-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Deimantė Juknevičiūtė (10 kl.)
Aš – Bala. Dažnai sakoma, kad vardai nusako likimą: sėkmingosios Laimos geltonas gyvenimas bus pienių žiedais padabintas, o šviesiojo Sauliaus – saulės kačiukų nusėstas. Deja, mano vardas nešasi ne tokią šviesią prasmę. B – A – L – A: laikinumas, trapumas, stiklinė gyvastis. Greičiau nei Mėnesėlis pasveikins maloniąją sesutę manoji esybė pasieks galą, maniau aš. Gimiau giliai girios gūdumoje sunkiems lašams mušant nakties skraiste užklotą žemę. Iš ryto mane sveikino daugybė miško žvėrelių, jie gyrė mano krištolinį vandenį, mėgavosi jo skaidrumu ir švara.
Dovanodama jiems tą šaltą ir skaidrų gėrimą, atidaviau save: savo kūną ir sielą. Viską, ką turėjau. Tada man neskaudėjo: mačiau dėkingas šypsenas ir jaučiausi lyg žydra padange skriejantis debesėlis. Tas pakylėjimas buvo toks stiprus, kad kilau rasos lašeliais kaitriu dangaus skliautu, kol viską užklojo pilka vakaro migla. Žvėreliai išnyko tolimam horizonte, nuskubėjo į savo guolius. Nuo degančios žemės kilo pakilo ir paskutiniai mano skaidrūs lašeliai. Liko tik purvina žemėn susigėrusi drėgna bala. Bet aš šypsojausi žudantiems saulėlydžio liežuviams. Juk kažkam suteikiau džiugesio, gal net gyvybę išgelbėjau… Gal vertas tokios aukos tas mano likimas? Mąstau apie vardą, kuris vos prieš kelias akimirkas kėlė geltoniausią nusivylimą, o dabar skamba kaip gražiausia gaida. Bala – pasiaukojantis laikinumas…
Auksinė gėlė
Širdy kaip strėlė.
Rožių purslai
Išsiskleidžia ramiai.
Stiklinės svajonės,
Meilės glamonės!
Rožiniam sapne
Pasitikit mane.
Žiedai prarajoje
Lyja žiedai,
Slegia juos tuštuma.
Ką man darai?
Girdžiu tylos riksmą.
Temsta šviesa
Meilės glėbyje –
Juokias tamsa
Jausmų prarajoje.
Debesų karuselė
Sukas karuselė
Dangaus platumoje,
Už tamsą tamsesni
Debesys skrieja joje.
Juos žaibas prižiūri,
Piktas, rūstus.
Karuselės greitai sukas –
Gaudo mirtinus žaibo blyksnius.
Žaibų atrakcionai
Blyksi mano širdyje.
Kaip tą karuselę –
Įniršis priveiks mane.
Greta Leonavičiūtė (10 kl.)
Ir tada rūkas apgaubė mane ir negalėjau nieko aplinkui įžvelgti, tik girdėjau savo širdies plakimą. Panirau į rūką ir supratau, kad man nieko daugiau ir nereikia. Tik būti vienai.
Nuo taško iki taško. Pasiimu liniuotę ir brėžiu tiesią liniją. Viduryje kelio ranka sustingsta. Juodas tušinukas nukrinta ir visur pritaško rašalo dėmių. Užtaško ir tiesiąją liniją, tarsi pakeisdamas jos būseną. Ji kreiva. Ir niekuomet nebepasieks kito taško.
Lipu aukštyn kopėčiomis į dangų. Bandau pasiekti debesis ir nusideginti saule. Atsargiai dedu kiekvieną žingsnį ant apipuvusių pakopų, žinodama, kad bet kurią akimirką galiu nukristi. Lipu ryžingai – žūtbūt privalau pasiekti tikslą. Pastebiu skrendantį paukštį. Pažvelgiu į jo didingus sparnus, tvirtą kaklą ir akis, kupinas troškimo nugalėti. Ir aš noriu skristi. Paleidžiu kopėčias, atsispiriu nuo visiškai sutrešusios pakopos ir leidžiu vėjo gūsiui įsupti mane į savo skraistę. Krentu žemyn. Kopėčios pradingsta ir niekada nebeatsiranda.
***
Stoviu ant tilto. Žiūriu žemyn – į tekantį vandenį, plukdantį nuo akmenų atplyšusius dumblius. Žiūriu žemyn – į savo atvaizdą – truputį išblukusį, išsiliejusį, beformį. Nėra formos. Tai apibūdina ir mano būseną – tarsi glitus debesis težtų kiekvieną minutę. Mano kraujas virsta sausainių tešlos konsistencijos mase ir verčia vemti nuo šlykštaus jo skonio. Todėl ir stoviu ant tilto. Žiūriu žemyn – į debesis ir saulę.
Skrido beviltiškai juoda musė. Prarijau ją. Jutau, kaip tamsa užpildo mano širdį ir plaučius visa savo esybe. Nebegaliu įkvėpti oro. Širdis nustoja plakti. Iš mano burnos išskrido beviltiškai juoda musė. Nuskrido ieškoti kito, kuris galėtų ją praryti.
Andrėja Krcic (10 kl.)
Atsikėliau, susiruošiau, pavalgiau – kaip ir kasdieną ta pati rutina. Tik šiandien jaučiausi kažkaip kitaip. Be nuotaikos. Nežinia, kodėl. Atsisėdu prie lango – smagu kiekvieną dieną stebėti, kaip keičiasi gamta, oras. Tarsi pagal mano užsakymą, nuotaiką. Šiandien niūru. Pilka. Tamsu. Vėjas smarkiai pučia, krapnoja. Tuoj pradeda lyti. Liūdesys. Atrodo, jog ir šios dienos oro nuotaika sutapo su mano… Gal vis dėlto užsakyta?
Kalbi su artimu žmogum, atrodo, norisi dar kažką pasakyti, kokį žodį ištarti, užpildyti pokalbyje atsirandančią tuštumą. Bet staiga suvoki, kad nieko netrūksta, kad ta tyla nėra tuštuma. Tiesiog viskas pasakyta. Ir dar niekam tokio savęs nesi atskleidęs. Ar išgirdai tylą?
Vaikštau miške. Viena. Iš pradžių galvojau, kad išeisiu trumpam – gryno oro įkvėpti. Bet nutiko priešingai – atsidūriau vienut vienutėlė pačioje miško gilumoje. Čia pati miško glūduma. Čia niūru. Bet kažkodėl man čia ramu. Gal jau labai reikėjo akis į akį susidurti su savim?
Augusta Stuknytė (10 kl.)
Kad ir kaip tai būtų, prieš mano valią atslenka dar viena diena. Vėl viskas iš naujo. Atmerkiu paskaudusias akis. Lėtai atsikeliu, nukrato šiurpas nuo šaltų grindų. Prieinu prie lango – metas pradėti naują dieną. Praskleidus užuolaidas, suima nuostaba. Ak, tik pažvelk. Pavasaris. Visa, kas gyva, pražydo, dažosi pavasario spalvomis. Gamta atbudo. Ne aš viena nustebinta grožiu. Pro aplinkinius langus matosi kaimynų siluetai. Nauja diena – nauja pradžia.
Viskas taip greitai keičiasi. Metų laikai, mados. Viskas žmogaus gyvenime gali pasikeisti akimirksniu. Tačiau vienu esu tikra, jog nepasikeis. Tai ramybės banga, kuri užplūsta, kai juntu jį šalia. Jis visada kartu su manimi. Niekada jo nepalieku vieno. Ir jis manęs. Jis atrodo beveik tikras. Tarsi,bet kurią akimirką bėgsime kartu į artimiausią pievą mėgautis saulės kaitra. Ak, kaip norėčiau pasimėgauti ta kaitra kartu su juo, lakstyti po pievas, kartu su juo, tarsi niekas nerūpėtų. Deja, kai kurios svajonės ir lieka svajonėmis.
Kodėl? Net nežinau, kaip jaustis. Kodėl aš? Kodėl man šitaip? Vis daugiau klausimų lenda į galvą, o aš nerandu atsakymo. Nereikėjo aklai pasitikėti, tačiau, kad ir kaip norėčiau, laiko neatsuksi atgal… Skuodžiu per niūrų mišką, ieškau ramios vietos, kur galėčiau pasislėpti, sudėlioti mintis. Temsta, net nepastebiu, kaip atsiduriu pakalnučių pievoj, tačiau mano kojos manęs nebeklauso. Ne! Ne! Ne! Sumindžiau… Gležnos, mažos, nekaltos pakalnutės atrodo netekusios savo tyro grožio. Ir jos tapo mano įsiūčio aukomis.
– Aš atsiprašau… Atsiprašau… – vis kartoju jusdama ant lūpų sūrų skonį.
– Jūs nesitikėjote, kad aš jus sutrypsiu… žydėjot ramiai, džiuginote savo baltumu visus, tikėjot, jog atsilyginsiu tuo pačiu. O aš kaip su jumis…
Bandau apgaubti jas delnais, keliu jų baltas galveles, tačiau nieko jau pakeisti negalima. Visai kaip patyrus draugės išdavystę…
Visada, kiek tik prisimenu, bijojau perkūnijos ir žaibo. Ir šiandien už lango žaibuoja. Pro langą tolimoje naktyje matau šviesos blyksnius. Puiku. Taip liejasi pyktis. Nakties pyktis. Mano pyktis. Neapykanta kaip žaibas. Kaupiasi, didėja, kol galiausiai… blyksteli akinančiu šviesos blyksniu. Aš tapau tuo, ko visada bijojau, – pykčio žaibu.
