-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nelikus patarėjo ir įkvėpėjo, stiprybės E. Klimavičienė bando semtis iš didžiosios savo gyvenimo aistros – architektūros.
Sakoma, kad žmogus sutinkamas pagal rūbą, o išlydimas pagal protą. Tačiau kalbant apie kūrybos žmones, šią liaudies išmintį labiau tiktų perfrazuoti – apie kūrėjo potencialą, galimybes, pasaulio matymą byloja jo darbai.
Drąsios architektės ranka daug prisilietusi prie to, koks Panevėžys yra šiandien.
Vienas reprezentacinių E. Klimavičienės darbų – „Sodros“ pastatas „suglamžytomis“ sienomis.
O štai Nemuno gatvėje esantis įvairių komercinių pastatų kompleksas, statytas kaip Panevėžio automatinė telefonų stotis, slepia didžiulę paslaptį.
Po pagrindiniu jo pastatu, 4,20 metro po žeme ir metro storio sienomis architektė suprojektavusi didžiausią Panevėžyje slėptuvę. Joje branduolinio karo atveju turėjo slėptis visa miesto valdžia.
E. Klimavičienės projektuota ir Muzikos mokykla, Užimtumo tarnybos miesto centre pastatas bei šalia jo prisiglaudusi optika, dailininkų dirbtuvės Staniūnų gatvėje.
Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.
Architektė šypteli: nors sovietmečiu jai teko dirbti tik devynerius metus, pačiai atrodo, kad šis laikas buvo gerokai ilgesnis.
Tuo metu ne visus visuomeninius pastatus buvo leidžiama statyti.
Tačiau kūrybingi lietuviai mokėjo apeiti Maskvos draudimus, pavyzdžiui, Panevėžio santuokos rūmai buvo statomi kaip buitinis kombinatas, Panevėžio savivaldybės priestatas – žiurkių naikinimo stotis.
Sovietmečiu į infrastruktūrą daug investuodavo ir didžiosios gamyklos – dažna jų turėjo savo poilsio namus, slėptuves, poilsio zonas ir net profilaktoriumus – savotiškus šių dienų SPA centrus. Tuometė Tiksliosios mechanikos gamykla E. Klimavičienės taip pat prašiusi suprojektuoti jai profilaktoriumą su pirtimis ir baseinais dabartinėje Vakarinėje gatvėje.
Atėjus nepriklausomybei šio projekto nespėta užbaigti.
Dviem architektams, stiprioms asmenybėms, atrodytų, po vienu stogu turėtų
būti nelengva. Tačiau ne šiai porai. V. Klimavičiui žmona buvo didžioji mūza ir pirmoji jo darbų kritikė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pačiai E. Klimavičienei vienas svarbiausių darbų buvo naujosios autobusų stoties projektavimas. Sovietmečio pabaigoje ji buvusi numatyta Kniaudiškių g. kvartale, dabartinio „Šermuto“ teritorijoje.
Tai turėjusi būti itin erdvi ir moderni stotis su laukimo salėmis, valgykla, poilsio erdvėmis vairuotojams.
O aplinkui stotį planuota įkurdinti smulkiuosius verslininkus.
Neatsitiktinai ši vieta jau buvo gavusi kinų kvartalo pavadinimą.
Įvertinus būsimos stoties keliamą triukšmą kitaip buvo projektuojami ir šalia stovintys monolitiniai namai, vadinami ekranais, – visų jų koridoriai ir virtuvės atgręžti į būsimą stotį, o gyvenamieji kambariai – į gerokai ramesnį vidinį kiemą.
Tik šiai stoties idėjai nebuvo lemta gimti.
G. Kartano nuotr.
Nors sovietmečiu vienas darbas vijo kitą, anot architektės, pradėjus dirbti laukdavo nusivylimas – architektūra buvo įsprausta į griežtus sovietmečio normatyvinius rėmus. Pavyzdžiui, langai buvo tik penkių rūšių, plytos – trijų: baltos, geltonos ir raudonos.
„Visai neturėjome laisvės kurti. Galėjome žaisti tik formomis kaip lego kaladėlėmis. Pavyzdžiui, Muzikos mokyklos langus buvau sugalvojusi nudažyti rožine spalva, bet tokių dažų nebuvo – teko rinktis rudą. Kažkam išskirtinesniam, net dolomitui ant tuomečio „Garso“ sienos jau reikėjo ministrų leidimo“, – pasakoja E. Klimavičienė.
Visgi buvo tam tikrų išimčių.
Miesto Bendruomenių rūmų langai atvežti iš Rytų Vokietijos. Tuo metu ši kultūros įstaiga priklausė „Ekrano“ gamyklai, tad šiai per pažintis pavyko gauti tuo metu kone architektūriniam stebuklui prilygusių langų.
Pasak E. Klimavičienės, bandymai maištauti siūlant netipinio projekto pastatus galėjo baigtis liūdnai.
Pavyzdžiui, architektė Nijolė Garbaliauskienė netgi buvo išmesta iš darbo už tai, kad vadinamojoje „sasiskoje“ butus suprojektavo kiek didesnius, nei to reikalavo tuometės normos.
„Lygiai taip pat buvo su gyvenamaisiais rajonais – buvo griežtai nurodyta, kiek žmonių reikia apgyvendinti į nurodytą plotą, kiek tam mikrorajonui skirta asfalto, plytelių ar kitų medžiagų. Dabar dažnai tenka girdėti priekaištus, kaip nemokšiškai buvo projektuojama, kam reikėjo taip sugrūsti namus, kad nėra kur automobilių pastatyti. Bet architektams nebuvo kito pasirinkimo – jeigu netelpi į normatyvus, tavo projekto net netvirtina“, – pasakojo Molainių mikrorajoną suprojektavusi E. Klimavičienė.
Dabar architektai gali rinktis medžiagas, spalvas, formas, visgi išlieka nelaisvė nuo užsakovų.
Elvyra džiaugiasi, kad lietuviai labai daug dėmesio skiria savo aplinkai. Juk galėtų statyti tipinius namus – taip nemažai sutaupytų, bet lietuvis, atvirkščiai – nori išskirtinio būsto.
„Lietuviai net jeigu ir pinigų neturi, nori prabangos. Nors užsakovai dabar reiklūs, man patinka, kad žmonės nenori gyventi bet kaip“, – sako architektė.
E. Klimavičienė drąsi ir nestereotipiška tiek gyvenime, tiek kūryboje.
E. Klimavičienė nuo pat vaikystės išsiskyrė savo kūrybiškumu, smalsumu ir žinių troškimu.
Kasdien iš Rožyno, kur gyvenusi šeima, iki dailės mokyklos dabartinėje J. Miltinio gimnazijoje važiuodavo autobusu, o išlipusi Laisvės aikštėje iki mokyklos kulniuodavo stebėdama ne praeivius ar burkuojančius balandžius, o architektūrines detales.
„Tėvai Rožyne gavo sklypą namui statyti. Su didžiuliu nekantrumu laukdavau grįžtančio iš darbo tėvo, kad galėtume kartu paanalizuoti namo projektą. Man taip būdavo įdomu! Kokioje ketvirtoje klasėje sau buvau pasakiusi, kad turėsiu namą, kuriame vienas kambarys bus skirtas muzikai, kitas – dailei, trečias – bibliotekai. Sakykit, kuris vaikas svajoja suprojektuoti ir pastatyti namą?“ – pati stebisi E. Klimavičienė.
Nors buvo labai gabi dailei, panevėžietė net nesvarstė gyvenimo sieti su menais.
Netgi atvirkščiai, jautė neturinti to laisvės prado, kuris būtinas menininkams.
Nušvitimas pasirinkti architektūros studijas atėjo prieš pat brandos egzaminus ir studijas baigė raudonu diplomu.
„Geram architektui reikia jautrumo aplinkai, gamtai. Taip pat darbštumo, proto aštrumo. Žinoma, labai svarbu technika, žinios, savas matymo kampas. Visada stebėdavausi, kaip mano vyras geba architektūrines vizijas kurti net žvejodamas“, – kalbėjo E. Klimavičienė.
Su didžiąja gyvenimo meile Valdu Klimavičiumi Elvyrą suvedė architektūra ir meilė muzikai. Vienas kitam į akį krito dar pirmame kurse.
Jau pirmąjį rudenį studentai buvo išvežti į kolūkį Ignalinos rajone. Kad vakarai po derliaus nuėmimo talkų nebūtų liūdni, panevėžietė su savimi pasiėmė gitarą.
Nors sakoma, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, iš Vilkaviškio kilęs Valdas buvęs ansamblio vadovu. Taip abu netikėtai ir susigrojo.
„Pradžioje mus suvedė ne architektūra, o muzika. Iki šiol turiu knygutę su Vytauto Kernagio niekur negirdėtų dainų akordais. Po vieną, po vieną ir išprašiau juos iš Valdo“, – šypsosi E. Klimavičienė.
Įsimylėjėliai ilgai nelaukė – jau po antro kurso atšoko vestuves.
Dar po metų sūpavo savo pirmagimį.
Neilgai trukus į gyvenimą pasibeldė ir antrasis šeimos sūnus.
Elvyra šypsosi, kad būdama 23-ejų jau buvo dviejų vaikų mama. Tačiau net ir motinystės rūpesčiai nesutrukdė tik pačiais geriausiais rezultatais baigti architektūros studijų.
„Turėjau daug auklių. Kai vykdavo egzaminų sesija, mažylį nuveždavau pas mamą į Panevėžį, o kiekvieną rytą į autobusą įdėdavau jam pieno“, – apie dabar sunkiai suvokiamą mamos dalią pasakojo E. Klimavičienė.
Ji svarsto, kad sūnums gal ir pritrūko tos motiniškos meilės.
Vyresnėlis kartą net prasitarė, kad tiek daug, kiek tėvai tikrai nedirbsiantis.
Abi architektų Klimavičių atžalos pasirinko kitokį kelią: vienas baigė politikos mokslus ir dirba Europos Komisijoje Vilniuje, o kitas viename Lietuvos bankų rūpinasi klientų investicijomis.
Vienas žinomiausių architektės E. Klimavičienės darbų – „Sodros“ pastatas „suglamžytomis“ sienomis. G. Kartano nuotr.
E. Klimavičienė svarsto, jog tuo metu buvo įprasta šeimas kurti anksti, dar bestudijuojant, nes kitu atveju įsimylėjėliai būdavo atskiriami – paskyrimus į norimą miestą galėjo rinktis tik patys gabiausieji.
Į Aukštaitijos sostinę grįžo ne tik Klimavičiai, bet ir Račkauskai – dabartinis miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas su amžinatilsi žmona taip pat mokėsi tame pačiame kurse.
„Gyvenau labai laimingą, šviesų, turiningą gyvenimą, bet tik pradėjusi dirbti susidūriau su pažeminimu ir neteisybe. Pamenu, per tėvų susirinkimą sūnaus klasėje rinko po dešimt rublių, o mes tiek neturėjome. Jaučiausi tokia pažeminta – juk baigiau universitetą geriausiais pažymiais, tiek daug mokiausi, investavau į save, o esu vargšė. Visi inteligentai gaudavo geriausiu atveju 120 rublių per mėnesį, o darbininkų alga siekė dvigubai daugiau. Nuo paties pastangų atlyginimas nepriklausė. Guodė tik tai, kad dirbau mėgstmą darbą. Jis ir buvo mūsų su vyru gyvenimo variklis“, – pasakoja E. Klimavičienė.
■ E. Klimavičienė svarsto, kad jiedviem su vyru anksti tapus tėvais, sūnums gal ir pritrūko jų dėmesio. Vyresnėlis kartą net prasitarė, kad tiek daug tikrai nedirbsiantis.
Dviem architektams, stiprioms asmenybėms, atrodytų, po vienu stogu turėtų būti nelengva. Tačiau ne šiai porai.
V. Klimavičiui žmona buvo didžioji mūza ir pirmoji jo darbų kritikė.
O E. Klimavičienė žinojo, kad vyras visada bus ramybės uostas, į kurį galima prisišvartuoti siaučiant gyvenimo audroms.
Tiesa, nors pora vienas kitą palaikydavo visose gyvenimo srityse, tačiau kūryboje išliko kaip atskiros asmenybės.
E. Klimavičienė nepamiršo, kaip supyko ant sutuoktinio, kai jai netekus darbo šis atsisakė ją įdarbinti savo firmoje.
Visgi tai išėjo tik į naudą – gyvenimui išspyrus iš komforto zonos, Elvyra ryžosi įkurti savo architektūros įmonę.
„Architektų šeimos gana stabilios. Kaip aš sakau, tokiose šeimose moterys yra tikros dekabristės – visuomet supranta ir palaiko savo antrąsias puses. Mudu per gyvenimą ėjome koja kojon, bet kartu turėjome atskiras erdves ir visišką laisvę. Mus jungė tai, kad visą gyvenimą buvome tikslo siekėjai“, – sako E. Klimavičienė, pernai rugsėjį išlydėjusi vyrą į amžinybę.
Komentarai
-
- Justas J.
- 16:30 2022.06.06
Rodyti visus komentarus (1)Labai reikalingas straipsnis! Mieste daug jo veidą kuriančių žmonių. Įdomios jų istorijos, pasakojimai ir išgyvenimai. Stiprybės p. Elvyrai, tegul kūrybos naujas etapas suskamba dar negirdėtais akordais!