Save įprasmina vaikams suteikdami sparnus

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Aktualijos
• Gyvenimo būdas
• 2024.02.10 11:00

Krekenavos seniūnijoje, vienkiemyje, įsikūrę 26-erių Arūnė ir metais vyresnis Valdas Dainiai nuo paauglystės svajojo apie gausią ir darnią šeimą, bet nesitikėjo, kad jų svajonėms bus lemta taip greitai išsipildyti.

Jaunos poros namuose klega penki vaikai: dvejų metukų jų sūnus Ąžuolas, dar du mažyliai, kuriuos Arūnė ir Valdas prižiūri kaip laikinieji globėjai, ir du paaugliai brolis bei sesuo, paimti nuolatinei globai.

Daugiavaikės šeimos tėvai atviri: tėvystė augina ir juos pačius. Anot jų, kas gali būti prasmingiau, nei gyvenimo aplaužytiems vaikams suteikti sparnus, kad jie galėtų skristi į geresnį rytojų.

Kaip pasakojo Arūnė, suvokimą, kad nėra svetimų vaikų, jai įskiepijo mama, kone visą gyvenimą dirbusi vaikų globos namuose.

Kartu su mama į darbą „ėjo“ ir Arūnė, tad iš labai arti matė meilę tėvų netekusiems vaikams, kaip jais rūpinamasi.

Visgi, pasak Arūnės, kad ir kokie būtų nuostabūs vaikų globos namų darbuotojai, jie niekada negalės pakeisti tikros šeimos.

Kaip tvirtina Valdas, ir pačių darbuotojų yra labai įvairių: vieni šiems vaikams atiduoda visą savo širdį, o kitiems tai tėra darbas.

„Nuo vaikystės svajojau užaugusi dirbti vaikų globos namuose. Todėl vos išgirdę apie galimybę tapti laikinaisiais globėjais nusprendėme žengti šiuo keliu. Dar net neturėjome savo atžalos“, – pasakoja A. Dainienė.

Pasak Valdo, jie abu su žmona yra šeimos žmonės, nemėgsta šėlti vakarėliuose. Jiems daug smagiau laiką leisti su vaikais.

Dar nuo paauglystės kartu esantys sutuoktiniai svarsto, kad tokia branda tikriausiai atėjo iš jų pačių šeimų ir ankstyvo savarankiško gyvenimo.

„Nuo pat aštuoniolikos metų išėjome gyventi atskirai nuo tėvų, dirbau ir mokiausi. Gal tai padėjo anksti subręsti“, – svarsto V. Dainys.

Arūnė ir Valdas Dainiai visuomet norėjo gausios šeimos, bet kad tai įvyks daug greičiau nei planavo, nesitikėjo. G. Kartano nuotr.

Be amžiaus limito

Kovą bus jau dešimt metų, kai sutuoktiniai kartu žengia gyvenimo keliu.

Nuo pat pažinties pradžios abu žinojo, kad norės gausaus vaikų būrio – ir Arūnė, ir Valdas augo didelėse šeimose.

Kaip teigia Valdas, dabar daug šeimų linkusios turėti tik vieną vaiką, o tėvystę nukelia vėlesniam metui.

„Mes norime tuos stereotipus laužyti. Man šeima be vaikų – lyg savęs įprasminimo nebuvimas. Nematau prasmės gyventi vien tik tam, kad būtų galima linksmintis ir pramogauti. Man gyvenimo tikslas – kažką sukurti, padaryti, pasiekti, kitaip įprasminti save“, – kalba V. Dainys.

O vaikų auginimas, parodant jiems, kad visuomet galima rinktis šviesesnį ir gražesnį gyvenimą, tėčio nuomone, suteikia tikrąją gyvenimo pilnatvę.

„Žinoma, mes neturėjome vaikų auginimo patirties, bet juk ta patirtis ir ateina su vaikais. Vieno amžiaus vaikai turi vienokių iššūkių, kito amžiaus – kitokių“, – pastebi vyras.

Budintys globėjai gali rinktis, kokio amžiaus vaikus laikinai prižiūrės, kol jų biologiniai tėvai išspręs šeimą užgriuvusias problemas ir bandys susigrąžinti atžalas.

„Ne tik mes vaikams duodame. Dar daugiau jie duoda mums.“

Arūnė ir Valdas Dainiai

Dažniausiai renkamasi priglausti mažylius, o paaugliai, baiminantis didesnių iššūkių ir paaugliškų ragelių, dažnai lieka be šeimos – paprastai jie apgyvendinami bendruomeniniuose vaikų globos namuose, kur jiems padeda socialiniai darbuotojai.

Arūnė ir Valdas nusprendė savo namų duris ir širdis atverti visiems, nepaisant jų amžiaus.

„Kodėl galiu globoti trimetį, bet atsisakau dvylikamečio, juk jie abu vaikai, atsidūrę sunkioje situacijoje. Jie paimti iš šeimos, tai kodėl dar ir globėjai juos turėtų kažkaip rūšiuoti? Kodėl paaugliai yra kitokie ir turi keliauti į valdiškus namus, o ne šeimą? Vaikai – ne šuniukas ar kačiukas, kad galėtum rinktis: šitas mielas, o šitas nelabai. Iš karto nusprendėme priimti vaikus nuo gimimo iki pilnametystės – visus, kuriuos atsiųs į mūsų šeimą“, – sako A. Dainienė.

Pamatė save

Per tuos metus, kai Dainiai tapo laikinaisiais globėjais, į jų šeimą atkeliavo ne vienas vaikas.

Prieš dvejus metus sutuoktiniai susilaukė ir savo pirmagimio Ąžuolo. O kai šiam tebuvo vieneri, Ąžuolas gavo ypatingą dovaną – vyresnį brolį ir seserį.

Kaip pasakojo Arūnė, kai į jų šeimą atkeliavo dabar jau dvylikametis Mantvydas ir penkiolikametė Lauryna, tarp jų užsimezgė ypatingas ryšys.

Paprastai laikinieji globėjai vaikus gali prižiūrėti iki metų – tikimasi, kad tiek laiko užteks biologiniams tėvams susitvarkyti su juos ištikusia krize ir susigrąžinti atžalas.

„Visus vaikus globojame su mintimi, kad jie grįš į savo biologinę šeimą. Bet su šiais iš karto užsimezgė ypatingas ryšys. Pajutome, kad kai reikės išsiskirti, bus labai skaudu. Jie nuolat kalbėjo, kad jeigu ir grįš pas savo biologinius tėvus, mūsų niekuomet nepamirš, savaitgaliais atvažiuos aplankyti. Net ir širdimi jauti, kad šie vaikai tapo mūsų šeimos neatskiriama dalimi“, – pasakoja Arūnė.

Likimas taip sudėliojo, kad Laurynos ir Mantvydo tėvai nerodė didelių pastangų susigrąžinti vaikus. Pasibaigus laikinajai globai, brolis su sese turėjo iškeliauti į valdiškus namus. Tačiau Dainiai to leisti negalėjo ir tapo abiejų paauglių nuolatiniais globėjais.

Valdo teigimu, jie tiesiog negalėjo kitaip. Juk šių vaikų patirtys buvo nevaikiškos. Mergaitė daugiau viską išgyveno savyje, o jos broliukas nuėjo destrukciniu keliu. Jau būdamas dešimties rūkė, vartojo svaigalus ir gyveno tiesiog gatvėje.

„Jeigu ir toliau būtų taip gyvenęs, nežinia, koks būtų jo kelias. Aš pamačiau šiuose vaikuose save. Augau pilnoje šeimoje, apsuptas meilės, bet pagalvojau, koks būčiau užaugęs, jeigu būčiau neturėjęs tokių tėvų. Kuo aš būčiau tapęs? Vaikų namai, kad ir kaip būtų vadinama ši įstaiga, negali atstoti tikros šeimos“, – įsitikinęs V. Dainys.

Suteikia naują prasmę

Anot Valdo, nežinia, kaip būtų susiklostęs šių vaikų gyvenimas, bet didelė rizika, kad negavę tėvų meilės galėjo pasirinkti netinkamą gyvenimo kelią. Todėl jo su žmona atsakomybė – paruošti juos gyvenimui.

Pasak Dainių, visai nesvarbu, kuo vaikai bus užaugę, svarbiausia, kad būtų geri žmonės ir prisidėtų prie geresnės visuomenės kūrimo.

„Tikriausiai daugelis prisimena tą seną rusišką plastiliną. Norint iš jo ką nors nulipdyti, tekdavo ilgai šildyti delnuose. Taip pat ir su vaikais – sušildžius juos, galima puikiai auklėti ir auginti gerais žmonėmis, dorais piliečiais. Kaip kitaip prisidėti prie geresnės visuomenės sukūrimo, jeigu ne užauginti vaiką ir savo pavyzdžiu parodyti, kad galima gyventi kitaip“, – savo gyvenimo filosofija dalinasi V. Dainys.

Kaip pasakoja Arūnė, į jų namus atėjusiam Mantvydui užteko pamatyti ir pajausti šeimos portretą, kad pradėtų keistis.

„Namuose jis puikus vaikas. Mantvydas man yra pasakęs, kad jeigu būtų išėjęs į valdišką įstaigą, tikriausiai būtų tapęs narkomanu, nes tiesiog nematytų prasmės, dėl ko gyventi ir stengtis“, – nevaikiškus išgyvenimus atskleidžia Arūnė.

Kaip kumštis

Sutuoktiniai atviri: su Mantvydo ir Laurynos atėjimu į jų šeimą atsirado pilnatvės jausmas. Nors būna iššūkių, betgi jų pasitaiko visose šeimose.

Šiandien Dainių šeimoje auga ir dar du – dvejų ir trejų metų – mažiukai. Jie šiuose namuose bus tol, kol susigrąžins biologiniai tėvai.

Nors su tokiu būriu vaikų nėra paprasta, tačiau Arūnė tvirtina, kad viskas įmanoma, kai turi tvirtą petį.

Moteris be galo dėkinga sutuoktiniui, kuris nuo jos gležnų pečių nuima dalį rūpesčių.

Šeima gyvena jaukiame vienkiemyje Panevėžio rajone, Rūtakiemyje, tad netrūksta ir buities darbų. Tačiau darbas suartina šeimą, o jie visi kartu – stipri komanda.

Valdui patinka būti gamtoje, tad su vaikais dažnai leidžiasi slidėmis, dviračiais ar tiesiog pėstute, priklausomai nuo oro sąlygų.

O vaikams labiausiai patinka iškylos prie laužo, kepant dešreles ir gurkšnojant arbatą.

Gausi šeima mėgsta leistis ir į keliones. Jau pavasarį planuoja visi pakeliauti po kaimyninę Lenkiją.

„Vyras labai padeda rūpintis vaikais, grįžęs po darbo perima tą krūvį. Be vyro tikrai tokios atsakomybės negalėčiau prisiimti. O kai pasidaliname pareigomis, lieka laiko ir sau, ir pomėgiams, ir poilsiui“, – džiaugiasi A. Dainienė.

Atverti savo namų ir širdies duris gyvenimo stumdomiems vaikams ryžtųsi ne kiekvienas, tačiau Arūnė ir Valdas tikina, kad ši patirtis ne tik vaikams suteikia galimybę pamatyti kitokį gyvenimą, bet ir patiems globėjams augti. G. Kartano nuotr.

Abipusiai mainai

Ir Arūnės, ir Valdo šeimos palaiko jų sprendimą globoti vaikus. Taigi, jie turi ne tik mylinčius tėvus, bet ir senelius, tetas, dėdes ir pusbrolius bei pusseseres, ir visai nesvarbu, kad jų nesieja kraujo ryšys.

„Iš nepažįstamų žmonių tikrai girdėjome įvairių replikų, neva kam mums to reikia, kam mums ta atsakomybė, taigi savo vaikų dar turėsime. Į tokias kalbas nekreipiame dėmesio. Mes gyvename taip, kaip norime, o ne taip, kaip diktuoja instagramas. Mums užtenka, kad palaiko artimieji. Vien žinojimas, kad nesi vienas, duoda stiprybės“, – tvirtina abu sutuoktiniai.

Dvejojantiesiems dėl globos Dainiai drąsina nebijoti iššūkių. Jų tikrai bus, bet globėjai niekuomet nebūna palikti vieni – iškilus sunkumams suteikiama visokeriopa pagalba.

Ir, kaip sako Arūnė, vaikų gebėjimas džiaugtis mažais dalykais, šypsenos ar nuoširdus „aš tave myliu“ atperka viską.

„Šią patirtį priimame kaip galimybę tobulėti patiems. Ne tik mes vaikams duodame. Dar daugiau jie duoda mums. Tai abipusiai mainai, jeigu taip galima vadinti“, – sako sutuoktiniai.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #atsakomybė
• #globėjai
• #Gyvenimas
• #gyvenimo būdas
• #Krekenava
• #Panevėžys
• #Šeima
• #vaikai