Kalbu iš tylos

Kalbu iš tylos

Yra žmonių, kurie save, aplinką, įvykius ar vietas atsimena bene nuo kūdikystės.

Mano atmintis taip toli nesiekia. Prieš keletą metų, būnant viename vienuolyne rekolekcijose, man reikėjo atsiminti save kiek įmanoma nuo anksčiau.

Dvi dienas kankinausi ir prisiminiau save kokių ketverių.

Jokio įvykio, vietos, žmonių, spalvų, garsų. Tik emocijas – apleistumo ir nesaugumo.

Neprisimenu, kad mama man glostytų galvą, apkabintų, sėdėčiau jai ant kelių, sektų man pasaką ar skaitytų knygą, sakytų „labas rytas“ ar „labanakt“, „myliu tave“, išleistų į mokyklą su pusryčiais, pasitiktų su pietumis, jokių mergaitiškų pokalbių, moteriškų mamiškų patarimų ar pamokymų.

Visą straipsnį skaitykite balandžio 29 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų