VDU Botanikos sodo nuotr.

Botaniko patarimas: ko nežinai – į burną nekišk

Ne veltui mokslininkai sako, kad veikiausiai nėra baisesnių nuodų už pačios gamtos sukurtuosius. Nors esame įpratę prie nuolat į galvą kalamos taisyklės nerinkti nežinomų grybų ir tuo labiau nebandyti jų valgyti, vis tiek ne visi ir ne visada jos laikomės. Su kitomis miško gėrybėmis, anot specialistų, dar prasčiau. Ne vienas nesusimąstydamas kišame į burną visiškai nepažįstamas uogas ar augalų sėklas, gaminame iš jų nuovirus ir arbatėles pagal internete rastus receptus ir jokiu būdu netikime, kad šitaip galime sau labai pakenkti.

Nors Lietuva ir ne egzotiškas džiunglių kraštas, ir pas mus auga daug sveikatai pavojingų ar net nuodingų augalų. Apie tokius ir paprašėme papasakoti Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo vyresniojo botaninių kolekcijų kuratoriaus Kęstučio OBELEVIČIAUS.

– Ar daug Lietuvoje nekaltai atrodančių, bet išties pavojingų augalų? Tokių, kurie subrandina paskanauti viliojančias uogas, bet pakaktų vos kelių, kad prisidarytum rimtų bėdų?

– Nuodingų augalų Lietuvoje nėra mažai, bet mirtinai nuodingų – vienas kitas. Iš tų, kurie šiuo metų laiku turi nuodingas uogas, dar galima rasti pakalnučių. Taip pat žalčialunkių. Pavasarį, kol medžiai be lapų, jie labai gražiai žydi, paskui ilgokai rudenį ant krūmelių kabo nuodingos uogos. Visur literatūroje rašoma, kad mirtina dozė yra suvalgyti dešimt žalčialunkio uogų.

Karklavijas dabar taip pat su gražiomis raudonomis uogytėmis, kurios nuodingos.

Bet dažniausiai, jeigu uogos būna nuodingos, jos būna ir labai neskanios. Norint apsinuodyti jomis, reikia būti arba gurmanu, arba visišku kvailiu. Štai keturlapė vilkauogė turi vieną tamsią tamsią – kone juodą uogytę, kuri labai nuodinga, tačiau reikia turėti itin „išlavintą“ skonį, kad tokias valgytum…

– Bet, kaip sakoma, dėl skonio nepasiginčysi, tad tikimybė apsinuodyti ar net nusinuodyti ir labai negardžiomis uogomis yra. Ką pastebite, ar lietuviai, vadinantys save grybautojais ir uogautojais iš prigimtis, gerai nusimano apie miško gėrybes? Prieš dėdami nežinomų uogų į burną bent pasidomi, ar tai saugu?

– Dažniausiai tokie apsinuodijimai vis dėlto pavojingesni vaikams, nes jie labai mėgsta viską kišti į burną, ragauti. Aš visada sakau: jeigu grybautojas nepažįsta grybų, tai geriau jų neimti. Lygiai tas pats su augalais. Jeigu nežinai, kokia tai uoga, geriau į burną nekišti.

– Lietuvoje netrūksta ir nuodingų augalų bei uogų. Kokie pavojingiausi, kuriuos išskirtumėte?

– Yra mirtinai nuodingų augalų trejetukas. Iš salierinių šeimos tai būtų dėmėtoji mauda. Ji pati tarsi įspėja saugotis – augalo stiebas būna it nutaškytas kraujo lašelių, kurie signalizuoja: geriau manęs neliesti, nerauti ir neskinti.

Kitas labai nuodingas irgi tos pačios šeimos augalas – nuodingoji nuokana. Ji auga šlapiose vietose – raistuose, ežerų, upių pakraščiuose. Yra gana dažnas augalas ir mirtinai nuodingas.

Paskutinė šioje trijulėje – lietuvių darželiuose auginama mėlynžiedė kurpelė, taip vadinama dėl to, kad žiedukai išties panašūs į mažas kurpeles. Yra parašyta nemažai detektyvų, kur nunuodijama kurpelėmis.

K. Obelevičius. VDU Botanikos sodo nuotr.

– O kokių daugiau nuodingų augalų auga mūsų laukuose ir miškuose ar darželiuose – medžių, krūmų ar žolių? Kas labiau paplitę?

– Niekada nepagalvojau suskaičiuoti, kiek tarp sumedėjusių augalų yra nuodingų, kiek – žolinių. Bet yra užtektinai. Kad ir visokie sausmedžiai – išskyrus valgomąjį, jie turi nuodingas uogas. Ir daugiau tokių yra.

– Kukmedis taip pat nuodingas, tačiau ar jis mūsų kraštų augalas?

– Bene iki XIX amžiaus kukmedis savaime augo Lietuvoje. Bet jis mirtinai nuodingas arkliams. Kadangi lietuviui arklys būdavo pusė gyvenimo, tai naikindavo kukmedžius, kur tik rasdavo. Taip sėkmingai ir išnaikino.

Dabar pas mus auginami kukmedžiai visi introdukuoti – tai yra perkelti iš kitų vietų. Augalas nuodingas nuo šaknų iki spyglių galiukų.

– Lietuviai mėgsta gydytis žolelėmis. Liaudies medicinoje, pagrįstai ar ne, kartais naudojami ir nuodingi augalai. Betgi daugybė savigydos entuziastų įvairių naminių preparatų gamybos imasi prisiskaitę apie tai internete ar nugirdę iš pažįstamų.

– Tenka su tuo susidurti. Į mūsų Botanikos sodą ne vieną kartą buvo atvažiavę žmonės ir klausė apie dėmėtąją maudą. Kažkur prisiskaitė, kad iš šio augalo gaminami homeopatiniai vaistai nuo onkologinių ligų ir norėtų pasigaminti tokių namuose.

Mes tokiems lankytojams net to augalo nerodome, kur auga, nes nėra garantijų, kad neateis ir neišsiraus, nepasigamins nuodo. Profesionaliai gaminant homeopatinius vaistus veikliosios medžiagos atskiedžiamos milžiniškais santykiais. Jeigu nepataikysi atskiesti, kiek reikia, pasigaminsi mirtiną nuodą.

Kad ir tie patys pusiau parazitiniai augalai – amalai – taip pat šiek tiek nuodingi. Kai kas jų irgi ieško savigydai.

Niekada nepatariu naudoti to, ko nežinai. Jeigu žinai, kad augalas nuodingas, ir nenumanai, iki kokios koncentracijos praskiesti arbatą, geriau tokio nevartoti.

– Nėra visiškai nekaltos ir mūsų garbinamos vaistažolės, ypač vartojamos ilgesnį laiką. O nuo pandemijos pradžios domėjimasis jomis, noras sveikatintis natūraliais būdais aiškiai suaktyvėjo.

– Yra žmonių, kurie klausia apie augalus, bet jeigu žinau, kad tas augalas bent kiek nuodingas, tikrai apie tokį nepasakoju ir niekam tokių dalykų neišduodu.

Gydymas žolelėmis tikrai nėra toks nekaltas. Sakykime, kad ir tas pats čiobrelis: jeigu gersime jo nuovirus ištisai kelis mėnesius, tikrai pakenksime inkstams. Mano buvusi viršininkė farmacininkė daktarė Ona Gražina Juknevičienė sakydavo: jei nori profilaktiškai gerti žolelių arbatą, tai bent septynias žoleles atskirai susidžiovink ir vartok kiekvieną dieną vis kitą. Tuomet nepakenksi savo sveikatai.

– Ar įmanoma nuodingo augalo uogas supainioti su naudingomis sveikatai, tarkime, putino?

– Kartą ekspedicijoje pamatėme gana aukštą karklaviją, apsivyniojusį krūmą. Jo uogytės raudonos, labai panašios į putino – gal tik šiek tiek pailgesnės. Tad nebent tokiu atveju galima supainioti su putinu. Bet tos uogos – supuvusio pomidoro skonio. Nemanau, kad daug jų kas galėtų privalgyti. Bulvinių šeimos augalai beveik visi yra nuodingi. Turbūt teko girdėti, kai į Europą pateko bulvės, žmonės nežinojo, kaip valgyti. Kai bulvės peržydi, užsimezga žalios uogytės. Žmonės bandė valgyti jas. Nuo tų uogyčių Europoje buvo gana daug mirčių.

– Yra tekę girdėti jau šiuolaikinių istorijų apie apsinuodijimus augalais?

– Teko girdėti – ypač apie vaikų apsinuodijimus. Kai kas namuose kaip dekoratyvinį krūmelį augina žalčialunkį – jų būna ir baltais žiedais. Ir jeigu tos uogos paliekamos nokti, vaikai jų paragauja.

Esu girdėjęs ir apie apsinuodijimus ricinmedžio sėklomis. Pas mus jis dažnokai auginamas kaip dekoratyvinis žolinis augalas. Tiesa, Lietuvoje ricinmedis nežiemoja, bet jeigu spėja sunokinti sėklas, jos būna labai gražaus marmurinio rašto. Net žinančiajam, kad tai mirtinai nuodingas augalas, gali kilti noras paragauti, jau ką kalbėti apie vaikus. Jie mano, jog tai koks žirnis ar pupa, ir kiša į burną. Jeigu suvalgo vieną kitą sėklytę, gal tik negaluoja kelias dienas, bet suvalgius didesnį kiekį dozė gali būti mirtina.

– Ar apsinuodijimas augalais panašus, tarkime į apsinuodijimą grybais?

– Priklauso nuo to, kokios nuodingos medžiagos tuose augaluose yra – alkaloidai ar glikozidai. Nuo to priklauso ir apsinuodijimo stiprumas. Vienu atveju atsiranda širdies, kraujotakos sutrikimai. Kitu atveju – centrinės nervų sistemos sutrikimai. Viskas priklauso nuo to, kokie nuodai kaupiasi tame augale.

– Dabar daug augalų atsigabenama iš svetimų kraštų. Turime nuodingo „importo“?

– Manau, kad prisivežama ir nuodingų augalų. Juolab kad tokių yra ir tarp kambarinių gėlių. Jau pamėgtos alokazijos, difenbachijos juk irgi nuodingos. Bet jeigu tik augini, grožiesi, bet negrauži lapų, tai gali kuo puikiausiai augti.

– Lapkričio pradžia, tačiau orai dar ganėtinai švelnūs. Gal gamtoje dar galima rasti ir kažko valgomo, vertingo?

– Jeigu sode, tai, aišku, yra dar remontantinės avietės, remontantinės žemuogės, kurios dera nuo vasaros iki vėlyvo rudens. Visos kitos vertingos uogos auga dažniausiai miškuose. Dabar pats laikas skinti putinų uogas, šermukšnių obuolėlius. Abiejų uogos labai gerai sveikatai. Juodojo šeivamedžio uogas turbūt jau baigia nulesti paukščiai, tačiau arbatos iš jų labai skanios ir stiprinančios sveikatą. Yra gudobelių, kurios labai gerai stiprinant širdies darbą.

– Klimatas šyla ir savaime atkeliauja mūsų kraštams nebūdingų augalų. Tarp jų nėra pavojingų?

– Taip, pietinės rūšys po truputį plinta. Bet kiek atlikome tyrimų pietinėje, pietrytinėje Lietuvos dalyje, tarp tų plintančių augalų kol kas nesimato stipriai nuodingų.