-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Laikiną emigranto duoną pasirinkęs Tomas Kireilis pasakojo, kad baigus mokyklą į visus abiturientus kamuojantį klausimą: „Kur stoti?“ padėjo atsakyti sesuo. Ji jau keletą metų studijavo Anglijoje ir dėl tokio sprendimo nesigailėjo. Jaunuolis prisiminė, kaip vyrėlesnė vis džiaugėsi įgavus tarptautinės patirties, praplėtusi akiratį ir susipažinusi su kitų tautybių žmonėmis, tad gražių pasakojimų apkerėtas jaunėlis nusprendė sekti jos pėdomis.
„Išgirdę apie mano sprendimą tėvai nebuvo labai laimingi, kad teks išleisti ir antrą vaiką. Tačiau atkalbėti nebandė. Jie tik surengė man savotišką egzaminą: prieš išvažiuodamas turėjau viską susiplanuoti, susirasti būstą, paaiškinti, iš kur gausiu pinigų pragyventi… Paprasčiausiai, turėjau įrodyti, kad esu savarankiškas ir nepražūsiu“, – „Sekundei“ pasakojo vaikinas.
Nors tėvų egzaminą išlaikė, Tautvydas pripažįsta, kad vos pilnametystės sulaukusiam jam nebuvo lengva vienam išvykti į svečią šalį ir tarsi pradėti gyvenimą nuo nulio. Atvykus ne tik teko susirasti butą bei darbą, bet ir kovoti su neretai užplūstančiu noru viską mesti ir grįžti. O ir pasirinktų chemijos studijų kokybė neatrodė tokia gera, kaip Lietuvoje.
„Dvejonės dėl pasirinkimo apėmė vos išlipus iš traukinio. Tada ėmiau savęs klausinėti: „Kur atvažiavau? Kodėl čia? Ką dabar daryti?“ Pradėjus studijuoti, pliusų ir minusų dėliojimas taip pat nesumažėjo. Paskaitose visko buvo labai daug, vyravo kiekybė, tačiau ne kokybė. Dėl informacijos gausos ir nesukoncentruotos medžiagos buvo sunku viską susieti, jaučiausi tarsi patekęs į informacijos balaganą“, – pripažino Tautvydas.
Olandijoje studijuojantis vaikinas neatmeta galimybės ateityje grįžti į Lietuvą. Asmeninio archyvo nuotr.
Vaikinas neslėpė, kad išvažiavus ne kartą norėjosi viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Abejones dėl pasirinkimo žadino ne tik studijų kokybė, bet ir sunkumai ieškant darbo, nelengva savarankiško gyvenimo pradžia. Tačiau pasiduoti neleido ambicijos ir noras pasiekti tikslą.
Praėjus pirmiesiems išbandymų metams, vaikinas galėjo džiaugtis palikęs sunkumus už nugaros. Pripratus prie studijų ritmo mokytis pasidarė gerokai lengviau bei įdomiau, nes padaugėjo praktinių užsiėmimų laboratorijose. Situaciją gerino ir darbas restorane.
„Susirasti pragyvenimo šaltinį nebuvo paprasta. Universitetas yra kurortiniame miestelyje, du kartus mažesniame už Panevėžį. Vasarą žmonių jame būdavo itin daug, o atvėsus orams viskas ištuštėdavo. Be to, nemokėjau olandų kalbos, tad, kaip ir dauguma kitų studentų, galėjau dirbti tik indų pjovėju ar barmenu. Šiems darbams užteko pagrindinių frazių“, – prisiminė vaikinas.
Charizmatiškas ir savimi pasitikintis panevėžietis greitai susirado kitataučių draugų, patobulino savo anglų kalbos žinias ir galėjo džiaugtis gyvenimu pozityvių žmonių apsuptyje.
Pasak jo, olandai labai daug šypsosi, dėl didelių atlyginimų bei pensijų gali negalvoti apie ateitį ir gyventi šia akimirka, o tai leidžia sukurti laimingos šalies atmosferą.
„Darbo trūkumu čia nesiskundžia ir studijas baigę olandai. Visame pasaulyje puikiai žinomos įmonės priima į darbą ne tik jaunus specialistus, bet ir studijuojančius jaunuolius, suteikia jiems galimybę mokytis. Priešingai nei Lietuvoje, olandai žino, kad jauni, imlūs žmonės turi naujų idėjų ar inovacijų, o tai labai naudinga. Profesionalios įmonės ne tik vaikosi pelno, bet ir nori padėti kitiems įsitvirtinti darbo rinkoje“, – atskleidė pašnekovas.
Pasak T. Kireilio, esame emigrantų tauta, tad sutikti lietuvių svečioje šalyje nebuvo sunku. Vien miestelyje, kuriame gyveno jaunuolis, buvo bent 20 tautiečių, o tai padėjo jaustis bent šiek tiek arčiau savo šalies. Olandijos studentų pramogos taip pat mažai kuo skyrėsi nuo Lietuvos studentijos.
„Olandija – alaus kraštas. Tačiau čia studentams svarbiau ne kuo daugiau išgerti, o šiek tiek atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką su draugais. Laisvalaikiu jaunuoliai žaidžia futbolą, važinėja dviračiais, rengia vakarėlius, ieško kitų aktyvių pramogų“, – pasakojo panevėžietis.
T. Kireilis pastebėjo ir nemažai lietuvių bei olandų skirtumų. Pasak jo, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kitataučiai yra draugiškesni bei geriau nusiteikę nei mūsų tautiečiai.
Olandai lengvai užmezga pokalbį su nepažįstamaisiais, tačiau artimos draugystės prisibijo ir lemiamu pažinties metu tarsi atstumia svetimšalį. O lietuviai, pasak vaikino, dažniausiai bijo pradėti pokalbį su nepažįstamu žmogumi, tačiau galiausiai jį įsileidžia į savo gyvenimą ir tampa geriausiais draugais.
„Užkalbintas nepažįstamas žmogus Olandijoje tavęs neignoruos, neteis dėl kitokios aprangos ar dėl to, kad esi emigrantas. Žmonės šioje šalyje tikrai tolerantiškesni ir lankstesni. O dauguma lietuvių yra konservatyvesni“, – mintimis dalijosi jaunuolis.
Vaikinas, kaip ir dauguma emigrantų, teigė, kad grįžus namo sunku nepastebėti lietuvių liūdnumo, neigiamo požiūrio į gyvenimą, nuolatinio irzlumo bei niūrumo. Pasak jo, tai ypač pasireiškia žiemą.
Brazilijoje panevėžietis ne tik sėmėsi profesinių žinių, bet ir turėjo galimybę susipažinti su visiškai kitokia kultūra. Asmeninio archyvo nuotr.
„Tikrai nežinau, kodėl tautiečiai tokie nepatenkinti. Galbūt lietuviai nemoka mėgautis gyvenimu, nuolat galvoja, kokiame blogame krašte gyvena ir kaip mažai uždirba. Tikrai nesakau, kad finansinė padėtis čia gera, tačiau manau, kad patys žmonės turėtų bandyti ką nors keisti, o ne tik dejuoti“, – svarstė Tautvydas.
Praėjus trejiems studijų metams ambicingas vaikinas nusprendė, kad nori naujų iššūkių, ir išvyko penkių mėnesių praktikai į Braziliją. Nors Pietų Amerikos valstybė dažnai vaizduojama kaip itin skurdi ir pavojinga, Tautvydas dėl tokio savo sprendimo nesigailėjo nė akimirkos.
„Mano universitetas bendradarbiavo su kitu universitetu, o šis pagal vykdomą projektą į Braziliją siuntė studentus atlikti praktiką. Man tai pasirodė puiki patirtis, tad pasiryžau išvažiuoti. Ir tikrai nenusivyliau. Nors man buvo paskirta projekto vadovė, bet dėl jos užimtumo viskuo rūpintis turėjau pats, todėl išmokau būti atsakingas. Be to, naudos davė ne tik pats projektas, bet ir galimybė gyventi tarp visiškai kitos kultūros žmonių“, – džiaugėsi vaikinas.
Kaip pasakojo T. Kireilis, Brazilijoje jis ir kiti europiečiai buvo vertinami labai gerai. Pasak jaunuolio, vietiniai žvelgdami į užsieniečius mano, kad šie turi daugiau pinigų, nes atvyko iš turtingesnių šalių, todėl nusipelno pagarbos. Be to, atvykėliai iš Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų neretai būdavo gerokai kruopštesni nei vietiniai studentai, tad labiau mėgstami dėstytojų.
„Švietimo lygis šalyje galbūt ir nėra pats geriausias – nors mokomasi daug, tačiau neįsigilinama į temą. Be to, nors laboratorijose galima rasti naujausios įrangos, tačiau daugumai studentų neleidžiama ja naudotis.
Taip yra todėl, kad už studijas mokantis brazilai dažnai į mokslą žiūri atsainiai, nesilaiko taisyklių, o laboratorijos įranga labai brangi. Kai kurių prietaisų kaina siekia 170 tūkstančių eurų. Taigi dėstytojai jais leidžia naudotis tik tiems studentams, kuriais labai pasitiki“, – teigė panevėžietis.
Kontrastų pilnoje šalyje T. Kireilis ne tik tobulino savo profesines žinias, bet ir galėjo stebėti du visiškai skirtingus pasaulius. Pasak jo, Braziliją galime vadinti dviveide šalimi – vienas veidas matomas dieną, o kitas savo dantis šiepia tik sutemus.
„Mieste tarsi egzistuoja du atskiri pasauliai. Viename važinėja itin prabangūs automobiliai, o kitame tamsesnio gymio brazilai gyvena kartoninėse dėžėse. Vienoje gatvėje jų suskaičiavau net 20. Šis skurdas, kurio priežastis galbūt yra alkoholizmas ir narkotikai, išties šokiravo“, – prisiminimais dalijosi vaikinas.
Jis pasakojo, kad dėl didelio skurdo Brazilijoje gyventi itin nesaugu. Ypač emigrantams. Pamatę atvykėlį brazilai nusprendžia, kad jis turi daug pinigų, tad yra puikus grobis.
„Kartą gatvėje sutiktas vietinis bandė apsimesti, kad turi ginklą, ir liepė mums atiduoti visus pinigus bei vertingus daiktus. Laimė, tąsyk pavyko sustabdyti autobusiuką ir pabėgti. O vienam mano draugui baigėsi kiek prasčiau. Užsidegus raudonam šviesoforo signalui prie automobilio pribėgo ginkluotas vyras ir liepė atiduoti pinigus“, – kalbėjo pašnekovas.
Tačiau jis užtikrino, kad dauguma brazilų yra taikūs ir malonūs žmonės. Jie nesikremta dėl dalykų, kurių negali pakeisti, net pinigų stygius nepradangina šypsenos.
Vaikinas prisiminė, kaip kartą vienai studentei pasiūlė susitikti, o ji linksmai atsakė, kad šiuo metu neturi pinigų, tačiau jų gaus po poros savaičių. Pasak panevėžiečio, brazilai nesureikšmina skurdo ir lieka laimingi, nes turi draugų ir sugeba pozityviai žvelgti į gyvenimą.
Iki bakalauro diplomo gavimo liko dar beveik metai, tačiau Tautvydas jau dabar žino, kad studijas norėtų tęsti viename iš Švedijos universitetų. Vis dėlto vaikinas neatmeta galimybės baigęs mokslus grįžti į Lietuvą.
„Gana sunku atsakyti, ką darysiu baigęs magistro studijas, nes viskas priklausys nuo to, ar turėsiu draugę, kokį darbą susirasiu… Be to, labai svarbu ir tai, ar Švedijoje jausiuosi laimingas. Tikrai nematau jokios prasmės gyventi tau nepatinkamoje šalyje vien tam, kad gautum didelį atlyginimą. Studijas baigsiu tik po kelerių metų, tad dar anksti spėlioti, kaip pasisuks gyvenimas“, – pokalbį baigė T. Kireilis.
