-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gyvename technologijų eroje, kai pasaulis, regis, persisotinęs begalinės informacijos. Ją šiandien gali skelbti bet kas, turintis paprasčiausią telefoną ar kompiuterį, o naujienų perspektyvą interpretuojantis pagal savo asmeninius įsitikinimus. Kaip tame sraute nepasiklysti ir neįkliūti į melagingų naujienų, tendencingų žinių liūną?
Panevėžiečių klausiame, kokiais informacijos šaltiniais jie pasitiki, kaip atsirenka, kas yra tikra ir nešališka, kokios temos juos domina?
Kai daug skaitai ir daug domiesi, išmoksti skaityti tarp eilučių. Man kartais atrodo, kad tikroji tiesa parašyta tarp eilučių, tik reikia mokėti skaityti.
Žiūriu ir žinias per televiziją, ir paskaitau jas įvairiuose portaluose, ir šiek tiek pasidomiu užsienio literatūra, pasiklausau kitų informacinių žinių. Niekada nepasitikiu vienu šaltiniu.
O žinių apie Panevėžį ieškau vietos šaltiniuose – Savivaldybės puslapyje, perskaitau „Sekundėje“, pasidomiu ir internete. Gyvenant mieste, daug naujienų galima ir pačiam pasitikrinti – juk domiesi, žiūri ir matai, kad atitinka tikrovę.
Kalbant ne apie Panevėžį, žiniasklaidos priemonėse pasigendu tikslumo, bet suprantu, kad ne visada jis gal ir galimas. Sakykime, apie karą. Norisi daugiau informacijos, tikslesnės. Aišku, karas užsitęsęs ir informacija darosi jau šiek tiek monotoniška. Galvoji, ir praėjusį kartą tą patį sakė, ir dabar sako, ir atrodo, trūksta objektyvumo. Bet čia kalbu konkrečiai apie karo temą.
Kiek žmonės moka atsirinkti informaciją, manau, labai priklauso nuo amžiaus. Senyvo amžiaus žmonės mažiau domisi platesne informacija. Jie gal daugiau tiki tuo, ką gali lengvai suvirškinti ir lengvai priimti per daug nesigilindami. Labai jaučiasi, kad senesnių žmonių požiūris vienoks, o jaunimo – kitoks. Jaunimas labiau linkęs analizuoti. Jie moka užsienio kalbų, daugiau pasidomi ir užsienio internetiniuose portaluose. Paimkime kad ir tą patį lytinį švietimą. Senesniems žmonėms vien jau tas žodis baisus, o jaunimas labai tolerantiškai žiūri. Gali palyginti, kaip vyksta Vokietijoje, Olandijoje, Amerikoje. Jaunimas kitaip mąsto. Ir džiaugiasi, kad tos temos atsiranda, kad jos gvildenamos, nes užsienyje seniai ši informacija skleidžiama ir normaliai priimama. O mums visa tai naujienos.
Visada labai atsargiai žiūriu į informaciją. Jeigu noriu įsitikinti, ar ji tikra, peržvelgiu pagrindinius šalies naujienų portalus arba per televiziją išgirstu tą patį, ką skaičiau, tada jau patikiu. Esu ganėtinai nepatikli, pasitikrinu antrą, trečią kartą kur nors kitur, kad tikrai žinočiau.
Skaitydama Panevėžio „Sekundę“ visada žinau, kad žinios teisingos. Ieškodama informacijos labiausiai pripažįstu nacionalinius naujienų portalus ir „Sekundės“ laikraštį. Jį jau užsisakome nežinau kiek metų. Miesto informaciją noriu sužinoti skaitydama popierinį vietos laikraštį, o ne portalą. O televizorių retai kada žiūriu, nes neturiu laiko.
Bendrame žiniasklaidos sraute labiausiai pasigendu pozityvumo. Ištisai žiniose skamba: tai nužudė, žuvo, pasmaugė, tai policija kviesta, avarijos. Viskas iš tamsiosios pusės. O taip norisi to pozityvumo, kur kas nutiko gero. Todėl ir nebežiūriu žinių. Nebesinori. Ir taip gyvenimas sudėtingas, o dar juodai matai iš šono. Kai kalbamės bendruomenėje, irgi tą patį mano – kiek galima tą neigiamą informaciją duoti? Manau, kad žmonės daugiau priima, ką išgirsta, neanalizuodami. Dabar man ypač daug skambina dėl gyvenimo įgūdžių programų mokyklose, ateina ir klausia, ar tikrai taip bus, kaip jie girdėjo. Supranta, kad ne, betgi kažkur girdėjo. Nebūtina viskuo tikėti, viską priimti, bet žmonės labiau linkę patikėti. Gal tai priklauso ir nuo paties žmogaus, nuo jo išsilavinimo.
Žiniasklaidoje, mano nuomone, labai daug neigiamos informacijos. Didžioji dalis naujienų srauto – vien apie neigiamus dalykus. Retai kada pasidžiaugiama išskirtiniais pasiekimais ar tiesiog maloniais įvykiais.
Neigiamų straipsnių net neskaitau. O tuos, kuriuose žmonės pasakoja apie gyvenimo pasiekimus, išskirtinius įvykius ar tiesiog savo įdomias istorijas, stengiuosi būtinai perskaityti.
Aplinkui ir taip daug negatyvo. Pastebiu, kad ir patys žmonės dažniau kalba ne apie tai, kas gražaus ar įdomaus jų gyvenime įvyko, o būtent apie tai, kas blogai. Tad dar labiau apkrauti save tais neigiamais dalykais nesinori. Juk gyvenime tikrai vyksta ir daug gražaus, įdomaus, linksmo. Kodėl nepasidžiaugus ir kitų laime?
Tikriausiai esu netipinė lietuvė. Man norisi pasidžiaugti kitų pasiekimais ir laimėjimais, ne degančiu kaimyno namu.
Dabar dažniausi informacijos kanalai yra internetiniai portalai ar socialiniai tinklai. Ir žinios apie Panevėžio aktualijas, vietos gyvenimo naujienas pasiekia mane būtent iš socialinių tinklų.
Jūsų žurnalistų straipsnius taip pat dažniausiai skaitau socialinių tinklų erdvėje.
Man aktualiausia sritis – kultūra, tad šios informacijos randu ir tam tikrose grupėse.
O labiausiai pasigendu straipsnių apie stilių ar interjerą – tai, kas aplinkui kuria grožį.
Žinoma, pasitikiu žiniasklaida.
Skaitau, ką rašo „Sekundė“, čia sužinau visas miesto naujienas. Taip pat žiūriu nacionalinio transliuotojo laidas, kitas televizijos programas. Vakarais nepraleidžiu „Panoramos“.
Šiandien dar vienas žinių šaltinis man yra socialinis tinklas „Facebook“, nes ten galima rasti labai įvairios informacijos. Paprasčiausiai čia atkeliaujantis naujienų srautas labai platus – gali pasiskaityti apie viską iš visų pasaulio kampelių. Gali rasti informacijos ir apie Ukrainą, ir apie Lietuvą, ir apie Lenkiją, ir apie ką tik nori.
Mano jau toks amžius, kad aš moku atskirti grūdus nuo pelų, tad dėl klaidinančių naujienų nesijaudinu. Be to, visada pasitikrinu kituose šaltiniuose, kokia yra toji tikroji situacija.
Aišku, melagienų galima rasti visur: vieni nori pasirodyti, kiti pasiaiškinti, vieni kalba vienaip, kiti – visai kitaip.
Šiandieninėje žiniasklaidoje tikrai nieko nepasigendu ir randu viską, kas mane domina.
