Rinkdama senus Lietuvos moterų drabužius, ji gilinasi ne į mados tendencijas, o po siūlelį bando išnarplioti prieš daug dešimtmečių dėvėtų apdarų istorijas, tampančias savotišku visuomenės veidrodžiu.
Menininkė tvirtina, kad drabužis – ne tik savotiška žmogaus vizitinė kortelė, fiziškai pridengianti kūną. Tai ir emocijų sugertukas: kaskart palytėjus drabužį, jis nukelia į prisiminimus, apgaubia meile, šiluma, o kai kada primena sunkius išgyvenimus, netektį, užgriuvusius gyvenimo išbandymus.
Šiuo metu sostinėje gyvenanti ir Vilniaus dailės akademijoje doktorantūros mokslus kremtanti I. Baltrėnaitė drabužių istorijomis pradėjo domėtis dar vaikystėje.
Savotiškus pagrindus tam padėjusi Panevėžio dailės mokykla.
Tačiau tikras kūrybinis supurtymas įvyko Ievai apsilankius mašinų turguje, kur prekiaujama drabužiais „iš antrų rankų“.
Su šeima ji niekuomet nebuvo nuvykusi į mašinų turgų, tačiau kartą šį keistą pasaulį I. Baltrūnaitė aplankė su draugėmis.
Nuo to karto savaitgalio pasivaikščiojimai po dėvėtų drabužių palapines Ievai būdavo tikra atgaiva. Tai pirmoji jos pamatyta vieta, kur vienoje erdvėje tiek daug dėvėtų drabužių ir daiktų.
„Be galo mėgdavau po mašinų turgų tiesiog vaikštinėti ir žvalgytis. Man patiko analizuoti, galvoti apie tų drabužių istorijas, nors dar neturėjau apie tai jokio supratimo, jokios informacijos, grįstos mokslu. Šitas turgus neabejotinai buvo didžiausias įkvėpimas, nulėmęs ir tolesnius mano drabužių istorijos tyrinėjimus. Net ir dabar jaučiu, kaip iš pasąmonės ateina būtent vaizdiniai iš mašinų turgaus vaikystėje“, – atviravo I. Baltrėnaitė.
Nuo mažumės kūrybiškumu išsiskyrusiai Ievai visuomet patiko piešti, tapyti, užsiimti kitais meniškais darbais.
Baigusi V. Žemkalnio gimnaziją ji neįsivaizdavo savęs to nedarančios, todėl įstojo mokytis į Vilniaus dailės akademiją.
Išbandžiusi visas dailės šakas, panevėžietė suprato, kad labiausiai domina drabužiai. O ir visa jos kūryba buvo vienaip ar kitaip su jais susijusi.
Doktorantūros darbe ji nusprendė gilintis į 1940–1970 metų Lietuvos moterų drabužius.
Šis laikotarpis Lietuvai buvo itin sudėtingas: Antrasis pasaulinis karas, po jo – tremtys, pasitraukimas į Vakarus, partizaninės kovos. Tikriausiai nebuvo šeimos, kurios vienaip ar kitaip nepalietė grėsmingos sovietmečio replės.
Visa šie išgyvenimai, anot mados detektyvės, atsispindėjo ir to meto drabužiuose.
„Tai buvo vienas sudėtingiausių laikotarpių mūsų šaliai, tačiau net ir skurdo bei netekčių fone moterys neprarado noro puoštis, atrodyti gražiai“, – įsitikino I. Baltrėnaitė.
Drabužius Ieva pradėjo rinkti karantino metu, kai buvo draudžiama keliauti, o juo labiau lankyti senjorus.
Jai labai padėjo mama, istorijos mokytoja, pirmuosius drabužius surinkusi iš savo kolegų, pažįstamų, giminaičių bei šeimos draugų. Tad I. Baltrūnaitės kolekcijos didesniąją dalį sudaro Panevėžio krašte surinkti seni drabužiai.
„Tik vėliau, kai karantino gniaužtai atsilaisvino, galėjau važinėti po Lietuvą, susitikti su Vilniaus, Kauno poniomis. Įdomu, kad Kauno ir Vilniaus moterų drabužiai labai skyrėsi nuo tų, kuriuos pavyko surinkti Panevėžio krašte. Didžiuosiuose miestuose pavyko rasti labiau išsilavinusių, pasiturinčių damų, kurios turėjo net savo tarnus, drabužių“, – pasakojo I. Baltrėnaitė.
Dar vėliau Ieva išvyko į Paryžių, kur netikėtai susipažino su aktore ir garsiojo knygnešio Juozo Masiulio anūke Karolina Nendre Masiulyte-Paliuliene.
Ši elegancija išsiskirianti dama mados detektyvei daug papasakojo apie savo šeimos moterų drabužius, tad savo disertacijoje šios garsios šeimos garderobui Ieva paskyrė visą skyrių.
„Man pačiai yra didžiulė nuostaba, kaip galima dėvėti suknelę 40 metų ir jos nesunešioti.“
I. Baltrėnaitė
„Dauguma mano kalbintų žmonių drabužius išsaugojo vedami sentimentų. Drabužiai yra be galo jautri materija ir vertingi tuo, kad mums primena brangius žmones. Dažniausiai senus apdarus išsaugoti pavyko tiems, kurie visą gyvenimą gyveno vienuose namuose ir niekur nesikraustė. Paprastai tokie drabužiai nuguldavo palėpėse – o gal jų dar prireiks. K. Masiulytė-Paliulienė yra išsaugojusi ir į Lietuvą parsivežusi savo vaikystės drabužį, kurį tėvai pasiuvo gyvendami Paryžiuje“, – pasakoja I. Baltrėnaitė.
Kiekvienas panevėžietės mados detektyvės surastas drabužis turi unikalią istoriją.
Vieni vertingi kaip istoriniai artefaktai. Šiuo metu vyrauja greitoji mada ir drabužio gyvenimas labai trumpas, tačiau dar prieš pusę amžiaus rūbai būdavo dėvimi ir kelis dešimtmečius.
Natūralu, kad laikas audinyje palikdavo savo pėdsakus, nors žinant, kad suknelės būdavo dėvimos ištisus dešimtmečius, natūraliai kyla klausimas, ar tuo metu audiniai buvo patvaresni, ar tiesiog žmogaus požiūris į drabužį pagarbesnis.
„Tuo metu buvo įprasta tą pačią suknelę nešioti kelis dešimtmečius. Natūralu, kad per tiek metų keisdavosi ir moters figūra, todėl drabužis būdavo per vidurį paplatinamas ar susiaurinamas. Neturint reikiamo audinio gabalo, paplatinti įsiūdavo mažų audinių gabaliukų. Jeigu suknelė marga, tokių įsiuvų praktiškai nesimatydavo, nors rūbas būdavo taisomas ne kartą. Tokios žymės audinyje suknelę paverčia istoriniu rūbu“, – kalbėjo pašnekovė.
I. Baltrėnaitės surinktos kolekcijos suknelės stebina savo atsiradimo istorija.
Šventinę išleistuvių suknelę mados detektyvei perdavusi viena vilnietė papasakojo, kad šioji pasiūta iš švarko pamušalo. Kai pati dar buvo paauglė, šeimoje mirė artimas žmogus. Amerikoje gyvenantys giminaičiai, norėdami padėti netekties užkluptai šeimai, atsiuntė du vyriškus kostiumus. Vieną kostiumą šeima atidavė paminklą dariusiam žmogui kaip atlygį, o kitas kostiumas liko jiems.
„Merginos mama nuardė kostiumo pamušalą ir iš jo pasiuvo dukrai mokyklos išleistuvių suknelę, o tėčiui į tą naują kostiumą įsiuvo gerokai prastesnį pamušalą. Taip iš vieno kostiumo du šeimos nariai turėjo šventinius drabužius“, – toks moterų kūrybiškumas nustebino ir pačią I. Baltrėnaitę.
Dar viena ypatinga šventinė violetinės spalvos suknelė atkeliavo iš Kupiškio.
Suknelės savininkė ją dėvėjusi per įvairias svarbias šventes net keturis dešimtmečius.
„Drabužį išsaugojo šios moters dukra, kuri yra akla, bet apčiuopomis tą suknelę atrado savo namų verandoje. Neįtikėtina, bet drabužis vis dar yra puikiai išsilaikęs! Jį tikrai dar būtų galima dėvėti. Man pačiai didžiulė nuostaba, kaip galima dėvėti suknelę 40 metų ir jos nesunešioti“, – stebėjosi I. Baltrėnaitė.
Dar kita kolekcijos suknelė pažymėta tremties ženklu. Kaip menininkei pasakojusi suknelę išsaugojusi savininkės dukra, mėlynas audinys atkeliavo iš Sibiro.
Jos mama ištremta dar maža, Sibire užaugo, pradėjo mokytis medicinos. Grįžusi į Lietuvą, toliau tęsė studijas.
Būsimas vyras taip pat buvo studentas, tad jauna pora gyveno itin skurdžiai. Tačiau tai nebuvo kliūtis atšokti vestuves.
„Geriausias audinys vestuvinei suknelei, kokį buvusi tremtinė turėjo ar galėjo įsigyti, buvo tas ryškiai mėlynas audinys, parsivežtas iš Sibiro“, – sako Ieva.
Modelių ieškojo Paryžiuje
Anot panevėžietės, į senuosius Lietuvos moterų drabužius ji žvelgusi ne vertindama, madingi jie ar nemadingi, bet per jų istorijas.
Magistro studijų metu vasarą I. Baltrėnaitė viešėjo Amerikoje ir, pasakodama savo šeimos moterų drabužių istorijas, suprato, kad JAV viskas sukosi apie madą, o mūsų istorijos yra visai ne apie tai.
„Lietuva sovietmečiu gyveno už geležinės uždangos, tad svarbesnis klausimas buvo ne mada, o kaip apskritai gauti audinio. Žinoma, tos mados buvo ir pas mus, visais laikais moterys norėjo atrodyti gražiai. Tik Sovietų Sąjungoje mada buvo labai ribota, tam tikri jos nuostatai buvo leidžiami tik kas dešimtmetį. Užsienio mados žurnalus gaudavo mados namų darbuotojai, bet naujas pasaulines tendencijas labai smarkiai adaptuodavo, kad būtų paprasta pasiūti. Be to, tuo metu nebuvo labai geras ženklas kažkaip išsiskirti ar į save atkreipti dėmesį“, – pastebi I. Baltrėnaitė.
Lietuvoje net nėra išlikę mados archyvų, tad norinčiai plačiau pasigilinti Ievai teko vykti į Paryžių studijuoti mados žurnalų. Tik juose pamatyti pavyko ne visų Lietuvoje rastų suknelių modelius.
„Visos mano rastos suknelės labai gražios ir išskirtinės, nesvarbu, kur šios moterys gyveno – mieste ar kaime, pasiturinmai ar skurdžiai. Tai tik įrodo, kad visos moterys norėjo būti gražios, o tas visada įmanoma pasitelkiant kūrybiškumą ir vaizduotę. O kartu drabužiai savotiškai atspindi viso krašto politinę, kultūrinę, socialinę situaciją“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovė.
I. Baltrėnaitė atvirauja: jai rūbas yra daiktas, iš kurio nuolat semiasi įkvėpimo.
Pačiai Ievai mada yra svarbu, bet daug svarbiau patogumas ir stilius.
Tikriausiai ne veltui sakoma, kad drabužis yra tarsi antra oda.
Paauglystėje, norėdama išsiskirti ar pritapti prie bendraamžių, ir Ieva stengėsi sekti mados tendencijas, jas atkartoti savo garderobe, tačiau dabar požiūris pasikeitęs.
I. Baltrėnaitei svarbiau ne kiekybė, o kokybė.
Ir pačiai sunku atsisakyti kai kurių drabužių dėl juose glūdinčių prisiminimų ir emocijų.
„Mada svarbu, bet daug svarbiau, kad drabužis man tiktų pagal figūrą ir bruožus. Kad apranga būtų ne tik patogi, bet ir savotiškai mane reprezentuotų. Kad ir kaip būtų, drabužis atspindi žmogaus asmenybę. Tiesa, kartais apranga gali ir suklaidinti, bet pabėgti nuo išvaizdos vertinimo sunku – tenka pripažinti, kad vis tiek ji padaro pirmą įspūdį“, – kalbėjo I. Baltrėnaitė.