Dar XVII a. siekiantis Raguvėlės dvaras laukia naujų šeimininkų. HAUSITUS nuotr.

Panevėžio krašto dvarai laukia pirkėjų

Ant prekystalio vis dažniau atsiduriantys senieji dvarai jau nieko nebestebina.

Vasarą pirkėjams už daugiau nei pusę milijono eurų pasiūlytas dar gana gerai išsilaikęs Panevėžio rajono pašonėje esantis vienas didžiausių architektūrinių ansamblių Lietuvoje – Raguvėlės dvaro kompleksas.

Neeilinė prekė

Skelbimas apie parduodamą dvarą interneto platybėse ir nekilnojamojo turto brokerių skelbimuose pasirodė šią vasarą. Už istorinį kompleksą prašoma 650 tūkst. eurų. Tokia suma įkainota 12 istorinio komplekso pastatų: pagrindiniai rūmai, ratinė, oficina, du svirnai, kalvė, malūnas ir kt. Visų jų bendras plotas siekia 5251,82 kv. m. Į pirkinio kainą taip pat įtraukta ir daugiau nei 8 ha žemės aplink dvarą.

„Paveldosauginio pastato statybos ir rekonstrukcijos projektai dvigubai ir trigubai brangesni nei paprasto statinio.“

S. Vertelka

Raguvėlės dvaras siekia dar XVII a. Dvaro aplinką puošia parkas prie Juostos upės. Čia šią vasarą turistai dar gana aktyviai važiuodavo į rengiamas fotosesijas dvariškoje aplinkoje.

Pastaroji internete klaidžiojančiose nuotraukose labai didele prabanga nekvepia ir neatrodo, jog Raguvėlės dvaras ruoštųsi atgimti, kaip antai privatininkų rimtai prikelti Pakruojo ar Bistrampolio dvarai.

Parduodamu dvaru susidomėjusiems potencialiems pirkėjams labiausiai rūpi, kiek įsigijus tokį paveldą į jį dar teks investuoti (nuotraukoje – Raguvėlės dvaro kompleksas). HAUSITUS nuotr.

Ėjo per rankas

Istorinio turto savininkai kol kas nenori pasakoti, kas privertė nuleisti rankas ir dvarą perleisti kitiems. Apie sprendimą parduoti Raguvėlės garsenybę jie kol kas nepasirengę kalbėti.

Dvarą pardavinėjanti panevėžietė, nekilnojamojo turto brokerė Kristina Pranckėtytė neslepia: žmonės ir skambina susidomėję neeiline preke, ir važiuoja jos apžiūrėti į vietą. Labiausiai interesantus domina, kiek dar reikėtų investuoti į tokį objektą.

„Bet kuriuo atveju tai yra ne tik pastatas, bet ir istorija, kuri irgi yra didelė vertė“, – pabrėžia brokerė.

XVII a. Raguvėlės dvaro savininkai buvo Sokolovskiai. Apie 1698–1701 m. Raguvėlės dvaras perėjo Ukmergės pavieto kardininkui Mikalojui Komarui-Zabožinskiui. 1744 m. dvarą paveldėjo jo sūnus Antanas Komaras.

Pastarojo sūnaus Juozapo Komaro, buvusio Lietuvos kariuomenės pulkininko Napoleono Bonoparto armijoje, valdymo laikais dvaras ypač išaugo. XVIII a. pab – XIX a. 1-oje pusėje Komarų iniciatyva buvo pastatyti pagrindiniai dvaro ansamblio pastatai, taip pat medinė Raguvėlės bažnyčia.

Dviaukščių rūmų pirmame aukšte buvęs didelis valgomasis, svečių ir tarnų kambariai, per visą dešinį fasado šoną įrengtas žiemos sodas. Antrame aukšte – dvarininkų gyvenamos patalpos.

1822 m. Raguvėlės dvare buvo apsistojęs pats Rusijos caras Aleksandras I su palyda.

Vėliau dvarą paveldėjo tolimesni giminės atstovai: Juozapo Komaro sūnus Konstantinas, šio sūnus Mykolas Komaras.

Nuo 1907 m. minima Raguvėlės dvare veikusi Konstantino Komaro atidaryta mokykla.

Sovietmečiu nacionalizuotuose centriniuose dvaro rūmuose veikė žemės ūkio mokykla ir vėlesnės mokymo įstaigos – žemės ūkio technikumas, bitininkystės-sodininkystės meistrų mokykla.

1983 m. rūmai restauruoti, vėliau ir šiaurinis svirnas. Sovietmečiu nacionalizuotas dvaras į tikrųjų savininkų, Komarų giminės paveldėtojų, rankas sugrįžo tik 1992 m. Grąžinta tėvonija šeimininkams reiškė ne tik džiaugsmą, bet ir atsakomybę. Nors pastatai nebuvo baisiai apgriuvę, tačiau centriniuose rūmuose įgriuvusi stogo perdanga, teko atstatyti ir sudegusią pietinę oficiną (tarnų gyvenamąjį pastatą). Sovietiniais metais joje veikė ūkio kontora, gyveno Raguvėlės žmonės, specialistai.

Uždengti karčemos bei spirito varyklos stogai.

Raguvėlės dvaras. HAUSITUS nuotr.

Brangi investicija

Už paveldosaugą Panevėžio rajone atsakingas rajono Savivaldybės specialistas Skirmantas Vertelka pritaria pastaraisiais metais suaktyvėjusiai istorinio nekilnojamojo turto prekybai. Pasak pašnekovo, tokie istorinio turto savininkų žingsniai suteikia bent šiokią tokią viltį, kad nekilnojamo kultūros paveldo laikas nesunaikins.

„Greičiau gerai nei blogai, kad vis dažniau matome parduodamus apleistus, neprižiūrėtus dvarus. Stovėdami apleisti, jie pasmerkti visiškai sunykti“, – teigia specialistas.

Tačiau svarbu, anot jo, ir į kokias naujas rankas toks turtas pereina. Jei pirkėjas turi plačias finansines ir kūrybines galimybes – tik pirmyn. Jei priešingai, veikiausiai niekas nesikeis.

„Paveldosauginio pastato statybos ir rekonstrukcijos projektai dvigubai ir trigubai brangesni nei paprasto statinio. Labai dideli reikalavimai tokiems darbams“, – patikina S. Vertelka.

Panevėžio rajone esančio Bistrampolio dvaro pavyzdys parodė, kaip puikiai galima atgaivinti ir pritaikyti seną dvarą. Tačiau daug panašių pastatų skaičiuoja paskutines dienas.

Pasak paveldosaugininko, vienas tokių stūkso ir Vadaktėliuose, netoli kelio Naujamiestis–Krekenava. Ten tebestovi medinis avarinės būklės dvaras. Savivaldybė sau priklausantį pastatą yra paskyrusi socialiniam būstui, bet jame gyventi seniai niekam neleidžia.

„Vienas gyventojas ten vis dar yra, negalime tiesiog jo išprašyti. Apie šio dvaro išsaugojimą, manau, reikėjo galvoti jau prieš kokius 20 metų – dabar jau nieko nebeįmanoma atstatyti“, – apgailestauja specialistas.

Jei kas ir norėtų tokį sutrūnijusį palikimą dar įsigyti, S. Vertelkos nuomone, reikėtų ne vieno milijono eurų sunykusiam turtui atkurti.

Šalia Vadaktėlių dvaro dar stovi ir kumetynas, jame įrengtuose socialiniuose butuose dar ir dabar gyvenama.

Raguvėlės dvaras. HAUSITUS nuotr.

Skirtingi likimai

Panevėžio rajone suskaičiuojama bene 15 senųjų dvarų ir jų sodybų.

„Prasčiausiai atrodo, aišku, mediniai dvarai. Bet yra ir mūrinių, kurių belikę tik griuvėsiai“, – teigia S. Vertelka.

Sienų fragmentai, jo duomenimis, likę iš Staniūnų dvarvietės, Alančių dvaro. Abi jos priklauso privatiems savininkams. O iš Rodų dvaro prie Krekenavos belikusi Rodų koplyčia.

Pasak S. Vertelkos, sprendžiant tokių objektų išlikimo problemą ne paskutinėje vietoje nuosavybės klausimas.

„Ne pačios prasčiausios būklės medinis Liberiškio dvaras. Reikėtų daug darbo ir šita vieta vėl atsigautų, bet pakibo jo nuosavybės teisės. Savivaldybė šiame pastate turi socialinį butą, likusi dalis, mano žiniomis, priklauso Turto bankui. O ir pastarasis neskuba padėti“, – pasakoja specialistas.

Naujamiesčio seniūnas, jo žiniomis, bandė tartis su Turto banku, kad dvaras būtų perduotas Panevėžio rajonui, bet reikalai užstrigo nė neprasidėję.

O štai Naudvario dvaro likimas parodė, kad tokie pastatai tinka kaimų bendruomenėms.

„Šis dvaras mūrinis, sutvarkytas jo stogas. Patalpomis naudojasi vietos bendruomenė, tad paveldas funkcionalus ir naudingas“, – sako rajono Savivaldybės atstovas.

Didybės nė kvapo

Panevėžio rajone bešeimininkis stovi Slabados (Linkavičių) dvaras. Jame 1825 m. veikė audinių žvilginimo dirbtuvė ir vienintelė to meto Lietuvoje vario liejykla, vėliau – spirito varykla ir malūnas. Dabar nelikę nė žymės ano meto išdidumo – be savininkų likęs dvaras gerokai apleistas.

O Pajuosčio dvare šalia Juostos ir Nevėžio upių santakos tvarkosi Karaliaus Mindaugo husarų batalionas.

Dar vieną Panevėžio rajono garsenybę – Puziniškio dvarą, menantį rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą, prižiūri rajono Savivaldybė.

Nuo išnykimo buvo išgelbėtas į verslininkų rankas patekęs Paliūniškio dvaras. Privačiose rankose yra ir Teresdvario dvaras Karsakiškio seniūnijoje. Pasakojama, kad čia aštuonioliktajame amžiuje dažna viešnia galėjo būti rusų carienė Jekaterina II.

Pasak S. Vertelkos, į paveldo objektų registrą įtraukti visi išlikę rajono dvarai. Tačiau ne visus juos Savivaldybė privalo saugoti – tik valstybės saugomus ir paminklinius pastatus.