-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš 14 metų įkurtoje studijoje „Stiklo svajonės“ menininkas jos lankytojams padeda išlaisvinti kūrybiškumą.
M. Ekstrandas pirmiausia save vadina menininku, o ne verslininku, tad pinigų iš atėjusių pas jį žmonių neprašo.
„Gyvendamas Panevėžyje jaučiu, kad imu iš šios bendruomenės. Mainais noriu rasti būdą jai atiduoti atgal“, – šypsodamasis sako Markas.
M. Ekstrandas – plačiai žinomas stiklo menininkas. Baigęs Vašingtono dailės universitetą, pats dėstė ir mokė stiklo paslapčių studentus įvairiose pasaulio šalyse: JAV, Brazilijoje, Austrijoje, Japonijoje, Čekijoje, Latvijoje.
Į Lietuvą pirmą kartą menininkas atvyko prieš daugiau nei 30 metų. Per šį laiką stiklo meistras ne tik darbuodavosi studijose ir dalyvaudavo parodose, bet ir spėjo išragauti bei pamėgti tradicinius lietuviškus patiekalus.
„Mano draugai iš Amerikos stebisi, kaip galiu savo noru valgyti šaltibarščius. Jiems tai nesuprantama, net ir pačios sriubos spalva jiems atrodo keista“, – juokiasi M. Ekstrandas.
Panevėžys šiam menininkui seniai savas miestas, namai, į kuriuos grįžta iš įvairiausių pasaulio kampelių.
Čia jis skaičiuoja jau beveik du dešimtmečius.
Paklaustas, kas amerikietį atvedė į Aukštaitijos sostinę, Markas nusišypso: „Matyt, įsėdau ne į tą autobusą.“
Panevėžio daugiabutyje du šalia esančius butus įsigijęs ir čia būstą bei kūrybines dirbtuves įsirengęs M. Ekstrandas išgarsėjo stiklo kūriniais.
Jo namuose lankosi daugybė vaikų ir suaugusiųjų, kurie amerikiečio įrengtoje studijoje mokosi kurti stiklo papuošalus.
Net ir daug keliaudamas, Markas negalvoja apie kraustymąsi, o savo studijoje kartu su kate Mise praleidžia didžiąją dienos dalį.
Savo stiklo karalystėje Markas kartu su kate Mise praleidžia didžiąją dienos dalį. P. ŽIDONIO nuotr.
Panevėžiečių širdis užkariavęs menininkas atviras: dabar jam – sudėtingas laikas.
Stiklo kūrėją pasivijo Parkinsono liga.
„Paskutiniai keletas metų man buvo labai sunkūs, bet liga manęs nestabdo, tik dabar turiu įdėti dar daugiau pastangų“, – jautriai prabilo M. Ekstrandas.
Kūrėjas neslepia, jog gyvenant su tokia diagnoze pasitaiko įvairių dienų.
„Jei studija itin švari, vadinasi, tą dieną mano rankos per daug drebėjo dirbti su stiklu“, – susigyventi su nauja padėtimi išmoko Markas.
Ir prasitaria, kad žmonės atkreipia dėmesį į jo trūkčiojantį dešinį skruostą.
Nepaisydamas ligos, menininkas ir toliau didžiąją dienos dalį praleidžia studijoje – nepasiduoda ir ieško būdų, kaip prie jos prisitaikyti, sunkesnėmis dienomis dirba lengvesnius darbus.
P. ŽIDONIO nuotr.
M. Ekstrandas nuo mažens tryško kūrybiškumu ir noru kurti.
Gatvėse ir įvairiose ne kiekvienam įprastose vietose nuolat ieškodavo įdomių medžiagų, virvučių. „Prieš skalbdama rūbus mama visada patikrindavo mano kelnių kišenes, o jos visada būdavo pilnos. Ji klausdavo: „Markai, kas čia?“ O aš su vaikišku užsidegimu įtikinėdavau, kokia tai svarbi ir gera medžiaga. Mama nusišypsodavo ir nusileisdavo man“, – prisimena menininkas.
„Mama mane mokė, kad būti menininku yra privilegija, bet jai užsitarnauti reikia sunkiai dirbti kiekvieną dieną, nes iš dangaus krinta tik lietus ir paukščių išmatos. Tu pats kuri savo sėkmę.“
M. Ekstrandas
Jis juokiasi, kad jei kas sumanytų nutapyti jo portretą, išeitų keistokas paveikslas.
„Mano portrete matytųsi tik kojos, o visa kūnas – šiukšlių dėžėje, ieškantis mane sudominančių medžiagų“, – kvatoja M. Ekstrandas.
Amerikiečio studijoje Panevėžyje lankytojai pasijunta tarsi stiklo muziejuje. P. ŽIDONIO nuotr.
Meniškos prigimties Marko pirmoji specialybė vis dėlto netgi labai praktiška.
M. Ekstrandas įgijęs mechanikos inžinerijos išsilavinimą.
Visgi supratęs, kad sėdimas darbas biure – ne jam, ir paklausęs širdies balso, įstojo į piešimo ir verslo studijas Vašingtono universitete.
Buvo stropus studentas, gaudavo geriausius įvertinimus, bet ir daug pastangų tam įdėdavo. „Piešdavau kiekvieną dieną nuo septynių ryto iki pat vidurnakčio, nes niekas negimsta mokėdamas. Profesionalais tampame tik klysdami ir mokydamiesi iš savų klaidų“, – sako stiklo meistras. Piešiant šaltoje studijoje jį vis viliojo šilta stiklo studija, kur kūrenasi krosnis, o stebėdamas su stiklu dirbantį draugą, kartą ir pats pasiryžo pagaminti ką nors iš šios itin trapios medžiagos.
„Kai stebi kitą dirbantį, atrodo lengva, bet iš tikrųjų taip nėra“, – dėmesį atkreipia Markas.
Todėl jo pirmasis kūrinys – stiklinė – buvo gerokai sunkesnė nei įprasta, svėrė bene aštuonis kilogramus. Šiuo metu ji, kaip reikšmingas atsiminimas, saugoma menininko sūnaus namuose JAV.
Toji stiklinė ir buvo stiklo menininko ilgo kelio pradžia.
„Stiklas susijęs su mokslu, viskas turi būti apskaičiuota ir padaryta labai tiksliai, nes klaidos gali būti katastrofiškos ir labai brangios“, – paaiškina M. Ekstrandas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Europoje įkūręs net trylika meno studijų, M. Ekstrandas su pasididžiavimu aprodo savo spalvingąją Panevėžyje.
Net neįėjus į jos vidų, dar daugiabučio laiptinėje pasijunti tarsi spalvotame stiklo muziejuje.
Ant sienų kabo paveikslai, eskizai, ant stalo tvarkingai išdėlioti smulkūs ir kiek didesni stiklo dirbiniai.
Studijos viduje akį traukia spalvotas stalas, įdomių ir tarpusavyje idealiai derančių spalvų spinta, lentynos su stiklo dirbiniais ir dar nebaigto projekto dalys.
Atvykusiems į studiją jos šeimininkas su pasididžiavimu rodo savo pirmąją taurę – sodrios mėlynos spalvos, šiek tiek pakrypusią, sunkią, bet labai ypatingą, pagamintą dar 1976 metais.
O pro studijos langus iš septinto aukšto vakarais atsiveria, pasak Marko, patys gražiausi Panevėžio saulėlydžiai. Jais grožėtis menininkas specialiai pasistatęs suolelį.
Menininkas pats įsirengė ir stiklo lydymo krosnį. Šioji jam tarnauja jau 43 metus, o įžiebta buvo daugiau nei 10 tūkstančių kartų.
„Vaikams labiausiai patinka sukioti ir stebėti spalvotas stiklo lazdeles, tokių nenusipirksi, o kelis kartus per metus nuvažiuodamas į Ameriką ten jų pagaminu ir grįžtu su vis įvairesnėmis medžiagomis. Prieš įlipant į lėktuvą mano bagažas tikrintojams turbūt keistai atrodo“, – šypsosi M. Ekstrandas.
P. ŽIDONIO nuotr.
M. Ekstrando studija labiausiai žinoma vaikams.
Menininkas skaičiuoja, kad nuo jos atidarymo čia jau apsilankė daugiau nei 10 tūkstančių mažųjų kūrėjų.
Prieš šv. Kalėdas čia kuriamos stiklinės dekoracijos eglutei, pavasarį, artėjant Motinos dienai, į dirbtuves sugužėję vaikai gamina papuošalus mamoms: auskarus, seges ar pakabučius.
Būna, jaunųjų kūrėjų susirenka ir 700, tuo metu studijoje pats darbymetis.
Meistras juokdamasis nė nebesuskaičiuoja, kiek iš stiklo yra išpjovęs širdelių bei žvaigždučių formų.
Markui patinka leisti laiką su vaikais, juos mokyti, stebėti jų emocijas, bet maloniausia regėti reakcijas, kai vaikai pamato galutinį rezultatą.
„Krosnį uždegu, kai vaikai jau būna išėję, o kitos dienos rytą išdegtus darbus nunešu jiems į mokyklas. Vaikai visada lieka sužavėti, net neleidžia draugams prisiliesti prie jų darbų, tik pažiūrėti“, – juokiasi M. Ekstrandas.
Tik per kovido pandemiją studijoje tvyrojo tyla, o šiais metais joje lankėsi vos 100 vaikų. Draugiškai ir svečių belaukiančiai studijos pūkuotajai šeimininkei Misei tokia tyla neįprasta.
P. ŽIDONIO nuotr.
Viena įsimintiniausių patirčių stiklo menininkui tapo bendra kūryba su 177-iais vaikais iš globos namų.
Iš tuščių ir niekam nereikalingų butelių jie visi sukūrė medį Panevėžio miestui.
Jo metalines šakas puošė 288 lapai, pagaminti iš išlydytų butelių. Kiekvienas šio medžio lapas vis kitaip dekoruotas.
Menininkas šiam projektui rinko tuščius butelius iš vietinių restoranų.
Unikalus stiklo dirbinys buvo eksponuojamas Juozo Miltinio dramos teatre.
„Vaikai didžiavosi savimi, jautėsi svarbūs ir norėjo, kad jų darbą pamatytų kuo daugiau žmonių. O aš džiaugiausi dėl jų ir jais didžiavausi“, – pasakoja menininkas.
Šio medžio jau seniai nebėra. Daugelio rankų kurtas darbas teliko nuotraukose.
M. Ekstrandui svarbiausia ne pinigai, o bendravimas ir ryšys.
„Geriausia, ką esu patyręs Panevėžyje, yra tai, jog pas mane ateina jau užaugusių vaikų vaikai, – šypsosi menininkas. – Nebūtinai visi taps menininkais, bet pradės į stiklo gabaliuką žiūrėti kitu žvilgsniu, prisimins šią patirtį.“
Markas įsitikinęs: duodamas žmonėms jis būtinai gaus atgal.
Į tai, ką turi dabar, prisipažįsta menininkas, jam teko įdėti daug pastangų ir darbo, bet visas sunkumas atslūgsta, kai eidamas gatve išgirsta vaiko balsą: „Sveiki, pone Markai!“
P. ŽIDONIO nuotr.
Markui maloniausia dovanoti dovanas, sukurtas savomis rankomis. Jam patinka palikti dalelę savęs ir nustebinti žmones.
Pernai gulėdamas ligoninėje ir negalėdamas naktimis užmigti, M. Ekstrandas piešdavo įvairius eskizus, o susidomėjusios slaugytojos smalsiai žvilgčiodavo į jo piešinius. Jos nesitikėjo, kad grįžęs namo, jis puls gaminti pieštus eskizus ir ligoninės personalui padovanos grožį iš stiklo.
Ir jo paties studijoje neįmanoma nepastebėti vaikų dovanotų piešinių, padėkų, paveiksliukų su besišypsančiais veidukais.
Visos Marko gautos dovanos gražiai pakabintos ir jomis žavisi kiekvienas lankytojas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Į M. Ekstrando studiją užsuka įvairaus amžiaus lankytojų, jauniausiam buvo vos ketveri.
„Labiau jaudinuosi dėl suaugusių, o ne dėl vaikų. Mažieji išklauso instrukcijas ir dėvi apsauginius akinius, o suaugę vis randa priežastį jų išvengti“, – pažymi stiklo meistras.
Jam tenka garbė susipažinti su daktarais, teisėjais, policininkais, kunigais, seselėmis, psichiatrais, dantistais, gaisrininkais, mokytojais ir kitų profesijų žmonėmis. Visiems studijoje tenka išjungti telefonus ir pabandyti pabūti tiesiog čia ir dabar.
Anot studijos šeimininko, pirmą kartą prisilietusius prie stiklo, išvydus baigtą savo kūrinį, kone visada apima euforija.
„Vienuolės, pamačiusios iš krosnies ištrauktus savo darbus, iškart pradėjo šokti“, – juokiasi Markas.
Anot jo, pirma patirtis su stiklu prilygsta pirmam bučiniui.
„Gali būti, kad jis bus siaubingas, bet bent jau bus galima iš to pasijuokti“, – sako menininkas.
Stiklo meistras pastebi, kad labiausiai vaikų mėgstami stiklai – šviečiantys tamsoje arba margi, viduje turintys vos įžiūrimas gėles, sūkurius arba spalvotus taškelius.
Moterys į savo dirbinius įdeda daug smulkių detalių, o vyrai stengiasi panaudoti kuo daugiau jėgos. „Matydamas, kaip jie bando vis labiau suspausti stiklą, primenu, kad reikia išmokti prisiliesti, tarsi švelniai pabučiuoti, o ne iš visos jėgos suspausti“, – moko M. Ekstrandas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Privilegija būti menininku
Netrumpą stiklo menininko kelią nuėjęs M. Ekstrandas svarsto, kad pasirinkęs daryti tai, kas nėra itin įprasta kitiems, yra laimingas.
„Mums, menininkams, pasisekė, kad galime palikti dalelę savęs, kuri išliks ilgiau nei mes patys. Mama mane mokė, kad būti menininku yra privilegija, bet jai užsitarnauti reikia sunkiai dirbti kiekvieną dieną, nes iš dangaus krinta tik lietus ir paukščių išmatos. Tu pats kuri savo sėkmę“, – sako meninio stiklo virtuozas.
