-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į vyresnio amžiaus žmonių gyvenimą įaugusi daina neleidžia ramiai nusėdėti, todėl kiekvieną penktadienį senjorai renkasi į Muzikos mokyklą ir, kaip patys sako, „duoda garo“.
O individualias pamokas lankantiems įvairių profesijų panevėžiečiams muzika suteikia energijos. Anot jų, melodija nuramina, pralinksmina, nors kartais – nuliūdina. Be to, padeda atsipalaiduoti ir užsimiršti arba atvirkščiai – susikaupti.
„Muzikuoti niekada ne vėlu“, – sako Muzikos mokyklos direktorius Gvidas Vilys ir priduria, kad Aukštaitijos sostinėje norinčiųjų išmokti groti pasirinktu instrumentu, solfedžio ir kitų muzikos subtilybių tikrai netrūksta.
Tik pradėjęs dirbti Muzikos mokyklos vadovu G. Vilys ėmė domėtis, kokios programos įgyvendinamos kitose Lietuvos tokio profilio švietimo įstaigose. Turėdamas darbo su suaugusiaisiais patirties ir matydamas nišą, direktorius įžvelgė galimybę Muzikos mokyklos duris atverti ir vidutinio, ir brandaus amžiaus panevėžiečiams.
„Mokykloje dirba profesionalūs mokytojai. Pradėjęs eiti direktoriaus pareigas ėmiau galvoti, kaip būtų galima paskatinti mokyklos plėtrą, kokias papildomas paslaugas galėtų teikti ši įstaiga. Taip kilo mintis, kad galėtų mokytis ir vyresni žmonės. Parengėm programą ir ją įgyvendinom.
Žinojom, kad turim patalpas, instrumentus, mokytojus, trūko tik vienos grandies – mokinių, kad procesas pradėtų veikti. Dabar džiaugiamės, kad kasmet grojančių žmonių vis daugėja. Negaliu sakyti, kad mes jų turime labai daug, nes mokytis brangu – 45 eurai per mėnesį, bet žmonių ateina. Vieni pasimoko kelis mėnesius, kiti jau ne vienerius metus lanko individualias pamokas“, – „Sekundei“ teigė G. Vilys.
G.Vilio teigimu, mokytis muzikos ateina labai skirtingi žmonės, o dar įdomiau, kad kiekvieno skirtingi užmojai. Vieni nori tik pramokti groti, kiti trokšta įgyvendinti savo vaikystės svajones, treti jau turi šiek tiek žinių ir nori jas prisiminti.
Mokytis muzikos ateina labai skirtingi žmonės, o dar įdomiau, kad kiekvieno skirtingi užmojai. Vieni nori tik pramokti groti, kiti trokšta įgyvendinti savo vaikystės svajones, treti jau turi šiek tiek žinių ir nori jas prisiminti.
Panevėžiečiai renkasi įvairius instrumentus – smuiką, kankles, gitarą, fleitą, saksofoną ar fortepijoną. Pavyzdžiui, dvasininkas Pavelas Andžejevskis mokosi groti saksofonu, o kunigas Algirdas Dauknys – fleita.
„Kiekvienas turi vienokių ar kitokių svajonių, be to, asmenybės raida reikalauja kas septynerius metus atsinaujinti. Jeigu to nėra, pradedama dūsti. Muzika man niekada nebuvo svetima. Moku skambinti gitara, pianinu, bet dabar labiausiai domina pučiamieji instrumentai, ypač mediniai“, – „Sekundei“ sakė kunigas A. Dauknys.
Dvasininkas prisipažino, kad jam patinka klausytis fleita atliekamų žymių kompozitorių kūrinių. Vieni mėgstamiausių kūrėjų – Georgas Filipas Telemanas, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, žavi Georgo Frydricho Hendelio sonatos fleitai.
Paklaustas, ar kada išgirsime fleita grojantį kunigą, A. Dauknys nusišypsojo ir atsakė: „Reikia dar daug dirbti, išmokti ir užaugti tam, kad savo gabumus būtų galima parodyti kitiems.“
Galimybės mokytis muzikuoti nepraleido ir Panevėžio ligoninės Krizių intervencijos centro bei Vilniaus psichoanalizės ir psichoterapijos centro psichologė-psichoterapiautė Gražina Devainienė. 43 metų moteris sausį pereis į antrąją klasę. Ji mokosi groti saksofonu ir sako, kad šį instrumentą pasirinko dėl jo specifinio, individualaus ir emociškai stipraus garso.
„Vaikystėje mokiausi groti akordeonu. Klavišiniai instrumentai man jau pažįstami, norėjosi ko nors skirtingo, nepatirto ir neišbandyto, todėl nusprendžiau, kad saksofonas man ypač tinka“, – paaiškino G. Devainienė.
Dar viena priežastis, kodėl ji ėmėsi mokytis muzikos, – smalsumas. Teorinius muzikos pagrindus turinti G. Devainienė norėjo suvokti, kuo skiriasi praeitis nuo dabarties. Tačiau svarbiausias argumentas – noras mokytis, pažinti ir atrasti ką nors nauja.
„Turiu daug įdomaus pažintinio darbo. Muzika mane lydi nuo vaikystės. Mano tėvai buvo muzikalūs, mama vaikus mokė groti akordeonu. Melodija visada buvo kaip atsipalaidavimas, pabėgimas nuo kasdienybės, savęs pažinimas. Kadangi dabar mano tokia profesija, esu skausmo ir blogų patirčių liudininkė, tad turiu išmokti atsipalaiduoti ir save reabilituoti. Muzika man – ne problemų sprendimas, ne galvojimas apie pacientus. Tai visai kas kita – galvojimas apie natas, apie pūtimą, apie fizinį būvimą su saksofonu. Muzikavimas mane praturtina, sukaupia darbui, žadina, ramina. Tai vienas iš mano užsiėmimų, kuris padeda išlaikyti psichikos higieną. Be to, mums pasisekė – turim kantrų, profesionalų mokytoją Darių Kaselį“, – mintimis dalijosi G. Devainienė.
Senjorams mokytis lietuvių liaudies dainų padeda mokytojai.
Moteris pasidžiaugė, kad artimieji jau kviečia pagroti. Ji gimtadienio proga saksofono melodijomis pradžiugino pusbrolius.
„Esu tik pradžiamokslė, mano grojimas nėra profesionalus, bet einu geranoriškai nusiteikusi, nuoširdžiai noriu pradžiuginti artimuosius“, – kalbėjo psichoterapeutė.
Kiekvieną penktadienį į muzikos mokyklos koncertų sale renkasi ir garbaus amžiaus žmonės. Jie aktyviai dalyvauja bendrame Muzikos mokyklos ir Aukštaičių kultūros draugijos projekte, kuriuo siekiama propaguoti etninę kultūrą.
Į dainavimo repeticiją atvykusi 73 metų Danutė Juozapavičienė sakė, kad čia tikra pasaka, bet vis dėlto norėtų, kad mieste būtų daugiau vietų, kur galėtų praleisti laisvalaikį.
„Man labai patinka muzika. Esu dainavusi „Jovaro“, „Pušelės“ kolektyvuose. Čia galime prasiblaškyti, susirasti draugų. Labai malonūs vadovai ir visi labai draugiški. Organizuojam Naujųjų metų sutiktuves. Esu labai patenkinta, kad vyksta tokie projektai. Mano būstas be patogumų, todėl padainavusi lekiu namo krosnies kūrenti, kad naktį būtų šilta“, – pasakojo senjorė.
D. Juozapavičienė teigė, kad į repeticijas netrukdo ateiti net žiemiški orai.
„Visada važiuoju dviračiu, bet dabar mano sezonas užsidarė. Esu bobutė sportininkė, autobusu važinėju tik žiemą“, – energingai nusiteikusi kalbėjo moteris.
Būryje dainuojančių moteriškių suradome ir vieną vyrą. 75 metų Rimantas dainavimą lanko antrus metus ir teigia, kad čia ateina tiesiog gerai praleisti laiko.
„Čia tarsi „Duokim garo“. Dainuojam viską, o kas turi jėgų, dar ir šoka. Vasarą repeticijų nelankau, nes turiu ką veikti – žvejoju arba darbuojuosi sode. Jaunystėje dainavau užstalės dainas, bet dalyvavau ir dainų šventėse, šokau. Kol dar turiu sveikatos, naudojuosi proga prisiminti jaunystę. Dar labai norėčiau kokiame nors chore dainuoti, bet nežinau, ar kas priimtų“, – svarstė Rimantas.
„Čia tarsi „Duokim garo“. Dainuojam viską, o kas turi jėgų, dar ir šoka.“
Rimantas
Muzikos mokyklos direktorius G. Vilys pažymi, kad panevėžiečiai menkai domisi etnine kultūra, todėl šia tematika atsiranda vis daugiau projektų.
„Matom, kad šis projektas yra kiek kitoks nei kituose miestuose. Panevėžyje daugiau iniciatyvos rodo senjorai, o kitur aktyvesnis jaunimas. Pas mus ateina norintys dainuoti, prisiminti jaunystės dainas žmonės. Nei čia blogai, nei čia gerai, tiesiog kiekviename mieste savi ypatumai“, – teigė G. Vilys.
Anot direktoriaus, šis projektas apima kelias veiklos sritis – liaudies dainų dainavimą, sutartinių giedojimo mokymąsi, muzikavimą liaudies instrumentais ir folklorinių šokių mokymąsi.
Pats G. Vilys vadovauja kanklininkų grupei, kurioje yra ir vaikų, ir jaunimo, ir senjorų. Mokytojas Vidas Klišys panevėžiečius moko groti armonika.
„Mes visada įsiklausome į panevėžiečių pasiūlymus ir laukiame jų pageidavimų. Esame muzikologai profesionalai, todėl kartu galime padaryti labai daug. Esame gyvybingi, ir mane tai labiausiai džiugina. Malonu, kad mūsų miesto žmonės ne tik žiūri televizorių, bet ir išeina į visuomenę. Kas gali būti nuostabesnio, nei dainuojantis žmogus. Žmonės gyvena, kvėpuoja ir džiaugiasi tuo, ką daro“, – kalbėjo G. Vilys.
