– Apie kavą Lietuvoje galima pradėti kalbėti turbūt XVII amžiuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Kad ji tada buvo labai geriama, negalima pasakyti, bet apie ją „sklido garsas“.
Platesnių žinių apie kavą, kaip kažkokios kasdienės kultūros dalį, – bet tik aukštuomenėje, tik tarp aristokratų, didikų, – žinių turime jau iš XVIII amžiaus. Tai buvo laikotarpis, kai Lietuvą valdė du Augustai – Augustas II ir Augustas III. Abu buvo iš Saksonijos ir, kaip žinome iš amžininkų pasakojimų, abu dideli kavos gerbėjai: Varšuvoje, užsidarę su savo dvariškiais vokiečiais, gerdavo kavą. Yra net išlikę nuostabūs – labai puošnūs, brangūs, prašmatnūs kavos servizai. Jie šiuo metu saugomi Drezdeno valstybinio muziejaus saugyklose.
Taigi jau XVIII amžiaus pirmoje pusėje valdovo dvare kava plito. Ne tik plito – ji buvo labai svarbus kultūros parodymo, domėjimosi egzotika objektas. Nes tai ir buvo egzotiškas gėrimas, atkeliavęs iš Osmanų imperijos, tais laikais užėmusios ne tik dabartinę Turkiją, bet ir Arabijos pusiasalį, Šiaurės Afriką… Tai didžiulė teritorija, kurios žemės Vakaruose prasidėjo nuo Maroko ir baigėsi vos ne prie Indijos.
Osmanų žemėse kava buvo labai populiari. O visi, kurie keliaudavo į Osmanų imperiją – tuo metu labai madingą šalį, nes visi norėjo pamatyti, kaip atrodo osmaniečiai, – parsiveždavo turkiškos kultūros dalį.
Reikia nepamiršti, kad XVIII amžiuje klestėjo turkiška mada. Aristokratei buvo labai madinga susirišti turbaną a la turk, vyrai rūkydavo turkiškas pypkes… Buvo madinga samdyti „turką“ – nes tai nebūtinai būdavo turkas – galėjo būti juodaodis iš Egipto ar kitur, – patarnauti. Jis prikimšdavo ponui pypkę, padarydavo kavos.
Turkiškumas ir egzotika buvo labai madingi ir XVIII amžiuje plito po visą Europą. Pavyzdžiui, žinome, kad Lietuvos kunigaikščiai Čartoriskiai savo dvare netoli Varšuvos laikė kupranugarių, turėjo visokių kitokių madingų dalykų.
– Pirmosios kavinės Europoje atsirado dar XVII amžiuje, tačiau Lenkijoje ir Lietuvoje miesto kavinių kultūra susiformavo tik XVIII amžiaus pabaigoje. Taip pat dvarai mėgo savo parkuose, soduose įsirengti vadinamuosius kafenhauzus – kavos namus. Jie sparčiai plito ir pasidarė labai svarbūs socialinio bendravimo objektai. Buvo madinga susitikti ne tik karčemoje, smuklėje ar dar kur, bet ir kafenhauze. Taigi jau baigiantis XVIII amžiui Vilniuje turime ne vieną ir ne dešimt, o daugiau kafenhauzų! XIX amžiuje jų dar daugėjo ir kavinių kultūra tapo norma.
Dvaruose kavos gėrimo kultūra taip pat neišnyko. Nors gyvenimas dvaruose buvo atokus – kažkur kaime, tarp miškų, pelkių, – net mažesni dvarai ir dvareliai XIX amžiuje turėjo specialią kavos ruošimo patalpą, vadinamąją „kaviarnę“. Tai ir buvo išskirtinai kavos ruošimo patalpa, neskirta užeiti į vidų jos išgerti. Joje būdavo tik tarnas, ruošiantis kavą.
Didikų rūmuose, kurie galėjo leisti sau samdyti turką, kavą ruošė jis. O paprastai dvaruose tai būdavo moterų darbas.
Kavos gėrimas buvo ryto pradžios ritualas, bet ją galėjo gerti bet kuriuo dienos metu. Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ rašo, kad „kaviarkai“ – kavą verdančiai moteriai – pinigų nebuvo gailima. Jos darbas buvo nupirkti geriausios kavos, paruošti – paskrudinti, sumalti pupeles ir dar kiekvieną rytą nubėgti į pieninę nugraibyti šviežios grietinėlės ir supilti į atskirus ąsotėlius.
Tuo metu Lietuvoje kavą tiekdavo ne su pienu, o grietinėle. Galbūt tai buvo austriška tradicija, nors patys austrai sako, kad ji atėjo iš Lenkijos ir Lietuvos. Sunku pasakyti. Bet kavą Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, Austrijoje, gerdavo su grietinėle.
– Visą XIX amžių kava buvo pagrindinis karštas gėrimas. Be abejo, ji buvo nepigi, todėl atsirado prastesnės – cikorijų, gilių kavos ir panašiai. Tie, kurie neišgalėjo gerti tikros kavos, gerdavo pigesnes alternatyvas.
Tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje maždaug išsilygino kavos ir arbatos vartojimas – atsirado arbatos gėrimo kultūra pagal anglišką paprotį. Ji galėjo būti tiekiama su pienu ar citrina, o virdavo arbatą paprastai samovaruose, nes buvo labai patogu.
Grįžtant prie kavos, ji Lietuvoje dominavo ilgai. Šiandien, kai ateina svečių, paprastai klausiame: „Kavos ar arbatos?“ – nesiūlome tik kavos, bet arbata kavą populiarumu pasivijo ne taip ir seniai.
Buvo labai svarbus socialinis dalykas – gerti kavą. Ypač pavalgius pietus visi nueidavo iš valgomojo į saloną gerti kavos. Dvaruose buvo toks ritualas.
– Iš pradžių nuomonės apie kavą buvo prieštaringos. Visiems žinoma, kad, pavyzdžiui, Turkijoje kava buvo vyrų gėrimas ir kavinės buvo vyrų erdvė. XVII amžiuje turkų moterys buvo net paskelbusios peticiją, kurioje skundėsi, kad kavinės išvilioja vyrus iš namų, ir tvirtino kavą sukeliant impotenciją – labai jau norėjo susigrąžinti vyrus namo. Tad ir pačioje Turkijoje buvo įvairių minčių apie ją. Ji buvo tarsi moterų priešas!
Pirmieji kavos ragavo keliautojai. Pavyzdžiui, vienas tokių ragautojų – bajoras iš Abiejų Tautų Respublikos – rašė, kad būdamas Maltoje leido sau atsipalaiduoti ir paragauti turkiško gėrimo. Jo manymu, tas buvo šlykštus, tarsi bjauriausi nuodai, kurie neleidžia seilėms prasiveržti pro dantis, kad krikščionys neturėtų gerti tokio gėrimo. Kava tada tapatinta su musulmoniška kultūra…
Pradžia buvo sudėtinga ir užtruko, kol kava labiau paplito. Bet, žinote, kai valdovo dvaras pradeda gerti kavą, karalius geria kavą, visi mato, kokie puikūs kavos indai, pradeda mėgdžioti. Šitiek šimtmečių apsiėjo be kavos ir nenumirė, būtų ir toliau be jos gyvenę, bet atėjo į madą ir nieko nepadarysi!
– Lietuvoje kavą neretai vadindavo mokos kava. Moka – uostas Jemene, Arabijos pusiasalio pietuose. Kava į Jemeną atplaukdavo iš Etiopijos Afrikoje. Iš čia ji keliaudavo į visą Europą.
Pirkti kavą galėjo iš pirklių Rygoje, Karaliaučiuje, buvo atstovybės Vilniuje ar Kaune, ar kitur. Kavos keliai būdavo įvairūs.
O dvaro inventoriuose galima rasti įrašų apie, pavyzdžiui, įsigytus keturis naujus puodelius su lėkštutėmis, dekoruotus gėlytėmis, skardinį puodelį kavai laikyti. Juos pirkdavo miestuose. Jei kažko norėdavo, pasidarydavo kopijas – nusiperki vieną autentišką indelį ir pasidarai kopiją. Kopijuodavo kaip ir baldus. Visi norėjo sutaupyti – net ir bajorai.
– Kavos puodeliai šiek tiek skiriasi nuo arbatos. Pirmiausia, be abejo, dydžiu. Arbatos puodeliai plokštesni ir platesni, kad gėrimas greičiau atvėstų. Kavos puodeliai – nedideli. Net ir šaukštelių dydis skiriasi – vadinamieji mokos šaukšteliai yra mažyčiai.
Kavinukas irgi skyrėsi nuo arbatinuko. Kaip jį pažinti? Kavinukas aukštas ir plonas, o arbatinukas – storas ir žemas.
Indų formos atėjo kartu su kultūra iš tos šalies, iš kur atkeliavo ir gėrimas. Jei kava atvyko iš Arabijos, iš Osmanų imperijos, iš ten atsivežta ir kavinuko forma. Turkijoje, arabų šalyse ir Europoje kavinukai tokie patys – skiriasi tik dekoras, truputį skiriasi proporcijos. Jei arbata atvyko iš Kinijos, tai iš jos kartu atkeliavo ir rutulio formos pūstas arbatinukas, kuriame arbatžolės plaukioja, skleidžiasi. Indas kartu rodo ir gėrimo kilmę.
Prie kavos papildomai atsirado tokie indai, kaip grietinukai, cukrinės. Jie jau buvo vietiniai, naudojami Europoje.
Kartais į kavą įpildavo, pavyzdžiui, romo, kitų dalykų – pradžioje ją bandė įvairiai paskaninti, skonis iš karto nebuvo priimtinas. Tad kaip ir į arbatą stengdavosi šio to pridėti: tai citrinos, tai dar kažko.
Europoje užsieniniai gėrimai, kurie atvyko kaip egzotika, iš karto nebuvo vartojami gryni. O arbata išvis buvo rečiau geriama, bent jau Lietuvoje ir Lenkijoje.
– Man senelis – mamos tėtė, kilęs iš turtingų ūkininkų, pasakodavo, kad kasdien gerdavo paprastą gilių kavą, o kai ateidavo svečiai, ištraukdavo gerą. Ji buvo šventinis gėrimas tarpukariu. Netgi ir vidutiniokai, turėję pinigų, gyvenę pasiturimai, kavą taupydavo. Bent jau Suvalkijoje. Tyrinėjant XIX amžiaus dokumentus atrasta, kad kartais iš taupumo svečiams buvo patiekiama cikorijų kava. Jei matydavo, kad svečias neišmano, tai ir pakišdavo.
Toks kavos ir jos pakaitalų vartojimas buvo būdingas ir dvarams, ir pasiturinčiųjų sluoksniui. Kiekvieni namai, kiekvienas žmogus individualus. Kaip ir šiandien – greitai sugalvoja, kaip taupyti. Ir dabar daugelis turime namuose kažkokios proginės, labai brangios, ypatingos kavos, kurios iš kažkur galbūt parsivežėme ir geriame ją retai. Ir turime nebrangios kavos, kurią vartojame kasdien.
– Prie kavos buvo galima patiekti įvairių pyragų, sausainių, uogienės – įvairovė plačiausia. Ką šeimininkė sugalvodavo. Nes griežtų taisyklių greičiausiai ir nebuvo. Bet galėjo būti įvairios rekomendacijos, ką patiekti, jeigu kava geriama rytais. Tuomet būdavo vienas ritualas. Jei geriama po pietų – kitas. Pavalgius pietus – koks saldainėlis, sausainėlis. Jeigu priimdavo svečius, galėjo būti ir vieno, ir kito daugiau, iškeliamos vaišės.
Tokie dalykai buvo labai asmeniški, priklausė nuo kiekvienos šeimos ir jos turto.
– Pirmosios kavinės atsirado Vilniuje ir jo priemiesčiuose. XIX amžiaus pradžioje Pavilnyje buvo dvaras, kurį paskui pertvarkė į kavinę.
Deja, jų valgiaraščio neišliko – nesu matęs Lietuvos pirmųjų kavinių išlikusių meniu ar asortimento. XIX amžiaus pabaigoje buvo legendinės kavinės „Baltasis Štralis“, „Žaliasis Štralis“. Jų meniu išlikęs ir net žinoma, kiek kas kainavo. Asortimentas artimas šiandienai, bet apie ankstyvąsias kavines niekas dar nedarė tyrimų, mokslininkai jomis nesusidomėjo. Gal, tiesą sakant, ir nėra kaip domėtis. Tai buvo privatus verslas – kavinės neišliko, archyvai irgi neišliko… Džiaugiamės žinodami faktus, kad jos buvo, turime net pavaizdavimų, kaip atrodė arba net atsiminimuose minima, kaip jose švęsdavo. Pavyzdžiui, kavinėse vykdavo gegužinės, suvažiuodavo į Pavilnį Vilniaus universiteto studentai.
– Taip. Kava – socialinis dalykas, apie kurį nuolat visi užsimena. Kadangi tyrinėju dvarų kultūrą, mano žinios daugiausia apie ją.
Dvaruose, dvarų kultūroje kava buvo labai svarbi. Kaip minėjau, juose būdavo ir atskiros patalpos ruošti kavai. Kas XIX amžiaus pabaigoje pradėta labai kritikuoti – nuspręsta, kad atskiros patalpos nereikia. Pati šeimininkė, darydama kavą, padarys ją gražią, skanią, nes tarnai gali padaryti ne taip, be meilės. Kavai ruošti reikėjo meilės ir dėmesio.
Tad pačios kavos ruošimo patalpos dvaruose nyko, jų mažėjo, bet nereiškia, kad išnyko kavos vartojimas. Tiesiog pačios bajorės jau mokėjo, norėjo ruošti kavą ir mielai tuo užsiimdavo.
Taip pat dvaruose, pavyzdžiui, Lentvaryje, parke buvo kavinė „Rivjera“, į kurią vilioti miestelėnai. Turizmą pradėjo net dvarininkai, ir vienas jaukų buvo atidaryti Vienos stiliaus kavinę – ant tvenkinio kranto, šalia romantiškai plaukiojant valtims.
Vienos kavinių kultūra įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Aprašyme teigiama, kad Vienos kavinė yra vieta, kur tu moki už puodelį kavos, bet ateini ne jos gerti, bet praleisti laiką. Kavinės yra socialiniai klijai: susėsti su bičiuliu, bendrauti, o kava – tik pretekstas. Jei baigėsi pietūs ir dar nesinori skirstytis, visi pereina į saloną dar gerti kavos. Dar pusvalandis, valandėlė malonaus pokalbio su šiltu porcelianiniu kavos puodeliu.
Kava yra labai įdomus dalykas – tai nėra tik gėrimas. Kava – bendrystės, susibūrimo drauge, bendravimo simbolis.
Komentarai
Geriausiai vienija alkoholis, bendravimas tampa labai sklandus.