Kam grybas, kam – mitinė miško būtybė

Kai sakoma, kad aistra grybauti – kiekvieno lietuvio kraujyje, net neįsivaizduojama, kaip arti tiesos yra šie žodžiai. Apie iš seniausių laikų mus pasiekusius papročius, grybus ir lietuvišką mitologiją pakalbinome Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus jaunesniąją mokslo darbuotoją Vitą DŽEKČIORIŪTĘ-MEDEIŠIENĘ.

– Ar tradicijų prasme lietuvio santykis su grybais išties toks stiprus?

– Lietuviams svarbu grybauti – dėl to net klausimų nekyla. Iš mokslinės pusės, XX amžiaus viduryje pirmieji etnomikologai Valentina ir Gordonas Wassonai kultūras išskyrė į mikofilines ir mikofobines. Mikofilinės, kurios labai mėgsta grybus, grybauti, grybus naudoja maistui, o mikofobinės vengia grybų, nors jų aplinkoje pilna. Mikofobai dažniausiai priklauso anglosaksiškajai sričiai. Lietuviai vienareikšmiškai priskiriami mikofilams. Kaip ir mūsų kaimynai latviai, estai, baltarusiai, lenkai.

– Su kuo galėtų būti susijęs toks kultūrų skirtumas?

– Sunku pasakyti, kodėl lietuviai nuo seno grybavo, o, tarkime, švedai – ne, nors Švedijoje ir pilna grybų.
Bet tiesa tai, jog grybai mitologizuojami ir siejami su požeminiu pasauliu arba kažkuo nesaugiu. Mitologijoje susidūrimas su mitine būtybe yra nesaugus dalykas. Mikofobinėse kultūrose į grybus žvelgiama kaip į kažką svetimą, į gamtos pasaulio, mitinio pasaulio atstovą, su kuriuo gal geriau neturėti reikalų.

Rasti gilumines priežastis, iš kur tai kyla, ir jas įvardyti, turbūt būtų labai sunku.

Pas mus yra kitaip. Sakyčiau, grybavimas netgi yra lietuvių tapatybės dalis. Visi nuo mažiausio iki didžiausio vienaip ar kitaip esame susiję su grybavimu: ar patys grybaujame, ar tėvai, ar seneliai, arba bent žinome kelias grybų rūšis. Yra žmonių, kuriems grybavimas praktiškai kaip sportas ir yra net socialinė konkurencija, kiek kas rado daugiau grybų.

– Kokias mitologines savybes grybams priskiria lietuviai?

– Kalbant apie mitologiją apskritai, reiškiniai yra mitologizuojami arba įgyja mitinių savybių tuomet, kai jie būna arba labai kažkuo keisti, arba dėl kokių nors savo savybių labai svarbūs. Sakyčiau, grybams tinka ir viena, ir kita. Jie – keisti: neaišku, ar tai augalai, ar gyvūnai. Tik XX amžiuje biologai juos išskyrė į atskirą karalystę. Paprastai grybai buvo priskiriami prie augalų, nors visiškai į tuos nepanašūs – ir lapų neturi, ir plika akimi matomų sėklų nėra, ir labai greitai užauga. Toks jausmas, tarytum atsiranda iš niekur. Taip ir gimė tikėjimas, jog grybas per naktį užauga.
Dėl tam tikrų grybų biologinių savybių atsirado visokių įdomybių. Net jų forma išskirtinė – kotas ir kepurytė. Dėl to grybams pradėta suteikti žmogiškųjų savybių. Kiek yra mįslių, kurios užmenamos, tarsi būtų asociacija su žmogumi… „Stovi ant vienos kojos su kepure – kas?“ Tokiose mįslėse grybas įvardijamas ir kaip „ponas“, ir kaip „mergaitė“ – kitaip tariant, žmogus.

Grybai gyvajame pasaulyje yra išskirtiniai, dėl to turbūt ir įgyja daugiau mitinių reikšmių.

Dar viena aktuali grybų savybė – jie labai svarbūs ekonomiškai. Visoje Lietuvoje įprasta grybauti, bet dzūkai įvardijami pagrindiniais grybautojais. Matyt, dėl nederlingo dirvožemio ten buvo sunkiau pragyventi. O mikologų tyrimai rodo, kad patys grybingiausi miškai yra kaip tik tame regione aplink Varėną, Eišiškes, Druskininkus.

Dzūkams grybai buvo labai svarbūs ir ekonomiškai, ir praktiškai, ir kaip pragyvenimo šaltinis. Natūralu, kad taip atsirado visokių tikėjimų arba pasakojimų apie grybus, mitinių savybių jiems priskyrimo ir panašiai.

– Negalima pamiršti ir „raganų ratilų“ – taisyklinga žiedo forma augančių grybų. Gana ilgą laiką tikėta, kad tai kažkas antgamtiško.

– Manyčiau, jog dėl paties reiškinio keistumo – kaip jau kalbėjome, keistus dalykus įprasta mitologizuoti. Nors biologiškai čia nėra nieko įspūdingo. Ką liaudis įvardija grybais, yra grybo vaisiakūnis. Patį grybą sudaro grybienos tinklas po žeme. Tas tinklas pradeda augti nuo centro į periferiją. Centre senesnė grybiena nyksta, o periferijoje ji plečiasi ir išeina ratas.

Antžeminės grybo dalys išlenda iš žemės ir formuojasi ten, kur grybiena jauniausia. Ratai būna įvairaus dydžio ir ne visi grybai linkę juos formuoti – tik tam tikros rūšys.

Beje, šie ratai vadinami ne tik raganų ratilais, bet ir kaukaračiais, laumaračiais. Ir ne tik pas mus taip įvardijami. Paprastai daug kur šis reiškinys siejamas su mitinėmis būtybėmis. Rusai tikėjo, kad toje vietoje šoko raganos, anglų kalba šie ratilai įvardijami „fairy rings“ – fėjų žiedais.

– Kaip lietuviai įsivaizduoja grybus – labiau teigiamai ar neigiamai? Jei kalbėtume jau ne apie prietarus, bet apie jų savybes?

– Turbūt geriausia būtų remtis Lietuvių kalbos žodynu – ten daug pavyzdžių su grybais. Jie atspindi kažko gausą, nes sakoma „kaip grybų po lietaus“. Taip pat ko nors gavimą, turėjimą, greitumą, tvirtumą – tai teigiamos savybės. Bet yra ir neigiamų asociacijų, susijusių su grybų biologinėmis savybėmis: nevikrumas, suglebimas arba silpnumas… Sakoma „ištižęs kaip lepšis“. Grybo pavyzdys naudojamas ir kalbant apie senumą arba bevertiškumą – tarkime, „pigiau grybo“, – arba apie kažkokį nešvarumą, apsileidimą.

Tokių grybams priskiriamų neigiamų savybių lietuvių kalboje daug. Ir nors Lietuvių kalbos žodyno duomenimis, vienos reikšmės nėra, nes pats žodyno trečiasis tomas, kuriame aprašomas grybas, išleistas dar 1956 metais, dabar mums visiems labai gerai pažįstama reikšmė, kai grybu vadinamas žmogus, kuris nesusigaudo aplinkoje arba negali tinkamai atlikti konkrečios veiklos – „grybauja“.

– Įdomu, kad nors lietuvių kalboje įsitvirtinę nemažai neigiamų žodžių, kilusių iš grybų savybių, patys grybai laikomi Dievo dovana.

– Apibendrintai dažniausias grybų atsiradimo etiologinėse sakmėse motyvas yra toks: eina Dievas su šventu Petru per javus. Šv. Petras arba matant Dievui pradeda valgyti grūdus arba duoną slapčia nuo Dievo. Dievas pastebi ir liepia spjauti ant žemės, sakydamas čia ne tavo – palik (nors yra ir kitų sakmių, kur Dievas išspjauna grūdą). Iš to grūdo išaugs grybas ir bus neturtingam žmogui maistas.

Kadangi grybai paprastai yra drėgni, gleivėti, vienoje sakmėje netgi tiesiogiai sakoma: kadangi duonos kąsneliai išspjauti, tai ir grybai yra „seilėti“.

Grybo atsiradimo iš javų motyvas rodo ryšį su duona. Jie suvokiami kaip Dievo dovana žmonėms, kaip duonos pakaitalas. Kad ir toje pačioje Dzūkijoje, kur buvo sunku užsiauginti javų, bet miškuose pilna grybų.

Dzūkijoje grybai dar vadinami Dievo rasa ir įsivaizduojama, kad iš dangaus krenta nematomos sėklos ir Dievas grybus dalina kaip rasą. Jie – gėris, krintantis iš dangaus.

– O koks buvo mūsų protėvių požiūris į nevalgomus grybus?

– Paprastai žmonės daugiausia dėmesio kreipia į valgomus grybus, o į nevalgomus nelabai, nebent jie turi tam tikrų naudingųjų savybių. Turbūt geriausiai mums žinoma raudonoji musmirė. Pavadinimas atsiradęs ne šiaip sau – „marina muses“. Jomis žmonės iš tiesų nuodydavo muses. Taip pat kai kurie nuodingieji grybai, tarp jų ir raudonoji musmirė, buvo naudojami liaudies medicinoje.

Jei kalbėtume apie psichotropinį vartojimą, Lietuvoje tokių tyrimų nedaryta. Ir tautosakinėje etnografinėje medžiagoje nerandama duomenų apie tai, ar buvo grybai naudojami kažkokiose praktikose bendraujant su dievų pasauliu. Nors turime kelis paminėjimus lietuviškuose priežodžiuose ir patarlėse: „eina kaip karvė, musmirių pririjusi“ ar „durniuoja kaip musmirių prisiėdęs“, „kalba kaip musmirių apsiėdęs“, „sėdi kaip musmirių apsivalgęs“ ar „susiraukęs kaip musmirių užėdęs“, „vaikščioja kaip musmirių priėdęs“… Bet, kita vertus, lygiai tokių pačių atitikmenų galima rasti ir su durnarope, drigne, čemeryčiomis – nuodingais augalais, kurie galbūt galėjo būti naudojami arba kažkokiuose gydymuose, arba praktikose.

– Kaip dar tautosakoje minimi grybai?

– Jei žiūrėsime per visą tautosakos masyvą, daugiausia yra su grybais susijusių tikėjimų. Daugiausia – trumpų pasakymų, kaip antai, pamatysi naktį augantį grybą – apaksi. Tai viena tautosakos grupė, kuri turbūt didžiausia ir kurioje mitinė mąstysena apie grybus atsiskleidžia labai ryškiai.

Paskui seka paprotiniai dalykai. Čia ne visai tautosaka – įsijungia tam tikras veiksmas, tam tikros apeiginės praktikos. Pavyzdžiui, anksčiau išlydint grybautoją, kad sektųsi, reikėdavo jį apmėtyti apavu. Arba radus pirmą grybą būtinai paspjaudyti, kad rastum ir daugiau.

Dar viena grupė būtų jau minėtos mįslės, kuriose labai ryškiai matoma, kad grybams suteikiamos žmogiškosios savybės – jie vaizduojami tarsi maži žmogučiai. Kita grupė – irgi mano minėtos etiologinės sakmės apie grybų kilmę. Galiausiai – lietuvių liaudies dainos apie grybų karą, grybų vestuves… Pasakose tokių dalykų nelabai yra užrašyta – skirtingai nei pas slavus, turinčius pasakų apie grybų karą. Jose matome grybų suskirstymą į lytis – vyriškus ir moteriškus grybus.

Tautosakoje išryškėja baravyko reikšmė. Dainose jis minimas kaip pulkaunykas, grybų valdovas, nurodantis grybams jų vietas miške. Mitologiniu požiūriu pats baravykas suprantamas truputį kitaip nei visi grybai. Dzūkijoje, jei žmogus sako „grybas“, turi omenyje baravyką, o ne bet kokį grybą. Voveraitės – lepeškos, raudonviršiai – varnėkai. Iš esmės, einant grybauti tikslas – prisirinkti baravykų. Jeigu jie eina rinkti voveraičių, nesako „einame grybauti“ – sako „einame lepeškauti“. Tai Dzūkijos išskirtinumas nuo visos Lietuvos ir rodantis baravyko reikšmę. Toji, beje, pagrįsta ne tik ekonomiškai, nors baravyko maistinė vertė yra didelė, bet ir, tikėtina, labiau užslėpta. Keliu hipotezę, jog baravykai gali būti miško šeimininko personifikacija, bet kol kas turime per mažai duomenų jai patvirtinti.

Per tikėjimus atsiskleidžia, kad į grybus kartais žiūrima kaip į mitines miško būtybes, turinčias jutimo organus ir galinčias judėti kaip gyvūnai. Jie gali girdėti, kaip šūkauja grybautojai, ir pasislėpti. Yra užrašytas ne vienas toks tikėjimas, kad miške nevalia šūkauti, nes grybai išsislapstys.

– Prie lietuviškų sodybų daug kur galima išvysti akmeninius grybus. Ar jie irgi turi kokią nors reikšmę?

– Šiemet buvau ekspedicijoje Valkininkuose, tai vos ne kas antroje sodyboje už tvoros matai pūpsantį vieną ar kelis grybus ar net grybynai sustatyti. Tikrai tai įprastas dalykas Lietuvoje.
Man šis reiškinys labai keistas ir sunku pasakyti, iš kur ir kaip atsiradęs. Turbūt grybas įsivaizduojamas kaip kažkas gražaus ir gal estetinis žmonių pojūtis tą padiktuoja? Dažnai, kai kalbama apie grybus, ypač dzūkai pradeda pasakoti, kokie jie gražūs.

Ar tokios kompozicijos turi kokią kitą reikšmę – pavyzdžiui, sėkmės užtikrinimo grybaujant, – nežinau. Turbūt reikėtų atskiro tyrimo. Kita vertus, ir dirbtinių gandrų prie namų žmonės pristato: įprasta manyti, kad gandras neša laimę. Gal ir su tais grybais tas pats?

– Vienas giliausiai įsišaknijusių grybautojų papročių – niekam, o tuo labiau svetimam žmogui nerodyti grybavimo vietų. Kada jis atsirado?

– Tą irgi labai sunku pasakyti. Ankstyviausią tautosakinę medžiagą apie grybus ir grybavimą turime iš XIX amžiaus pabaigos ir nuo tada apie tai jau kalbėta.

Grybai gali būti įsivaizduojami kaip žmogaus dalios ar sėkmės išraiška. Jeigu randi pirmą grybą, būtinai turi paimti, nes jei nepaimsi, tai kitų grybų neberasi arba savo dalią ar laimę prarasi – pradės visur nesisekti. Buvo tikima, kad jeigu nepaimsi grybo, paliksi paaugti, jį nužiūrėsi ir po paros atėjęs rasi sunykusį.

Aišku, čia neapsieinama ir be noro pačiam prisirinkti daug grybų – kitiems nepalikti, nes čia – mano sėkmė. Kita vertus, buvo tikima, kad eidamas per mišką susirinksi tau skirtus grybus, o kitas susirinks savo daliai skirtus grybus. Iki šiol tikima, kad vieni žmonės turi sėkmę grybauti, kiti – ne. Pavyzdžiui, neturintis tokios sėkmės eina per mišką ir neranda grybų, o turintis eina iš paskos ir randa.

Aišku, tą ir praktiniai įgūdžiai lemia, bet jie susipina su mitine mąstysena bendrame pasaulėvaizdyje. Savų vietų saugojimas yra labai ryškus: nuo savų neslėpsiu vietų, o svetimiems nerodysiu. Net jeigu einama su kuo nors grybauti, bent jau dzūkams įprasta netrukdyti tam, su kuriuo eini. Niekada neiti prieš jį ar už jo – tik paraleliai mišku, savo takeliu. Kad abiejų keliai nesimaišytų.

Įprastai žinios apie grybavimo vietas buvo perduodamos saviems – vaikams, anūkams. Ne vienas pasakojimas užrašytas, kaip jos būdavo slepiamos nuo kaimynų. Prisimenamas geras kaimynas, bendruomenėje žinomas dosnus žmogus, tačiau savo grybavimo vietų – arba, kaip dzūkai sako, tropelių, – niekam nerodęs. Nes kaimynui tropelės neperduodamos – tik parodoma, kiek grybų joje radai. Taip ir gimė savotiškas reiškinys: jeigu gyveni skurdžiai ir neturi kuo aplinkoje įsitvirtinti, parodyti savo vertės, bent jau dzūkas savo vertę tikrai parodys per surinktų baravykų skaičių!