulius nekenksmingus padarantį aparatėlį.

Aktyviosios vienuolės gyvenimas buvo tarsi padalytas pusiau: dieną triūsdavo „Lino“ fabrike išdavinėdama įrankius, naktimis spausdindavo sovietų draudžiamą literatūrą. Kol kartą į jos kabinetuką gamykloje įsiveržė trys saugumiečiai ir skyriaus viršininkė.

Vienuolės darbo vietoje nieko rimto nerado, bet jau kai atėjo į namus, trynė rankas iš pasitenkinimo. Trijų mašinų prireikė išvežti vienuolės bute rastiems įkalčiams.

„Kaimynai nieko nesuprato. Galvojo, kad išsikraustau. Net naktį, kol buvau areštinėje, saugumiečiai grindis plėšė ir ieškojo kompromatų“, – pamena vienuolė.

Praleidusiai naktį ant gultų O.Pranckūnaitei atsivėrė areštinės grotos. Seselei saugumiečiai leido pagyventi laisvėje – tikėjosi susekti, kas gi jai padeda tokiame darbe.

„Tik grįžau namo – J.Kauneckas, nieko nežinodamas, prisistato. Kaip grūdau už krūtinės laiptais žemyn“, – juokiasi O.Pranckūnaitė.

Rodė gaires per gyvenimą

O po poros mėnesių prisistatė saugumietis, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę tapęs Seimo nariu. Aštuonis mėnesius vienuolė buvo tardoma Vilniaus saugumo požemiuose. Kol išgirdo nuosprendį: porą metų tremties.

Šį kartą šakelėmis maitintis nebereikėjo. Įdarbino vienuolę Uljanovske – dažyti odą fabrike.

„Galėjau eiti į parduotuves, algą mokėjo tokią pat, kaip Lietuvoje, bet dirbau taip, kad net viršininkė užjausdama galvą linguodavo. Visiškai nevėdinamoje patalpoje ant odos pūčiau cheminius dažus, sumaišytus su acetonu“, – pasakojo vienuolė.

Moterį kankino ir baisi odos liga – net gydytoja nesuprato, kokiais spinduliais ją apšvitino tardę saugumiečiai. „Bet bijojo, kad tremtyje nenumirčiau. Mat apie mane jau visam pasauliui buvo pranešęs „Amerikos balsas“, – pamena O.Pranckūnaitė.

Atlikusi tremtį ir po poros metų į Panevėžį parvykusi vienuolė nesutiko grįžti į „Liną“. Žinojo, kad saugumiečiams ten būtų patogiausia ją sekti. Patraukė į „Metalistą“. Ir vėl ėmėsi knygų leidybos. Iki pat Atgimimo.

„Žmonėms reikėjo knygų, kad padėtų tapti doresniems, vestų į Dievą. Jei širdyje nėra Dievo, nėra kas rodo gaires per gyvenimą. Labai prasmingas darbas buvo“, – išbandymų nesigaili vienuolė.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt