-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Apskrities viršininko administracijos kalbininkė Vida
Miknevičienė, visą gyvenimą tai, kas guli giliai viduje, liedavusi popieriuje,
tikisi, kad vis dėlto atsiras rėmėjų ir skaitytojai sulauks jos knygos. Ilgametė
pedagogė išdrįso į savo kūrybą įpinti ir kūniškos meilės epizodų. Knygomis,
teatru ir gėlėmis besižavinti elegantiška moteris prisipažino svajojanti apie
gyvenimą nuošalioje trobelėje ir džiaugiasi dar galinti vaikus mokyti įdomios
lietuvių kalbos, o septintus metus besisukiojanti tarp valdininkų įsitikinusi: mokytojai rengiasi daug originaliau.
Tėvai – miesčionėja, vaikai – gerėja
Viršininko administracija – ketvirtoji ponios Vidos darbovietė. Į ją atėjusi iš mokyklos kalbininkė tikina vieną pirštelį vis dėlto dar joje palikusi – “Saulėtekio” vidurinės mokyklos šeštokams dėsto lietuvių kalbą. Daugelį metų dirbusi pedagoginį darbą V.Miknevičienės nepritaria vis labiau įsivyraujančiai nuomonei, kad mokiniai įžūlėja ir su jais dirbti kasmet darosi vis sunkiau. “Ne vaikai blogėja, o tėvai miesčionėja. Tokia jau mūsų visuomenė, kad kiekvienas mano gerai žinąs, kaip turi dirbti gydytojai ir mokytojai. O vaikai darosi atviresni ir geresni”, – įsitikinusi moteris. Kalbininkė svarstė, galbūt jai likimas palankus, kad tik gerus mokinius gaunanti. “Nors turėjau ir silpnų klasių, tačiau jokių konfliktų ir su jomis nebūdavo”, – kalbėjo V.Miknevičienė. Jos teigimu, netgi gerų pažymių negaunantys vaikai mokytojos neskuba kaltinti – jie tik gailisi, kad nėra tokie gabūs, kad galėtų nudžiuginti pedagogus ir tėvus. Net viename rašinyje mokinys prisipažino: koks aš nelaimingas, kad esu negabus. “Gal kad nebėra tų tarybinių patosų ir šūkių, vaikai tampa nuoširdesni?” – svarstė pedagogė.
Pašnekovei atmintyje giliai įstrigęs epizodas, kai kažkada klasei davė užduotį Maironio kūrybai sukurti muzikinį apipavidalinimą. Trys labai pareigingi mokiniai, kurių vienas dabar kunigas, įrašė labai akademišką kasetę. Joje skambėjo tradicinės tezės apie žymaus klasiko kūrybą, rimti jo eilėraščiai. O patrakėliai įrašė Maironio eilėraščių apie meilę ir parinko švelnią klasikinę muziką. “Neįsivaizduojate, kaip “surūgau” klausydamasi pirmojo darbo ir kaip pakilau į dangų išgirdusi antrąjį. Dirbdama mokykloje visada norėjau, kad vaikai kalbėtų “iš savęs”. Žinoma, galima pakartoti ir kitų žodžius, bet juos pirmiausia reikia prisijaukinti. Man buvo džiugu, kad vis dėlto buvo mokinių, atradusių jiems artimą, tokį pat jaunatvišką Maironį”, – pasakojo V.Miknevičienė. Vis dėlto po daugelio metų buvęs rimtas mokinys, dabar jau kunigas, prisiminęs savo darbą apie Maironį, prisipažino: koks aš tada buvau naivus – tos aukštos frazės tebuvo noras pasirodyti išmintingam.
Klasė – patogiausia auditorija
Su mokiniais nekonfliktuojanti pedagogė vis dėlto jiems baigus mokyklą “nelenda į dūšią” ir laiškų jiems nerašo, neskambina. “Vis ketinu, bet nesuplanuoju tam laiko. O gal jie ir nenorėtų iš manęs sulaukti laiško”, – svarstė “viena koja” mokykloje dar stovinti pedagogė. Anot jos, mokytojas, nors ir labai geras, jaunam žmogui vis dėlto nėra tas artimas žmogus, kuriam jis norėtų gaišti laiką. Tačiau buvę mokiniai ponios Vidos nepamiršta – dainininkė Rūta Lukoševičiūtė išleidusi knygą ją padovanojo ir savo buvusiai lietuvių mokytojai. “Ir sveikinimų dar gaunu, bet pati neatsakau. Ko gero, dabar jau niekam neberašau. Laiko visada tam atsirastų, bet jo nepaskiriu. Vis ruošiuosi parašyti auklėtiniai į Iraną, bet neprisiruošiu. Jei tai tik idėja – nesigraužiu, kad neįgyvendinu, gal nėra tikro poreikio”, – svarstė pašnekovė.
Pasak V.Miknevičienės, bene pagrindinė priežastis, kodėl ji paliko mokyklą, buvo sveikata, tačiau buvo ir kitų. “Mokykla – tokia institucija, kuri visai išsunkia, ypač literatūros mokytojus. Vakare bijodavau, kad kas nors neužsuktų į svečius ir nesutrukdytų ruoštis pamokoms, taisyti sąsiuvinius”, – apie lituanistų kasdienybę pasakojo ponia Vida. Pasiteiravus, ar įsidarbinusi Viršininko administracijoje nesiilgi mokyklos, kalbininkė prasitarė: visi juk žinome, koks visuomenės požiūris į mokytoją, – nėra jis įvertintas. Vis dėlto moteris prisipažino: klasė – geriausia auditorija norint aptarti perskaitytą literatūros kūrinį. “Su kaimyne ar drauge taip apie knygą nepasikalbėsi. Šiuo atveju mokiniai – labai patogūs klausytojai”, – pažymėjo V.Miknevičienė. Tačiau yra ir tamsioji šio darbo pusė – nieko nebelieka sau.
Savęs su personažu nesutapatina
Be knygų gyvenimo neįsivaizduojanti moteris įsitikinusi: literatūra ne moko, o pateikia gyvenimų modelius. Pašnekovė išsitarė: ji – ne tik skaitytoja, bet ir kūrėja. “Gal todėl, kad netekau tos patogios auditorijos, senatvėje išprotėjau – parašiau knygą”, – apie savo naująjį, rašytojos, amplua kalbėjo ponia Vida. Tai, kas slypi viduje, pašnekovė jau seniai liedavo popieriuje – rašydavo eilėraščius, ypač sonetus, labai sentimentalius, kaip pati sako, rašinius. “Kai ką nors parašau, pasidaro labai gera. Bet kai kokį penktąjį kartą perskaitau, galvoju: oi, kokia banalybė”, – apie kūrybines kančias kalbėjo moteris. Būsimojoje V.Miknevičienės knygoje – 31 novelė. “Tai gal net ne novelės, o eskizai – miniatiūros. Daugiau ironiškos nei sentimentalios”, – savo kūrybą pristatė kalbininkė. Viena jų – intriguojama ir labai drąsi. Mokytoja į ją įpynė meilės sceną. Anot autorės, iš tiesų šis kūrinys labai ramus, drastiškas galbūt tik jos pačios poelgis prabilti ne tik apie dvasinę, bet ir kūnišką meilę.
Moteris teigė nebijanti, kad knygą perskaitys buvę ar esami mokiniai. “Kai rašoma pirmuoju asmeniu, visi kažkodėl labai mėgsta tapatinti autorių su personažu. 2-oje knygos novelėje netgi paminiu, kad knygos pirmasis asmuo nesu aš pati”, – pabrėžė V.Miknevičienė. O jos kūriniai gimsta, anot autorės, koliažo principu – kažkas pamatyta, išgirsta, išgyventa. Gimusi knyga, pasak ponios Vidos, – savotiška kompensacija po darbo Apskrities viršininko administracijoje.
Nors mokslas apie kalbą daugeliui gali pasirodyti labai “sausas” ir neįdomus, tačiau pašnekovė įsitikinusi: taip gali manyti tik jos nestudijavęs. Ir atsakymų į kilusius klausimus moteris neskuba ieškoti žodynuose, o bando atrasti per savo patirtį. Vis dėlto V.Miknevičienė pritaria dabartiniams kalbininkams, prakalbusiems, kad griežtas kalbos taisykles verta sušvelninti. “Nors jei skaitydama knygą randu klaidų, būna labai negera”, – prisipažino ponia Vida. O skaito ji net po kelias knygas, jei ne jas – bent literatūrinius laikraščius.
Norėtų atokios trobelės
Dar dvi kalbininkės aistros – teatras ir gėlės. Pastarųjų gausu ir jos namuose, ir sode, ir kabinete. “Tačiau nepatinka, kai jau užaugintas dovanoja. Gera pačiai matyti, kaip jos auga, sužydi. Vis pasižadu: daugiau nebeauginsiu, bet ir vėl nesusilaikau”, – pasakojo pašnekovė. Jos kabinetą puošia lubas siekiantis medis-pieštukas, kažkada dovanotas labai mažytis. O štai virtuvės moteris tvirtino nemėgstanti. “Neturiu tarnaitės genų”, – juokavo V.Miknevičienė. Juolab kad nėra dėl ko ir laiką joje gaišti – Vilniaus universitete lietuvių filologiją studijuojanti dukra Viktorija šiuo metu pagal studentų mainų programą išvykusi į Ameriką, vyras darbuojasi Vilniuje ir į Panevėžį sugrįžta tik savaitgaliais.
Ponia Vida išsiskiria savo elegancija ir subtiliu stiliumi. Ji teigė pastebėjusi, kad mokytojai gerokai lenkia originalumu ir gražia apranga valdininkus. “Gal todėl, kad jie visada dirba su jaunais žmonėmis”, – svarstė moteris. Pašnekovė neslėpė kritikos nekreipiantiesiems dėmesio į savo išvaizdą. Pasak jos, jei žmogus nesugeba savo išorės susitvarkyti, ką jau kalbėti apie jo vidų. O V.Miknevičienės garderobo didžiąją dalį sudaro elegantiški kostiumėliai, juos pagyvina žaismingomis detalėmis. Pašnekovė prisipažino bandžiusi ir sportuoti, bet tam pritrūko valios. Tačiau rytinės mankštos tikina atsisakiusi tikrai ne dėl to, jog labai norėtųsi lovoje pasilepinti. “Visą gyvenimą miegojau po 4 val. – dirbant mokykloje kitaip neįmanoma. Dabar jau – 5,5 val.” – pasakojo kalbininkė. Anot jos, nemieganti iš šykštumo – gaila veltui praleisti laiko, juk ir taip trečdalį gyvenimo pramiegame.
Apskrities viršininko administracijoje dirbanti ir su gausybe žmonių bendraujanti V.Miknevičienė prisipažino vis dėlto nemėgstanti minios. Todėl ir jos atostogos nėra tradicinės – Giruliuose palapinėje. Panevėžio rajone su mama ir dviem gerokai vyresnėmis seserimis užaugusi ponia Vida pripažino kažkada svajojusi apie gyvenimą didmiestyje, tačiau dabar tas svajones pakeitė noras apsigyventi atokioje trobelėje. “Būtų gerai, tik bijau, kad nerasiu laiko ją prižiūrėti”, – mano moteris. O save ji apibūdino labai trumpai – esu vienišė. “Turiu draugų – kai manęs prireikia, jie susiranda, tačiau tikrą turiu tik vieną draugę”, – pripažino pedagogė.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Elegantiškąją V.Miknevičienę supa gėlės: namie, sode, kabinete.
