-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1837 m. danų autorius Hansas Kristianas Andersenas išleido pasaką vaikams „Undinėlė“, kuri akimirksniu tapo geriausiai parduodama knyga. Šią klasiką nuo to laiko nuolat perspausdino, ištisus metus kūrė pjeses ir filmus. Undinėlė yra tokia mylima, kad Danijos piliečiai 1913 m. pastatė bronzinę jos statulą, kurią ir šiandien galima pamatyti ant uolos Kopenhagos Langelinie promenadoje.
Nors undinė yra mitologinė būtybė – pusiau moteris, pusiau žuvis, – yra išlikę pasakojimų apie mistiškus jūreivių, keliautojų ar pakrančių miestelių vietos žmonių susidūrimus su vilioklėmis vandenų gyventojomis.
Undinėlės egzistuoja nuo to laiko, kai žmonės ėmė pasakoti paslaptingosios jūros istorijas. Dar 1700 m. prieš mūsų erą babiloniečiai garbino dievą, panašų į undinę – žmogaus liemenį ir žuvies uodegą turinčią mitologinę būtybę, o senovės jūreiviai dar prieš šimtmečius apibūdino undines kaip viliojančias moteris, kurios saldžiu, melodingu balsu juos kviečia iš bangų. Undinėlių per amžius buvo pastebėta kiekviename žemės kampelyje – nuo feodalinės Japonijos iki viduramžių Škotijos, nuo Čilės Pietuose iki Aliaskos Šiaurėje, beveik kiekviename vandenyne, upėje ar ežere. Bet lieka klausimas: ar undinės išties yra tikros?
Prieš šimtus metų jūreiviai ir tie, kurie gyveno pakrančių miesteliuose visame pasaulyje, rašė istorijas ir pasakojo legendas apie susitikimus su undinėmis. Tuo metu jos buvo tokios populiarios, kad daugelis kapitonų neišplaukdavo į atvirus vandenis prie laivo priekio neprikabinę išdrožtos undinės figūros – sėkmės jūroje ženklo.
Apie mistiškąsias undines kalbėjo netgi garsusis keliautojas Kristupas Kolumbas. 1493 metais italų tyrinėtojas ir keliautojas plaukė netoli Dominikos Respublikos krantų. Netikėtai jis pamatė tris undines, iškilusias į vandens paviršių, ir jas savo kelionių žurnale netgi aprašė, apibūdindamas kaip „ne tokias gražias, kokios jos piešiamos“.
Išsaugotos ir liudininkų istorijos apie susitikimus su paslaptingomis vandenų būtybėmis. Pavyzdžiui, jūreiviai iš laivo „Hudson“ esą matė jūrų mergelę, kai laivas buvo prie Naujojo pasaulio krantų. Iš žurnale palikto įrašo darytina išvada, kad undinė turėjo blyškią odą, krūtinę ir nugarą, ilgus juodus plaukus ir žuvies uodegą, visą padengtą žvynais.
Dažnai istorijoje minimi atvejai, kai tinkle atsidūrė labai panašios į undines būtybės. Kai kurios jų esą buvo pasidengusios žvynais, tarp pirštų turėjo membraną. Kitos vietoj kojų turėjo darinį, panašų į žuvies uodegą. Visų aprašytų būtybių veidai priminė žmogų. Būtybės nemokėjo kalbėti, valgė tik žalią žuvį ar mėsą ir nuolat skubėjo atgal į jūrą, o nelaisvėje labai greitai žūdavo.
XVIII amžiaus pabaigoje vienoje iš Šiaurės Škotijos apskričių liudininkai kelis kartus pamatė mergaitę, kuri jausmingai sėdėjo ant uolos ir šukavo plaukus. Baigusi šukuotis, ji nėrė po vandeniu ir niekada neišplaukė į paviršių.
Skandinavijos šalyse taip pat minimi susitikimai su jūrų mergelėmis. Danijoje 1823 m. net buvo sukurta speciali komisija, kuri turėjo tikrinti pasakojimų apie susitikimus su undinėmis tikrumą.
1830 m. prie Didžiosios Britanijos krantų paslaptingos būtybės kūnas buvo išmestas į krantą. Ji buvo neaukšta, balta blyškia oda, ilgais tamsiais plaukais ir su moteriškomis krūtimis. Apatinė kūno dalis buvo uodega, panaši į žuvies, bet be žvynų. Keistos būtybės radimo faktą tuomet užfiksavo daugybė vietos gyventojų.
Kažkas keista 2009 metais prasidėjo pajūrio mieste Kiryat Yam, Izraelyje. Sujudimas kilo nuo vieno žmogaus, tačiau netrukus dešimtys kitų žmonių pranešė matę tą patį nuostabų vaizdą: undinė blaškėsi bangose prie kranto.
Galiausiai tiek daug liudininkų pranešė matę mistinę undinėlę, kad vietos valdžia nusprendė pasiūlyti milijono dolerių premiją pirmajam undinę nufotografavusiam asmeniui. Premijos už undinės fotografiją bent jau iki šiol niekas negavo, o daugelis teigia, kad tai tėra vietos valdžios reklaminis triukas.
Kalbant apie tyrėjų nuomonę, kai kurie iš jų mano, kad undinės yra jūrų žinduoliai, kurie iš tolo tik atrodo kaip žmonės. Kita pusė mokslininkų mano, kad žmonės žvynais padengtu kūnu apskritai sirgo reta odos liga. Kai kurie undinių fiksavimo faktai, žinoma, buvo paprasčiausios klastotės.
Įtikinamiausia versija, jog pastebėtos undinės – tai protingi vandens žinduoliai. Dauguma jūreivių, kurie teigė, kad matė undines, iš tiesų matydavo ne mitines būtybes, o jūrų gyvūnus lamantinus, diugonius arba Stelerio jūrų karves (pastarieji, deja, išnyko dėl intensyvios jų medžioklės).
Lamantinai išties turi penkis kaulų rinkinius, kurie primena pirštus ir dėl lanksčių kaklo slankstelių gali pasukti galvą. Visai kaip žmogus.
Tad nereikia didelės vaizduotės, kad suprastume, kaip moteriškos kompanijos išsiilgę jūreiviai galėjo būti suklaidinti neva vandenyje pamatę undinėlės siluetą.
XIX amžiuje undinių karštinė neaplenkė ir Amerikos. Apsukrūs verslininkai kurpė fantastines istorijas apie vandenynų mergeles, pasakojo apie nebūtus susitikimus su jomis, o kai kurie net kūrė šou, kuriuose už kelis skaitikus kvietė pamatyti akivaizdžiai netikras būtybes, kurias jie vadino undinėmis. Garsiausią iš šių apgaulių sumanė P. T. Barnumas.
P. T. Barnumas buvo viena garsiausių asmenybių, kuri savo keistais, tačiau linksmais pasirodymais linksmino milijonus žmonių. Puikiai supratęs, kaip sukelti smalsumą ir pralinksminti žmones, šis garsus šoumenas 1842 m. pristatė pasauliui Fidžio undinę – padarą beždžionės galva ir žuvies uodega.
Nors žmonės ir žinojo, kad apsukruolis juos mulkina, jie vis tiek išsirikiuodavo eilėje, norėdami pamatyti šią keistenybę.
Istorija apie mitologinę vandenų gyventoją įkvėpė ir Kopenhagos (Danija) skulptorių Edvardą Erikseną (1876–1959). Jo sukurta Undinėlės skulptūra tapo šio miesto simboliu. Undinėlės veido prototipu tapo skulptorių sužavėjusi balerina Elen Prais. 1909 m. Kopenhagoje ji buvo populiari Karališkojo Danijos baleto pagrindinė šokėja. Deja, ji nesutiko pozuoti nuoga ir pirmieji skulptūros štrichai gimė jai pozuojant su triko. Galiausiai balerina apskritai atsisakė pozuoti. Undinės kūną menininkas nulipdė įamžindamas savo žmonos Elin – vienintelės moters, kurios nuogą kūną jis galėjo išvysti nepažeisdamas įstatymų – moteriškas linijas. Beje, sendamas menininkas tapo itin religingas, tad labai išgyveno, kad populiariausias jo kūrinys – nuoga mergina. Siekdamas bent iš dalies išpirkti įsivaizduojamą kaltę, jis dosniai aukojo religinio švietimo fondams.
Kopenhagos Undinėlės skulptūros sukūrimą finansavo miesto alaus daryklos „Carlsberg“ įkūrėjas Karlas Jakobsenas. 1913 m. rugpjūčio 23 d. Undinėlės kopija buvo pastatyta jos dabartinėje vietoje, šalia pakrantės promenados. Tikrąją Undinėlę (125 cm aukščio ir 175 kg svorio) skulptoriaus palikuoniai saugo niekam nežinomoje vietoje. Ir ne veltui: skulptūra ne kartą buvo apgadinta vandalų. 1964 ir 1998 m. buvo nupjauta skulptūros galva, 1984 m. – jos ranka, o 2003 m., greičiausiai ne be sprogmenų, skulptūra buvo išvis numušta nuo uolos. Po visų šių vandališkų išpuolių, siekdami apsaugoti skulptūrą, danai ją perstatė tolėliau nuo kranto, kad ji būtų sunkiau pasiekiama. Tačiau ir tai vandalų nesustabdė. Undinėlė pastaraisiais metais vėl tapo visuomenės dėmesio siekiančių įvairių teisių gynėjų taikiniu: 2017 m. skulptūrą keliskart apliejo dažais banginių ir delfinų medžioklės Farerų salose priešininkai, o 2020 m. ant uolos pasirodė užrašai „Laisvė Honkongui“ ir „Rasistinė žuvis“.
Nepaisant šių piktavališkų atakų, visa Danija kasmet švenčia Undinėlės gimtadienius bei vadina ją savo kultūros dalimi. 2013 m. vasarą buvo audringai švenčiamas Undinėlės šimtasis jubiliejus: krantinėje, netoli uolos, ant kurios sėdi Undinėlė, buvo pastatyta scena, kur pristatytas jubiliatės garbei sukurtas miuziklas, o gyvos „undinės“ vandenyje iš savo kūnų sudėliojo skaičių 100.
ELTA, history.com inf.
