SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar turite pravardę?

SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar turite pravardę?

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Įdomybių pilnas tas pravardžių pasaulis. Žmonės pravardžiuodavo, pravardžiuoja ir pravardžiuos. Tai nėra lietuvių prasimanymas. Kiekviena tauta turi pravardes.

Kiek pažįstate suaugusių žmonių, turinčių pravardę? Vieną, du, tris, daugiau? Nieko stebėtino. Pravardės toli gražu ne visada suteikiamos norint pasišaipyti.

„Panevėžio balsas“ klausia panevėžiečių, ar šie kada turėjo pravardę? Ar ji skambėjo kaip įžeidimas, ar tebuvo linksmas akcentas prie vardo?

Egidijus KRIKŠČIŪNAS

Televizijos operatorius, fotografas

Mokyklos laikais buvau gavęs Sprandžinos pravardę. Paauglystėje buvau labai ištįsęs ir po pamokų eidavome į tuometę 15 vidurinę mokyklą (dabartinę „Vyturio“ progimnaziją) žaisti krepšinio. Gebėjau gerai pašokti ir „krauti“ į krepšį, todėl draugai užklijavo Sprandžinos pravardę.

Daugelis kiemo draugų ar tų, kurie susirinkdavo žaisti krepšinį, mane vadindavo ne vardu, o pravarde.

Kiti net nežinodavo mano tikrojo vardo, buvau tiesiog Sprandžina. Paskui iš Tulpių kvartalo išsikraustėme, tai ir pravardės nebeliko.

Mokyklos laikais pravardės buvo gana dažnas reiškinys, ypač mokytojams vaikai mėgdavo jas prilipdyti. Pavyzdžiui, fizinio lavinimo mokytojas buvo fizrukas, darbų mokytojas – Rasputinas.

„Sprandžina buvo labiau mano stiprybės pabrėžimas nei kažkoks noras pašiepti ar pažeminti.“

Manau, daug kas priklauso, kaip pats reaguoji į tau klijuojamą pravardę – įsižeidi ar priimi su šypsena.

Savo pravardės nesureikšmindavau. Kita vertus, Sprandžina buvo labiau mano stiprybės pabrėžimas nei kažkoks noras pašiepti ar pažeminti.

Profesionaliai krepšinio nežaidžiau, bet šios sporto šakos neapleidžiu iki šiol.

Prieš trejetą metų per treniruotę susilaužiau ranką, buvau supykęs ant krepšinio, bet, kaip sakoma, nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.

Kitų sporto šakų nemėgstu, o krepšinis – puikus būdas išsikrauti. Čia kaip ir išmokus važiuoti dviračiu – įgūdžiai nepasimiršta.

Judita MIKALKEVIČĖ

videografė, multimedijų kūrėja

Manau, pravardžių pagal plaukų spalvą, ūgį ar kitą ryškų bruožą galime turėti kiekvienas.

Man pasisekė, kad įžeidžių pravardžių neturėjau. Ačiū tėveliams – jie net specialiai rinko man vardą, kuris neturėtų tiesioginių asociacijų su kokiu nors kasdienybėje vartojamu žodžiu.

Tiesa, draugai ar kolegos kartais ir dabar mane pavadina kaip nors pakeitę ar sutrumpinę vardą, panašiai buvo ir mokykloje.

Ir man išties labai linksmai skamba panevėžietiškas kreipinys „Ntelio“, jei tai galima vadinti pravarde.

„Didžiuojuosi žmonėmis, kurie savo darbais sugeba įrodyti, kad visai nesvarbu, kaip tave vadina.“

Neseniai netgi gavau klausimą iš vilniečio pavežėjo, kuris nėra buvęs Panevėžyje, ar tikrai pas mus taip kalbama.

Tačiau man yra tekę girdėti pravardžių, kurios kelia blogas asociacijas. Dėl tokių žmonės, o ypač vaikai, kompleksuoja.

Pavyzdžiui, mano vaikystės metais nelabai „skaniai“ skambėjo vadinti žmogų ūkininku. Ir vos po kiek daugiau nei poros dešimtmečių būti sėkmingu ūkininku yra visai nebe tai, kas anuomet turėta galvoje.

Didžiuojuosi žmonėmis, kurie savo darbais sugeba įrodyti, kad visai nesvarbu, kaip tave vadina.

Deja, vaikas dar negali žinoti, kad pravardė nebūtinai turės įtakos jo gyvenimui. Mažiesiems būtina aiškinti, kaip neatsargus bendravimas gali paveikti bendraamžius.

Nerijus OGINTAS

Psichologas, psichoterapeutas

Turėjau net keletą pravardžių. Mano pavardė Ogintas, tad buvau Ogis. Turėjau pravardę Džeimsas, nes buvo tokia reklama: „Džeimsai, tavo gražūs džinsai“. Mokykloje, gal pradinėse klasėse, kažkas atkreipė dėmesį į mano džinsus ir pradėjo vadinti Džeimsu.

Turėjau ir įžeidžiančią pravardę, kuri jau yra patyčios. Mano nuomone, su pravardėmis – kaip ir su humoru. Dabar neprisimenu autoriaus, pasakiusio, kad geras humoras yra smūgis arti juostos. Jeigu žemiau juostos – skauda, nes pataikei į jautrią vietą. Jeigu greta juostos – labai geras humoras, jeigu toli – toks banalus humoras. Bet kiekvieno žmogaus toji juosta skirtingame lygmenyje, todėl skirtingai reaguojama. Manau, kalbant apie pravardes yra labai panašiai.

Pravardė gali būti užgauli, jeigu pataikys žemiau juostos. Tada žmogui skaudės ir tai bus patyčios.

„Žmogus, gavęs pravardę, gali netgi pasijusti gerai, nes jausis pamatytas ir priimtas.“

Kokį tikslą kelia tie, kurie įdeda pravardes? Sakyčiau, svarbiausia, kokia kompanija susijusi su tais žmonėmis, kurie įdeda pravardę. Jeigu ji siekia keršto, laiko pyktį, tai su kuo susidėsi, tą ir turėsi. Iš jos gausi skausmo dozę ir duotos pravardės gali būti skausmingos.

Jeigu kompanija orientuota į dėmesio siekimą, linksma, tos pravardės gali būti juokingos, truputį net palaikančios. Žmogus, gavęs pravardę, gali netgi pasijusti gerai, nes jausis pamatytas ir priimtas. Tokia identifikacija tampa linksma ir pozityvi.

Kiek girdžiu iš televizijos ir laikraščių, kai kalbama apie nusikalstamą pasaulį, dažnai šalia vardo ir pavardės paminima ir pravardė – kaip identifikacijos ženklas. Turbūt daug kas pastebi, kad su nusikaltimais susiję žmonės identifikuojami pagal pravardes.

Manau, gerų draugų kompanijoje, nenusiteikusioje kerštauti, mažesnis polinkis vadintis pravardėmis. Sveikesnėse kompanijose labiau įprasta kreiptis į žmogų vardu arba pavarde. Daryčiau tokią prielaidą, bet plačiau ta tema nesidomėjau.

Klaudija MACKEVIČIŪTĖ

Fotomenininkė

Kai aktyviai sportavau, turėjau pravardę Šifer. Ją sugalvojo mano treneris. Klaudija Šifer yra modelis, žinoma visame pasaulyje. Turbūt visiems aišku, kodėl tokia pravardė – mano vardas irgi Klaudija.

Nežinau kodėl, bet ji mane labai erzino ir visiškai nepatiko. Labai pykdavau, kai mane taip vadindavo, bet pakeisti nieko negalėjau.

Dabar pravardžių turiu begales: Tatuiruota mergaitė, berniukas, Mantas ir daugelis kitų.

Tatuiruota mergaitė ar berniukas dažniausiai skamba iš žmonių, norinčių arba mane įžeisti, arba tiesiog iš tų, kurie nežino mano vardo.

Pravardė Mantas kilo nuo kolegų. Ir išties ji visai man patinka. Ši pravardė turi atskirą istoriją, ir netgi labai įdomią.

Iki devyniolikos visai nesidažiau. Kai dirbau viename naktiniame klube Panevėžyje, pradėjome juokauti, kad per Heloviną reikės mane paversti „fyfa“. Aišku, visi pasijuokėme ir nė vienas to rimtai nepriėmėme. Kol atėjo Helovinas.

„Ilgainiui supratau, kad nereikia pykti, net jei pravardė skamba kaip įžeidimas, nes tie, kuriems rūpi, žino, kas esi.“

Makiažo meistrei dažant mano kolegas, aš iš neturėjimo ką veikti užsidėjau rožinį peruką, apsiaviau aukštakulnius ir ėmiau vaikščioti lyg podiumu. Kai atėjo mano eilė, mūsų vadovė meistrei rimtu veidu ir sako: „Viskas, Klaudiją verčiame „fyfa“.

O aš ir sutikau. Kai prasidėjo darbas, klientai pradėjo klausinėti, kur dingo Klaudija – buvau visiškai nebepanaši į save. Už baro stovėjęs vienas pažįstamas vaikinukas man ir sako: „Panele, eikime pašokti“. O aš staigiai atkirtau, kad aš esu Mantas. Taip pravardė ir prilipo.

Dabar, kai tenka pabūti makiažo modeliu, tiek aš, tiek kiti prisiminę Heloviną vadina mane Mantu. Ta pravardė išaugo iki personažo.

Pravardė man asocijuojasi su įžeidimu tik tada, kai pats esi prieš ją nusistatęs. Pravardės tarp savų žmonių yra visai kas kita. Jos dažniausiai atsiranda dėl kažkokių įvykių, istorijų.

Ilgainiui supratau, kad nereikia pykti, net jei pravardė skamba kaip įžeidimas, nes tie, kuriems rūpi, žino, kas esi. O nepatinkanti pravardė nepakeis žmogaus, jo gyvenimo ar tėvų duoto vardo.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų