Netelpanti į įprastų formatų stalčiukus

„Minties“ gimnazijos kūrėja Yva tęsia šiurpių tradiciją. Kas žino, gal ši kūryba išaugs iki gotikinės literatūros klasikos šiurpumo?

Yva Finevičiūtė (9 kl.)

„Labai ryški, netelpanti į įprastų formatų stalčiukus. Jos kūrinėlis – šiurpė (tai kasmetinis pirmokų projektas – klasės šiurpių knyga)“, – supažindina mokytoja Eglė Noreikienė.

Man reikia tau kai ką pasakyti

Aš turiu tau kai ką pasakyti. Atsiprašau, man reikia tau kai ką pasakyti. Paslaptį. Apie vietą, kur aš gyvenu, čia, už kampo, iš tikrųjų. Užtrukau dvejus metus, kad pagaliau tau tai pasakyčiau. Tau nereikia manimi tikėti. Suprantu, kad tai skambės beprotiškai. Visa, ką aš tikrai žinau, tai, kad gyvenime ten nebegrįšiu, tuo labiau ne naktį. Aš išgyvenau tai, kas slypi tarp tų begalinių medžių.

Man buvo keturiolika. Girdėjau gandus apie tuos miškus, ir mama man sakydavo gyvenime ten neiti. Net ir dieną. Ji man sakė – „Tai pavojinga“. Aš niekada neklausydavau savo motinos, tai vieną naktį nuėjau tenai su keliais draugais. Nuėjome tenai be problemų. Aš labai norėjau tuos vadinamuosius baisius miškus pamatyti. Pasiekėme kelionės tikslą. Mano širdis jau pradėjo daužytis, atrodė, tuoj iššoks iš mano krūtinės. Miškas naktį atrodė siaubingai. Aš stoviu išsigandęs prieš savo draugus. Daugiau nenorėjau eiti į vidų. Medžių šakos lyg atviros rankos, kviečiančios mus į tamsumą. Buvo per tamsu matyti, kas slepiasi tarp jų. Net mėnulis negalėjo apšviesti šešėliuotų kampelių. Mane apėmė labai bloga nuojauta, maldavau draugų, kad eitume namo. Kaip jau atspėjai, tai juos sunervino. Ne veltui gi aš buvau tas, kuris juos čia išsitempė. Aš ne toks, kad taip daryčiau, bet nenorėjau eiti. Mes pykomės. Mano visi draugai prieš mane. Na, nebuvo pasirinkimo. Nusprendėme, kad eisime toliau. Taip ir įėjom.

Kitą rytą žinia pasklido, kad grupė keturiolikmečių paauglių buvo rasti užkapoti miške. Aš jiems sakiau, kad turiu blogą nuojautą. Aš jiems nieko nejaučiau. Sakiau, mums nereikėtų ten eiti. Aš bijojau. Atsimenu viską labai ryškiai. Keturi jų sumanė sekti baisias istorijas. Tik kad dar labiau išgąsdintų mane. Vienas pasakojo apie vyrą, kuris gyveno miške. Mylėtojas vaikų odos. Jis užpuldavo juos iš už nugaros, kol jie klaidžiodavo aklai po mišką, ir… Tuo momentu draugai pabėgo nuo manęs. Aš vijausi juos, stengdamasis sekti paskui jų juoką. Aš buvau toks persigandęs, kad net pradėjau verkti – ko neturėčiau daryti būdamas keturiolikmetis vaikinas. Mano akys negalėjo priprasti prie tamsos, tai likau stovėti vienas, kaip atrodė, nesibaigiančiame rūke. Taip aš įsivaizdavau pragarą. Negalėjau nustoti galvojęs apie tą istoriją. Ir jos pabaigą. Aš buvau įsitikinęs, kad ji tikra. Persigandęs pradėjau lėtai bėgti per mišką. Žinau, skamba kvailai, bet bėgti greitai skambėjo dar baisiau. Aš pakėliau gana didelį baslį, pasipainiojusį man po kojomis. Nelabai ginklas, bet turės tikti. Bandžiau atrasti kelią namo, atrodė lyg bėgčiau amžinybe. Gal, sakau, ratais. Bandžiau bėgti į kitą pusę. Po kažkiek laiko pamačiau šviesą pro medžius. Kelio žibintas. Atsidusau ir pasileidau link jo. Ir staiga kažkas sugriebė mane už peties. Mano širdis sustojo. Mano akys toliau prilipusios prie šviesos. Taip, arti. Nuriedėjo ašara. Jis nusijuokė. Ir trys kiti pasigirdo. Tai jie, mano draugai. Nenustoja juokęsi, šaipęsi iš manęs. Supykau. Gal prabilo keturiolikmečio ambicijos?.. Griebiau baslį. Kraujo nemačiau, bet jį užuodžiau. Tada nusišypsojau.