-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Pasak prokuroro A. Navicko, nors tuo metu Lietuva dar nebuvo atgavusi Nepriklausomybės, tačiau mūsų šalyje vis labiau atgarsį rado Atgimimo idėjos. Tautiškumas, susižavėjimas lietuviškomis Trispalvėmis bei Tautiška giesme ir pasididžiavimas, kad esi lietuvis – tokiomis mintimis tuo metu gyveno jau daug Lietuvos žmonių. Ne išimtis – ir tuo metu septyniolikametis Aurelijus. Todėl nenuostabu, kad išgirdęs apie pirmą kartą organizuojamą lietuvių moksleivių ekspediciją į Irkutsko sritį tvarkyti lageriuose pražuvusių tautiečių kapų, būsimas abiturientas ilgai nesvarstė ir su klasės draugu Artūru nusprendė ten vykti.
Iš visos Lietuvos tuomet į ekspediciją vyko apie 60 žmonių, iš kurių maždaug 10 – suaugusiųjų, o likę – moksleiviai. Į Sibirą nuvykę ekspedicijos dalyviai buvo suskirstyti į keturias grupes, keliavusias į skirtingas vietoves ir vėl kartu susibūrusias tik kelionei namo.
„Mūsų – trečiosios – grupės vadovu buvo mūsų mokyklos (tuometės Panevėžio 11-osios vidurinės mokyklos) mokytojas Valdas Gervė. Iš viso grupėje keliavo ir petys į petį dirbo 14 vaikinų ir merginų“, – iki šiol prisimena 19 metų senumo įvykius A. Navickas.
Pasak prokuroro, ekspedicija tęsėsi apie 3 savaites, nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Jų grupė per tą laiką nukeliavo ne vieną dešimtį kilometrų pėsčiomis, ieškodama bei tvarkydama politinių kalinių ir tremtinių kapinaites.
Jaunimui iš Lietuvos pasisekė – pasak vietos gyventojų, tą vasarą buvo palyginus nedaug sibirietiškų uodų, vadinamų „maškara“. Tačiau jei jų pasitaikydavo, lietuviams būdavo liūdna – debesys vabzdžių puldavo ir geldavo negailestingai, lįsdavo į burną ir akis. Nuo jų apsiginti pavykdavo tik išsitepus specialiu tepalu, tačiau jis kraujasiurbius atbaidydavo vos valandai.
Visą mantą, reikalingą ekspedicijos metu, moksleiviai ir vadovai Sibiro platybėse nešėsi su savimi, todėl kuprinės svėrė apie 20 kilogramų ir daugiau. Daug įrankių, reikalingų kapinėms tvarkyti, iš Lietuvos jie negalėjo atsigabenti, turėjo vos kelis kirvius, kastuvus. Todėl neretai tekdavo darbo priemonių pasiskolinti ir iš vietos gyventojų. Vietiniai žmonės lietuvaičiams paskolindavo ir dalgių kapinaitėms nušienauti. Beje, jie ten vadinami „litovkomis“, nes būtent tremtiniai lietuviai išmokė jais sibiriečius žolę pjauti. Lietuvius daugelis sutiktų Sibiro gyventojų minėjo gražiuoju – tai buvo darbštūs, tvarkingi žmonės, iš kurių jie mokėsi ir žemės ūkio padargų pasidaryti, ir gražiau aplinką susitvarkyti, ir kitoniško maisto pasigaminti – pavyzdžiui, mėsos išsirūkyti.
Į atokius Irkutsko srities kaimus, kuriuos kartais sudarydavo vos viena ar dvi trobos, užklysdavę ekspedicijos dalyviai su vietiniais ir apie politikos aktualijas, „Glastnost“ ir „Perestroiką“, apie Lietuvos norą atgauti Nepriklausomybę pakalbėdavo. Tokios kalbos, tautiškų spalvų lietuvaičių kepurės sibiriečius labai stebino.
Keliaudami ekspedicijos dalyviai ir lietuviškų šaknų turinčių vietos gyventojų sutiko. Vienas jų – jaunuolis Olegas, buvo tapęs tikru A. Navicko grupės bičiuliu. Lietuviams jis net gyvatę ant laužo iškepė, nes daug maisto ekspedicijos dalyviai neturėjo pasiėmę, visą laiką jis buvo ribojamas. „Primena ungurį“, – paaiškino prokuroras, paklaustas apie keptos gyvatienos skonį. Patirti sibiriečių vaišingumą lietuvių grupei teko ne kartą, todėl lietuviai moksleiviai pirmą kartą gyvenime ragavo briedienos ir elnienos, ŽALIOS Baikalo ruonio mėsos, įvairių nematytų žuvų. „O kedro riešutus tai įvairiausiais būdais gaminome – ir kepėme, ir virėme“, – prisimena Aurelijus, kuriam labiausiai patiko ilgai virtų kedrų riešutų skonis.
Pasak A. Navicko, Sibiro gamta jiems padarė didžiulį įspūdį. Augalija čia greitai paslepia žmogaus veiklos pėdsakus. Todėl nenuostabu, kad net žinodami tikslią vietą, kur yra lietuvių kapai, ekspedicijos dalyviai turėdavo gerokai paplušėti, kol juos rasdavo tarp taigos augmenijos.
Nupjovus žolę, iškapojus krūmus laukdavo atsakingas darbas – iššifruoti ant išlikusių kryžių dar įskaitomas palaidotųjų pavardes, gimimo ir mirties datas. Visa tai buvo kruopščiai suregistruojama ir vėliau labai pravertė tiems žmonėms, kurie ieškojo savo artimųjų paskutiniojo poilsio vietų Sibire, būtent ekspedicijos dalyvių dėka vėliau kai kurių tremtinių palaikai buvo parvežti į tėvynę.
Pasak A. Navicko, kitos jų ekspedicijos grupės nariai surado ir Lietuvos šviesuolio, knygnešio Juozo Akelaičio (1880-1949) kapą. Šio iš Marijampolės rajono kilusio vyro gyvenimo vingiai – įspūdingi. Pirmą kartą už anticarinę veiklą jis į Sibirą buvo ištremtas 1901 metais ir praleido ten 4 metus. Antrą kartą, šįkart jau už antitarybinę veiklą ir su visa šeima, J. Akelaitis į tą pačią Irkutsko srities vietovę, Manzurkos gyvenvietę, buvo ištremtas 1949 metų kovą. Po 4 mėnesių, liepos pabaigoje, šis Lietuvos patriotas mirė.
Ant J. Akelaičio kapo stovėjusį masyvų medinį kryžių 1989-ųjų ekspedicijos nariai rado nuvirtusį. Vietoj jo ant šviesuolio kapo jie įbetonavo iš Lietuvos atsivežtą kauniečio tautodailininko Alfredo Staškaus sukurtą metalinę saulutę. O žmogaus ūgio iš maumedžio padarytą kryžių nuo knygnešio kapo nusprendė pargabenti į Lietuvą.
Prisiminimais „feisbuke“ besidalinantys ekspedicijos dalyviai sako negalintys pamiršti vaizdo, kaip šios grupės vadovas Arvydas Kalėda Sibiro gilumoje per geležinkelio stoties peroną eina didžiuliu kryžiumi ant nugaros nešinas. Po ilgų įkalbinėjimų A. Kalėdai pavyko įkalbėti traukinio palydovę leisti šį kryžių vežtis plackarto vagone, vėliau iš Irkutsko lėktuvu lietuviai jį išsiskraidino į tuometį Leningradą (Sankt Peterburgas), o iš ten – vėl traukiniu – parsigabeno į Lietuvą.
Šis kryžius iki šiol užima garbingą vietą Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje Marijampolėje. O praėjus metams po pirmosios lietuvių moksleivių ekspedicijos į Sibirą, į Kauną buvo atgabenti ir perlaidoti J. Akelaičio palaikai.
Artėjant pirmosios ekspedicijos 30-mečiui, aktyviausi jos dalyviai užsibrėžė tikslą surasti kuo daugiau šios misijos dalyvių. Šiemet spalį planuojama juos visus sukviesti į susitikimą.
