P. Židonio nuotr.

Per gyvenimą – su meile ir viltimi

Visą gyvenimą ekonomiste išdirbusi Valė Bilienė niekada negalėjo gyventi be meno ir kūrybos.

Jos kūrybiškumas išsiskleidžia ne tik į knygas sugulančiuose eilėraščiuose, bet ir iš minios panevėžietę išskiriančiu stiliumi. Toji elegancija atvedė ją ir į filmavimo aikštelę italų kino kompanijai statant garsiąją „Aną Kareniną“.

Mintys iš dėžutės

Gyvenimą pačiame Panevėžio centre, nuolat automobilių užtvindytos Vilniaus gatvės pradžioje stovinčiame daugiabutyje Valė Bilienė apibūdina taip: „Susikūriau tokią iliuziją, kad pro vieno kambario langą matau judrų Paryžių su mados namų „Gerry Weber“ iškaba, o pažvelgus pro priešingoje buto pusėje esantį langą atsiveria tikras kaimas. Jame – lopytu stogu namukas, gėlių darželis, žydinčios alyvos.“

O iš tiesų lengva paryžietiška nuotaika sklando pačios V. Bilienės bute.

Jame – galybė kūrinių, parsivežtų iš pačių įvairiausių pasaulio vietų, draugų ar dukrų dovanotų, ant sienų – paveikslai bei artimųjų nuotraukos.

Dėmesį traukia gal pusės amžiaus kompiuteris. Ne toks, kokie jie dabar, tačiau aparato paskirtis panaši. Tai portatyvinė mechaninė skaičiavimo mašina.

„Tada tėtis pajuokaudavo: „Gimė vežime ant tilto, tai dabar negali nekeliauti“, ir mane išleisdavo.“
V. Bilienė

Ekonomiste dirbusi V. Bilienė išsaugojo ne tik tąją, tikriausiai jau antikvarinę, vertybę, bet taip pat turi kitą skaičiavimą galintį palengvinti instrumentą – medinius skaitytuvus.

Kaip dabarties ekonomistams dirbti padeda kompiuteriai, taip kitados jos darbo įrankis buvo ir šie skaitytuvai.

„Skaičiavau jais daug metų dirbdama Kėdainių rajone esančioje Akademijoje, mokslinių tyrimų institute. Iš to valgiau duoną. O kai rasdavau laiko, rašydavau eiles. Negalvojau tada, jog tai eilėraščiai. Man paprasčiausiai norėjosi išsilieti, užrašyti mintis. Dėjau popierėlius su savosiomis mintimis į dėžutę, o po daugybės metų juos išėmusi perskaičiau ir pagalvojau, kad eilėmis virtusios mano mintys ir gana skambios, ir prasmingos“, – sako panevėžietė.

V. Bilienės eilėraščiai drauge su kitų kuriančių panevėžiečių eilėmis sugulė į tris poezijos leidinius. O šiemet ji ryžosi išleisti savo pačios eilėraščių knygą, pavadinusi ją „Mano kelias su meile ir viltimi“.

Jau dabar V. Bilienės bičiulės ruošiasi viešai, stojusios prieš publiką, skaityti šias eiles vasaros pradžioje miesto bibliotekoje suplanuotame renginyje.

■ Grįžusi iš pasivaikščiojimų po miestą, V. Bilienė dažnai net nenusiavusi batų ir nenusimetusi palto puola užrašyti mintyse sueiliuotų posmų. P. Židonio nuotr.

Kitokia minioje

V. Bilienė – viena tų moterų, kurią pamatęs minioje iš karto atskirsi iš jos elegancijos, stilingos aprangos, grakštumo, dailių manierų.

Valė juokiasi, kad ją tokią Dievas sukūrė, o dailias linijas padeda išlaikyti mankšta, dviratis ir ilgi pasivaikščiojimai.

„Kadangi gyvenu pačiame Panevėžio centre, tai Laisvės aikštė yra kone mano daugiabučio kiemas, vaikštau po ją, po Senvagę, Skaistakalnio parką. Į Kultūros ir poilsio parką paprastai važiuoju dviračiu“, – kasdienius maršrutus vardija senjorė.

O gyvenimas miesto centre išeiti iš namų ją savotiškai įpareigoja apsirengti ne taip, kaip eitų į sodybos kiemą.

„Man norisi puoštis. To reikia man pačiai. Tada gerai jaučiuosi“, – sako senjorė.

Rinkdamasi drabužių derinius, V. Bilienė visuomet improvizuoja ir pripažįsta, jog dar niekada nėra pavykę apsirengti iš vakaro kitai dienai pasiruoštu drabužiu.

„Drabužis turi atitikti tos dienos nuotaiką“, – perprato panevėžietė.

V. Bilienė mano, kad stiliaus pojūtį bus paveldėjusi iš savo mamos.

Ši kaimo moteris mokėjo rengtis taip, kad visada susilaukdavo pagyrų.

Negana to, net ir kambarines gėlės ji gebėjo sukomponuoti taip, jog atkreipdavo kitų dėmesį.

„Moku ir siūti, esu pasisiuvusi ne vieną drabužį. Bet štai mezgimas manęs kažkodėl nelabai traukia. Gal tai vienintelis iš moteriai tenkančių buities darbų, kurio nepamėgau“, – prisipažino V. Bilienė.

■ Pamatęs minioje, V. Bilienę neabejotinai atskirsi. Asmeninio archyvo nuotr. filmavusi Italijos televizijos komanda.

Anos Kareninos baliuje

V. Bilienės išskirtinumą, jos gracingumą pastebėjo Lietuvoje, o ir kaimyninėje Latvijoje meninį filmą pagal L. Tolstojaus knygą „Ana Karenina“ filmavusi Italijos televizijos komanda.

Ponia Valė buvo pakviesta masinėje filmo scenoje suvaidinti Rusijos diduomenės atstovę.

Ką ten vaidinti!

Iš tiesų vaidinti jai nė nereikėjo. Aprengta 19 amžiaus suknia, kokiomis rengdavosi Rusijos damos, buvo paprašyta pereiti per Latvijos Rundalės rūmų salę, o liokajui pasiūlius, nuo padėklo paimti į šampano taurę įpilto vandens ir elegantiškai priglausti prie lūpų.

Tai tokia tarp kitų ponias ir ponus vaidinusių vyrų ir moterų ji buvo nufilmuota, o vėliau pamatė save italų sukurtame filme „Ana Karenina“.

Pateko V. Bilienė į filmavimą aptikusi skelbimą apie rengiamą atranką.

Grakščios panevėžietės smalsumas pasiteisino – įveikusi atranką, sulaukė kvietimo į filmavimo aikštelę.

Iki šiol V. Bilienė pamena, kaip prieš filmavimą buvo šukuojama grožio meistrų, kokia puikia suknele, po kuria – daugybė balinių apatinių sijonų, rengiama, puošiama įvairiais papuošalais. O štai makiažas buvo daromas minimalus, mat 19 amžiuje moterys skaistalų, o ir kitų grožio priemonių naudojo itin nedaug.

„Filmavo mus Rundalės dvare dvi dienas, filmavimai baigdavosi paryčiais, tačiau per juos nė kiek nepavargau. Labai gerai ten jaučiausi, kaip gerai jaučiuosi nuvykusi į bet kurį dvarą. Mane dvarai, jų aplinka labai traukia“, – pasakoja V. Bilienė.

Stebėdama, kaip kuriamas filmas, panevėžietė teigia įvertinusi visos kūrėjų komandos darnų, tačiau gana nelengvą darbą. Anksčiau ji nė nepagalvodavusi, kad sukant filmą reikia tiek daug asistentų, o ir kitų įvairių sričių specialistų.

Pasidžiaugti, kad lietuvė

Elegantiškąją V. Bilienę sutikti galima išties daug kur.

Ji – dažna kultūros renginių lankytoja, įvairių edukacijų dalyvė, vyresnius žmones buriančio Trečiojo amžiaus universiteto studentė, besimokanti prancūzų, anglų bei lenkų kalbų.

V. Bilienė taip pat labai mėgsta keliauti, jos apvažiuota daugybė užsienio šalių, tačiau labiausiai mylinti Lietuvą, jos gražią gamtą, jaukius kaimus ir mielus miestukus.

„Ir dar man labai patinka tautos šventės. Kai Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją Panevėžio centre keliama vėliava, būtinai ten einu. Liepos 6-ąją einu giedoti „Tautiškos giesmės“. Einu tam, kad pajusčiau bendrystę, parodyčiau vienybę, pasidžiaugčiau, kad esu lietuvė“, – tvirtina panevėžietė.

Vežime ant tilto

Gimė Valė Radviliškio rajone, visai šalia Sidabravo miestelio.

Valė – šeimos pirmagimė, vyriausia iš trijų vaikų, į gyvenimą pasibeldusi tėčiui nespėjus mamos nuvežti pas miestelio akušerę.

Priimti kūdikį šiam teko važiuojant tiltu, nutiestu per Kiršino upelį.

V. Bilienė pasakoja, jog būdama ir paauglė, ir panelė, o paskui jauna moteris, žmona, po to – ir dviejų dukrų mama, itin mėgusi keliauti.

Tik štai mama ne taip jau noriai išleisdavo dukrą, tuomet dar paauglę, iš namų.

„Maldaudavau mamos, prašydavau: nepirk man naujo palto ar batų, bet duok pinigų kelionei. Tada tėtis pajuokaudavo: „Gimė vežime ant tilto, tai dabar negali nekeliauti“, ir mane išleisdavo“, – juokiasi V. Bilienė.

Gyvenant Panevėžyje, dauguma šią moterį traukiančių kultūros renginių vyksta jos namų kaimynystėje.

Nuo teatrų, bibliotekų, Dailės galerijos jos daugiabutį teskiria vos po kelis šimtus metrų.

O kol gyveno Kėdainių rajone, Akademijoje, kur sutuoktinis dirbo mokslinį darbą, į daugelį kultūrinių renginių tekdavo toliau pavažiuoti, be to, ir į patį mokslinių tyrimų institutą gana dažnai atvykdavo kultūros žmonės koncertuoti, vaidinti, vykdavo susitikimai, įvairūs kiti renginiai.

„Visuomet juose dalyvaudavau. Kultūrinio gyvenimo man labai reikėjo, kaip reikia ir dabar“, – sako V. Bilienė.

Gausios dovanos

Į Panevėžį Bilių šeima atsikėlė sunkiai susirgus vyrui.

Jo ligą, vėliau ir netektį V. Bilienė prisimena kaip vieną sunkiausių gyvenimo momentų, jai tekusį išbandymą.

„Dabar, kai jau 15 metų esu našlė, gyvenu prisiminimais, kokį puikų, šeimynišką, gerą ir nagingą žmogų turėjau. Su juo užauginome dvi dukras, auga trys anūkai. Mano vyras – didelė gyvenimo dovana. Tokia pat dovana ir dukros, žentas, anūkai“, – susijaudina V. Bilienė.

Akademijoje šeima buvo pasistačiusi namus, puikiai sutvarkė jų aplinką.

Valė mena, kad kieme grožintis pačios sodintomis gėlėmis ir klausantis į sodą sulekiančių paukščių, gimė nemažai jos į dabar išleistą knygą sudėtų eilėraščių.

„Dirbome su vyru tikrai daug. Jis daug dirbo išvesdamas augalų veisles, aš buvau vyriausioji ekonomistė. Po darbų įstaigoje daug triūsdavome savo ūkyje“, – sako V. Bilienė.

Darbo ji niekada nebijojusi, o po jo atokvėpį rasdavo kultūros renginiuose, turistiniuose žygiuose, pailsėdavo ir paėmusi rašiklį į rankas, dažnai eilėmis užrašydama savo mintis.

Kūryba V. Bilienei buvo ir įkvėpimas, ir savotiška iškrova.

V. Bilienės rankoje – josios poezijos knyga. Meilės Druktenytės nuotr.

Gyvenimo kelionė

„Man poezija – tai gyvenimo kelionė, arba, kitaip pasakius, kelionė per gyvenimą. Ir poezija – nebūtinai užrašytos mintys, bet taip pat išjaustos. Štai būna, einu per Skaistakalnio parką, grožiuosi žaluma, žiedais ir niūniuoju, gryninu mintis, nusakančias tą grožį. Grįžusi namo, dažnai net nenusiavusi batų ir nenusimetusi palto, puolu jas užrašyti. Jei taip bevaikščiodama ir niūniuodama sutinku draugę, pasikalbame su ja, mano poetinės mintys paprastai nuplaukia. Tuomet grįžtu džiaugdamasi bendryste“, – šypsosi V. Bilienė.

Poetiška moteris teigia, kad rašyti ją įkvepia ir tos dienos, kai liūdna ar net graudu.

Graudulį jai sukelia ir gražūs, geri dalykai, graudu būna dėl jų trapumo, baigtinumo.

Su grauduliu V. Bilienė prisimenanti ir savo džiugią vaikystę, laimingą santuokinį gyvenimą. Įsigalvojus apima džiaugsmas, bet kartu ir graudulys, kad visa tai taip greitai praėjo, teliko prisiminimai. Ir vyrą, ir vaikus, tėvus bei anūkus V. Bilienė įamžino ir savo eilėraščiuose. Kaip ir vietas, kuriose gyventa ar lankytasi.

„Man labai reikia gamtos, taip pat reikia žmonių, reikia bendravimo. Iš žmonių semiuosi jų gerumo, mokausi pačių įvairiausių dalykų. Tad ir dėl to stengiuosi eiti į renginius, nes žinau, kad ten sutiksiu daug pažįstamų, kad mus suvienys meno šventė“, – pasakoja Valė.

Moteris tikisi, kad tokia meno ir bendrystės švente taps ir netrukus vyksiantis jos knygos pristatymas.