Kovo 11-osios Akto signataro Juliaus Beinorto atminimo ženklai

Kovo 11-osios Akto signataro Juliaus Beinorto atminimo ženklai

 

Panevėžio kraštotyros muziejui perduoti 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, politiko Juliaus Beinorto (1943–2019) pagrindinius prasmingo gyvenimo ir veiklos bruožus atspindintys eksponatai: nuotraukos, dokumentai, jo bibliotekos knygos, asmeniniai daiktai. Jie bus panaudoti kuriant ekspozicijas, parodas, rašant straipsnius, vedant edukacines pamokas moksleiviams ir kitoje muziejaus veikloje.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos nario J. Beinorto veiklą 1988–1990 m. atspindi įvairūs dokumentai, rinkimų plakatai bei nuotraukos, kuriose užfiksuotas signataras, kalbantis politinių kalinių ir tremtinių suvažiavime Panevėžyje 1988 m. gruodį; 1989 m. rugpjūčio mėn. 23 d. stovintis Baltijos kelyje, laikantis bendražygės žmonos Vidos specialiai šiai akcijai pasiūtą vėliavą su Vyčio ženklu.

Muziejuje saugomos 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro J. Beinorto dovanotos simbolinės kopijos: Kovo 11-osios Aktas su signatarų parašais bei vardinio balsavimo kortelė, kurioje J. Beinortas pasisakė „UŽ“ Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą lemtingąją 1990 m. kovo 11-ąją dieną.

J. Beinorto priesaika Seime. 1992 m.

Signataro žmona Vida Beinortienė muziejui perdavė nuotraukas su Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo, vėliau LR Seimo nario J. Beinorto 1990–2000 m. įamžintais vaizdais. Nuotraukose užfiksuota, kaip jis prisiekia Lietuvos Respublikos Seime 1992 m. spalio mėnesį, dalyvauja 1991-ųjų Sausio 13-osios aukų laidotuvėse. Edukacinių pamokų moksleiviams muziejuje metu naudojamas Sausio 13-osios įvykių liudininko piešto J. Beinortui perduoto piešinio kopija, kurioje labai aiškiai užfiksuoti tos nakties įvykiai prie televizijos bokšto Vilniuje.

Eksponatais tapo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos nario J. Beinorto 2003–2015 m. nešioti akiniai, juodas portfelis, odinis dokumentų aplankas, rankinis laikrodis.

J. Beinortą – ilgametį Panevėžio „Ekrano“ gamyklos darbuotoją – inžinierių, cecho viršininką, technologinio biuro vadovą (1967–1990) primins muziejui atiduoti stikliniai medaliai „20 metų Ekranui 1982“ ir „1922–1982 Lietuvos krepšiniui 60“, pagaminti Stiklo ceche, kuriam jis vadovavo; taip pat stalinė medinė dekoratyvinė lempa, kurią „Ekrano“ gamyklos 1-ojo Stiklo cecho darbuotojas padovanojo cecho viršininkui J. Beinortui vestuvių proga 1970 m.

Rasos šventė Lietavos ir Neries upių santakoje. 1986 m.

Spalvotų stiklinių taurių su piešiniais komplektas, pagamintas Lyvanų (tuomet Latvijos SSR) stiklo fabrike, primena J. Beinorto pirmuosius žingsnius gamyboje: 1965 m. baigęs studijas Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) Cheminės technologijos fakultete, įgijęs inžinieriaus technologo specialybę, gavo paskyrimą trejus metus atidirbti broliškos respublikos fabrike. Ten ėjo vyresniojo meistro, vyriausiojo inžinieriaus pareigas.

Bene gausiausia eksponatų dalis atspindi J. Beinorto, kaip turistinių-kraštotyrinių ekspedicijų dalyvio bei sovietmečiu veikusio neoficialaus Lietuvos žygeivių judėjimo organizatoriaus, veiklą 1963–1990 m. Tai nuotraukos, kuriose užfiksuoti keliautojai, plaukiantys baidarėmis, su kuprinėmis ant pečių keliaujantys Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos keliais, lankantys tautos istorijai svarbias vietas ir objektus. Nemažą dalį sudaro ir knygos, padėjusios surasti sovietmečiu apleistus piliakalnius, kultūros paminklus, orientuotis upių vingiuose. Muziejaus fondus papildė ir kadaise turistinių-kraštotyrinių žygių metu iriantis baidare naudotas medinis irklas, pirktas Maskvoje 1968 m.; radijo imtuvas tranzistorius „Spidola 230-1“, pagamintas Rygos VEF gamykloje ir naudotas kelionių metu. Per jį žygeiviai klausydavosi žinių apie šalyje vykstančius įvykius bei gaudydavo „Amerikos balso“ laidų bangas. Taip pat žygius primena metalinis katiliukas, kelioninė brezentinė striukė, kuprinės, Beinortų šeimos naudotos žygių metu; marga tautinė juosta, kurią J. Beinortas ryšėdavo XX a. 9–10 deš. vesdamas savo paties organizuotas Rasų šventes ant įvairių Lietuvos piliakalnių.

Vardinio balsavimo kortelės kopija. 1990 m. kovo 11 d. G. Kartano nuotr.

Vienas įdomesnių eksponatų – medinis knygos aplankas-viršelis, kuriame išdeginti žodžiai: „LENKIMAI–VILNIUS. S. DAUKANTAS 1793–1864“. Šiuo mediniu drožinėtu viršeliu 1975 m. simboliškai buvo aplenkta Čikagoje 1954 m. išleista S. Daukanto knyga „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, nešta žygyje nuo Lenkimų iki Vilniaus. Taip pagerbtas lietuvių istorikas, švietėjas, tautinio atgimimo veikėjas. J. Beinortas buvo vienas iš šio renginio organizatorių. Minėtą knygą į žygį iš Vilniaus atsivežė žygio dalyvė Gema Bagdonavičiūtė. Žygiui pasibaigus knygą ji išsivežė atgal į Vilnių. Žygiuota su pertraukomis ir tik savaitgaliais, o darbo dienomis keliautojai grįždavo į savo namus įvairiuose Lietuvos miestuose, knygą palikę pas vietos gyventojus. Medinius viršelius knygai drožinėjo Panevėžio „Ekrano“ gamyklos darbuotojo Donato Samėno tėvas – Antanas Samėnas, gyvenęs Kaune. Minėtą žygį J. Beinortas aprašė 2017 m. išleistoje savo knygoje „Mūsų žygis Simono Daukanto taku 1975 m.“

J. Beinorto tėvų šeimos relikvija. G. Kartano nuotr.

J. Beinortas sovietmečiu buvo vienas aktyviausių pogrindinės literatūros platintojų. Per jo rankas ėjo įvairios slapta Lietuvoje spausdintos arba tarpukario Lietuvoje leistos, bet sovietmečiu draustos knygos bei periodiniai leidiniai. Muziejaus knygų rinkinį papildė J. Beinorto asmeninės bibliotekos pogrindinės knygos istorijos, religijos ir moralės temomis.

Kovo 11-osios Akto signatarą J. Beinortą mums primins ir į muziejų patekusios jo paties vaikystėje pasigamintos slidės; tamsiais žiemos vakarais drožinėti mediniai grėblio dantys; lagaminas, į kurį studentas būdamas iš savo Kaciuškių kaimo (Radviliškio r.), prisidėjęs kaimiškų gėrybių, traukdavo į studijas Kaune. Muziejaus rinkinių lentynose nugulė ir keletas signataro tėvų – Jono Beinorto (1908–1982) ir Juzės Polikaitytės-Beinortienės (1915–1995) relikvijų, brangintų dailiai drožinėtų medinių rėmelių su nuotraukomis bei sena dūminė – įtaisas bitėms dūminti tvarkant avilį, kopinėjant medų, – vėliau ir paties signataro naudota bitininkaujant savo bityne – žemės sklypelyje šalia Panevėžio, sodininkų bendrijoje „Rūta“.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų