-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar prie gamyklinių siuvimo mašinų palinkusių darbuotojų amžiaus vidurkis siekia 50 metų, o tokio verslo atstovai tiesiai rėžia vargiai bematantys jam perspektyvą ne tik dėl darbo jėgos trūkumo.
Augantys energetinių resursų kaštai, didėjantis minimalus atlyginimas, dėl pandemijos keliskart sumažėjusios užsakymų apimtys ir auganti konkurencija užsienio rinkose veržia kilpą vietos kapitalo siuvykloms.
Nuo 1951-ųjų Panevėžyje gyvuojanti siuvimo įmonė „Nevėžis“ kadaise bene labiausiai buvo žinoma kaip mokyklinių uniformų berniukams siuvėja. 1994 metais įmonė perėjo į privačias rankas.
Šiandien joje įdarbinta maždaug pusšimtis panevėžiečių. Visi jų gaminiai siūti pagal užsienio rinkos užsakovų pateiktą dizainą ir skirti tik eksportui.
„Nežinau, kaip tokioms kaip mūsų įmonėms pavyks išgyventi, nes situacija labai sudėtinga“, – tiesiai sako „Nevėžio“ direktorė Rima Bieliauskienė.
Anot R. Bieliauskienės, šie pandeminiai metai sunkiausi 70 metų gyvuojančios įmonės istorijoje.
Direktorė skaičiuoja, kad įmonėje darbuotojų sergamumas nuolatos siekia apie 10 proc., o pernai gegužę dėl masinių sirgimų netgi teko kuriam laikui stabdyti įmonės darbą.
Nors šiuo metu serga tik pavieniai darbuotojai, kiekvieno jų iškritimas iš darbo rinkos bendrovei reiškia papildomas išlaidas.
„Kitų darbuotojų tenka prašyti padirbėti papildomai, o viršvalandžiai apmokestinami brangiau. Tačiau dabar baisiausia, kad papildomas darbo laikas kainuoja didžiulius papildomus energetinius kaštus“, – sako R. Bieliauskienė.
Greta pandemijos sukeltų iššūkių verslui šįmet smogė dar ir energijos tiekėjų sąskaitos. Vien elektra bendrovei per pastaruosius metus pabrango penkiskart – nuo 6 centų už kilovatvalandę iki dabartinių 29 centų.
„Mūsų pajamos penkiskart neišaugo. Jei tiek kartų pabrangintume savo produkciją, nebeturėtume ką veikti – visi užsakovai Europoje pabėgtų į Bulgariją, Rumuniją, kur pigesnė darbo jėga“, – teigia R. Bieliauskienė.
„Neliko siuvėjus rengiančių profesinių mokyklų, o siuvimo kursuose perkvalifikuoti žmonės atidirba, kiek už tuos kursus priklauso, ir dažniausiai išbėga. O kažkada Panevėžyje siuvėjas rengė net dvi mokyklos.“
R. Bieliauskienė
Jau dabar užsakymų „Nevėžiui“ sumažėję keliskart. Pasak direktorės, tą lėmė ir įmonės gaminių specifika. Panevėžiečiai orientuojasi į klasikinių drabužių siuvimą, o tokie per pandemiją prarado populiarumą, Europoje išaugus laisvalaikio drabužių poreikiui.
Tačiau, pasak R. Bieliauskienės, situacija klostosi taip, kad ateityje net ir susigrąžinus prarastas pozicijas gali nebelikti, kam išpildyti užsakymus.
„Labai didelė bėda dėl darbuotojų paruošimo. Neliko siuvėjus rengiančių profesinių mokyklų, o siuvimo kursuose perkvalifikuoti žmonės atidirba, kiek už tuos kursus priklauso, ir dažniausiai išbėga. O kažkada Panevėžyje siuvėjas rengė net dvi mokyklos. Dabar ta specialybė nebepopuliari – jauni žmonės nebenori eiti dirbti į gamybą. Ir juos suprantu: šitas darbas nėra pakankamai įvertintas ir gerai apmokamas. O buvo laikas, kai net 27 procentai moterų dirbo lengvojoje pramonėje“, – pasakoja ilgametės siuvyklos direktorė.
Prie gamyklinių siuvimo mašinų palinkusių darbuotojų amžiaus vidurkis siekia 50 metų, o tokio verslo atstovai tiesiai rėžia vargiai bematantys jam perspektyvą ne tik dėl darbo jėgos trūkumo. „SEKUNDĖS“ nuotr.
Tokių vietos kapitalo siuvimo įmonių perspektyvos labai miglotos, neslepia R. Bieliauskienė. Trūkstant darbo jėgos, jos nuomone, jų neišgelbėtų pramonės sektoriuje kaip didžiausia išeitis matoma robotizacija.
R. Bieliauskienė pripažįsta neįsivaizduojanti robotų siuvimo įmonėje.
„Jei robotizuotume siuvimo procesą, visi dėvėtume vienodus drabužius. Ar žmonės norėtų atrodyti vienodai? Ateityje turbūt liks tik mažos siuvyklėlės, kurios ir kurs originalų produktą. Bet didelė tekstilės ir aprangos pramonė, kokią turėjome iki šiol, turbūt nunyks“, – svarsto Panevėžio siuvėjų atstovė.
Anot jos, „Nevėžio“ darbuotojų amžiaus vidurkis jau perkopęs 50 metų. Siuvėjos viliasi išsaugoti darbo vietą dar kiek daugiau nei dešimtmetį – iki sukaks pensija.
R. Bieliauskienė svarsto, kad tokių vietos kapitalo lengvosios pramonės įmonių išgyvenimu turėtų būti suinteresuoti ne tik jų akcininkai, bet ir valstybė.
„Esame lygiaverčiai mokesčių mokėtojai su visomis kitomis pramonės šakomis, kurios dirba kur kas pelningiau. Mes neturime jokių išskirtinių sąlygų, kaip, pavyzdžiui, Portugalijoje, kur sukurta sistema, kad viena šaka palaiko kitą ir tekstilės pramonė ten gali lengviau išgyventi“, – palygino bendrovės direktorė.
Maždaug penkias dešimtis darbuotojų turinčios kitos Panevėžyje veikiančios siuvimo įmonės „Artknita“ direktorė Regina Pauliukonienė pripažįsta: už kolegas geriau negyvename.
„Visiems tie patys iššūkiai. Dėl pandemijos rinka susitraukė, išaugo visų energijos resursų, žaliavų, darbo jėgos kainos, nebelabai galime įtilpti į pardavimo kainas, kurias mums diktuoja užsienio rinka. Jei jas kelsime, neteksime užsakovų. Jie pereis į Rumuniją, Bulgariją, Portugaliją, net tą pačią Lenkiją, kur darbo jėga pigesnė. Jau dabar turime užsakovų, iš mūsų išėjusių į Bulgariją“, – sako R. Pauliukonienė.
Direktorė sako bandanti išsaugoti optimizmą ir viliasi, jog, pasibaigus pandemijai, vėl padaugės užsakymų. Visgi, anot jos, jei toliau tokiais tempais kils resursų – dujų, elektros – kaštai, augs minimali alga, nežinia, kiek tokios įmonės išgyvens.
„Į Lietuvą atėjo užsakovai, ieškantys pigesnės produkcijos nei pagaminama Anglijoje, JAV ar Danijoje. Jei mes savo darbo kainą susilyginsim su tomis šalimis, Lietuva jiems nebebus įdomi“, – sako R. Pauliukonienė.
Lietuvos aprangos ir tekstilės gamintojai, pasak juos vienijančios asociacijos generalinės direktorės Indros Grigonienės, atstovauja istorinę pramonę, kuri sudaro didelę dalį šalies lengvosios pramonės, o jos įmonėse dirba daug vyresnio amžiaus žmonių, ypač moterų iš regionų.
„Šios srities verslai nuolat susiduria su tiek besitęsiančiais ilgą laiką, tiek ir naujais iššūkiais. Norint išlaikyti šią pramonę šalyje, skatinti užimtumą ir padėti verslui susitvarkyti su esamais iššūkiais, būtina valstybės pagalba ir tinkamas dėmesys“, – teigia I. Grigonienė.
Anot jos, viena iš vyraujančių ir nuolat besikartojančių temų tarp Lietuvos aprangos ir tekstilės pramonės atstovų – darbuotojų trūkumas ir su šia vis augančia problema ilgainiui susiduria tiek mažos, tiek didelės įmonės.
„Besikeičiant pasauliui, siuvėjo profesija tampa vis mažiau patraukli šalies jaunimui, o įsivežti darbuotojų iš užsienio – vis dar labai sudėtinga. Valdžios pagalba, tiek lengvinant darbo jėgos įsivežimo iš užsienio procedūras, tiek didinant mūsų pramonei būtinų specialybių populiarumą jaunimo tarpe bei sukuriant reikalingų mokymo programų, yra itin aktuali ir būtina“, – pabrėžė generalinė direktorė.
Lietuvos aprangos ir tekstilės pramonės laukia ir dar vienas didelis iššūkis – artimiausiu metu Europos Sąjungoje planuojama patvirtinti ES tekstilės gaminių strategija. Pasak I. Grigonienės, jos įgyvendinimas šalies verslininkams gali kainuoti apie 0,5 mlrd. eurų.
Strategija kuriama siekiant didinti konkurencingumą ir inovacijas šiame sektoriuje, suteikiant postūmį ES tvarių ir žiedinių tekstilės gaminių gamybai, įskaitant tekstilės gaminių pakartotinį naudojimą, sprendžiant greitosios mados problemą ir skatinant naujus verslo modelius. Tačiau tam, kad verslas sėkmingai prisitaikytų ir pasiruoštų būsimų reikalavimų įgyvendinimui, asociacijos vadovės teigimu, Lietuvos įmonėms visų pirma teks naujinti įrenginius, keisti gamybos procesus. „Mūsų šalyje, kaip ir visoje Europoje, aprangos ir tekstilės sektoriuje dominuoja mažos ir vidutinės įmonės, todėl naujos strategijos įgyvendinimas taps itin didele ir, tikėtina, sunkiai pakeliama našta smulkiam verslui, todėl būtina įtraukti politikus ir kartu ieškoti galimų sprendimų būdų“, – sako I. Grigonienė.
