-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Garsiojo režisieriaus Juozo Miltinio pamokos, užburiantis teatro kvapas, futbolo kamuolys, alkoholio tvaikas, benamių čempionatai ir lėtas kilimas iš dugno – tokį gyvenimo scenarijų likimas paruošė buvusių garsių Panevėžio aktorių Laimutės Liesytės-Pažemeckienės ir Česlovo Pažemecko sūnui Mariui Pažemeckui.Sulaukęs 50-ies vyras sugebėjo iš esmės pakeisti savo gyvenimą, tuo sau ir kitiems parodydamas, kad nėra nieko neįmanomo.
Dabar jau šešiasdešimtmečio slenkstį peržengęs M. Pažemeckas visą savo vaikystę praleido J. Miltinio dramos teatre.
Čia gimė jo mamos, charizmatiškosios aktorės Laimutės Liesytės ir tėvo Česlovo Pažemecko meilė. Tiesa, pats Marius vaikystėje nė nesusimąstydavęs, kokias gyvenimiškas pamokas skiepijo ta paslaptinga teatro aplinka.
Kaip pats sako, aktorių vaikų, kurie gyveno teatre ir tėvus lydėdavo į kiekvienas gastroles, buvo ir daugiau. Iki šiol jis pamena, kad išėjus žiūrovams tuos pačius spektaklius vaidindavo teatralų atžalos: Eleonora Koriznaitė, Haris Urvinis, Vygantas Kosmauskas, Liudvikos Marijos Adomavičiūtės sūnus Arnoldas bei kiti. Vėliau tekdavo atlikti ir vaikų vaidmenis tikruose spektakliuose.
„Scena buvo mūsų, bet tuomet net nesusimąstydavau, kas tas teatras man iš tiesų yra“, – prisipažįsta M. Pažemeckas.
M. Pažemecko istorija verta romano. Gyvenimo vėtytas ir mėtytas aktorių sūnus, įkopęs į šeštą dešimtį, įstojo studijuoti socialinio darbo ir dabar padeda besivaduojantiesiems
iš priklausomybių – tokiems, koks ir pats kadaise buvo. G. Zauros nuotrauka
Nežinia, kaip būtų pakrypęs jo gyvenimas, jeigu ne žinia, kad mama palieka J. Miltinio dramos teatrą.
Tuo metu M. Pažemeckui buvo vienuolika metų. Kaip pasakojo panevėžietis, jo mamai būdavo patikėti patys svarbiausi vaidmenys. J. Miltinis, nugludinęs jos talentą, vėliau pats ir užgesino L. Liesytės-Pažemeckienės žvaigždę. Ir koją pakišo politika. Nei tėvai, nei seneliai su politika nebuvo niekaip susiję, tačiau mama buvo deleguota kaip nepartinė atstovė į miesto Vykdomąjį komitetą. Tik ten maudėsi ne šlovės spinduliuose.
„Anais laikais nebuvo jokių socialinių darbuotojų, tad mama iš savo varganos algos kaip deputatė šelpdavo neįgaliuosius, neturtingas šeimas. Taip pradirbo dvi kadencijas. J. Miltinis, pats skatinęs ją eiti į politiką, vėliau pareiškė, kad politikos teatre nereikia, ir jai tiesiog nebeduodavo vaidmenų. J. Miltinis, įžiebęs mamos žvaigždę, ją ir užgesino. Nors toks režisieriaus sprendimas buvo skaudus, tačiau tėvai buvo dėkingi J. Miltiniui už suteiktą galimybę būti teatro dalimi“, – pasakojo M. Pažemeckas.
Uždariusi teatro duris, L. Liesytė-Pažemeckienė išėjo dirbti į „Ekrano“ gamyklą. Šią liepą charizmatiškoji aktorė būtų minėjusi savo 90-ąjį gimtadienį.
M. Pažemecko gimtadienis. 1962–1963 m. Asmeninio archyvo nuotraukos
Baigęs tuometę Panevėžio 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar – J. Miltinio gimnazija), M. Pažemeckas buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę.
Grįžęs pabandė stoti į Panevėžio konservatoriją, tačiau jau buvo pasibaigę visi priėmimai.
Garsių aktorių sūnų bandė prikalbinti grįžti kitąmet, tačiau tiek laukti Marius nebuvo nusiteikęs. Nuo pat vaikystės šalia teatro visuomet buvo ir sportas: iš pradžių krepšinis, o paskui futbolas, kuris ir šiandien lydi M. Pažemecką. Tad pradėjo žaisti Panevėžio „Statybos“ futbolo komandoje, vėliau „Ekrane“.
„Juk reikėjo iš kažko gyventi. Kas ketvirtą parą dirbdavau ugniagesiu gelbėtoju, žaidžiau Lietuvos ugniagesių sporto rinktinėje, o kitomis dienomis žaisdavau futbolą. Net būdamas keturiasdešimties dar stovėjau „Ekrano“ komandos vartuose“, – pasakojo Marius.
Tuo metu buvo savotiška tradicija visas pergales ar pralaimėjimus „aplaistyti“.
Nors sportas ir alkoholis – nesuderinami dalykai, jaunystė gebėjo atlaikyti viską. Dėl tokių pasirinkimų gerokai vėliau M. Pažemeckui išlindo bėdos su širdimi. Jam operuoti meniskai, išvaržos – visos sportinės traumos atsiliepia dabar.
Kaip sako Marius, sportas pavojingas dar ir tuo, kad tik retas profesionalus sportininkas sukaupia rezervą tam metui, kai nebegalės žaisti. Daugelis vėliau žaidžia mėgėjų lygose, bet iš to neišgyvensi. Todėl dauguma sportininkų stresą ir nerimą dėl ateities pradeda laistyti alkoholiu.
„Ne kiekvienas sportininkas uždirba kaip Arvydas Sabonis. Iš pradžių po truputį ir net nepajunti, kaip esi įtraukiamas į priklausomybių liūną. Visų istorijos panašios – nuo alkoholio prasideda narkotikai, lošimai, antidepresantai ir kita puokštė priklausomybių“, – atvirauja buvęs futbolininkas.
Marių visą gyvenimą lydi sportas. Sulaukęs keturiasdešimties dar stovėjo „Ekrano“ komandos vartuose.
Panevėžyje žinomas vyras nebijo viešai kalbėti apie tai, kad alkoholis vos nesugriovė jo gyvenimo. M. Pažemecko teigimu, tai baisi liga, dėl kurios žmonės praranda darbus, šeimas, sveikatą, gyvenimą. Dabar pagalbos tikrai yra, bet lipti iš priklausomybių liūno turi norėti pats žmogus, o tam reikia daug darbo.
„Dažnai manoma, kad tai tik valios neturėjimas, reikėtų gerai įkrėsti į kailį ir baigtųsi visi išgėrinėjimai. Taip nėra. Ačiū žmonai, kuri tikėjo manimi ir nepaliko. Jau vienuolika metų, kai nevartoju alkoholio. Gyvenimas nušvito visai kitomis spalvomis“, – atvirai kalba M. Pažemeckas.
Jo sutuoktinė Rima sako visuomet tikėjusi savo vyru, nors lengva nebuvo. Nuolat lydėdavo baimė ir nerimas, kad girtas ko neiškrėstų, o galbūt dar kartą nenueis į darbą.
„Įsivaizdavau, kad geriausiu atveju galėsiu prisiglausti kokiame bendrabučio kambarėlyje, kurį paskui parduosiu artimiausioje aludėje už butelį.“
M. Pažemeckas
Rimai tekdavo laikyti ne tik visus namų kampus, bet ir ilgus metus rūpintis į ligos patalą atgulusia anyta L. Liesyte-Pažemeckiene, vėliau – ir savo mama.
„Marius – žmogus, dėl kurio visada buvo verta kovoti. Kada negerdavo, geresnio žmogaus šalia savęs negalėjau įsivaizduoti. O ir išgėręs nepuldavo muštis, nebūdavo psichologinio smurto ar kažko panašaus. Jis tuomet tapdavo kaip nematomas – išeidavo savo keliais. Lyg ir gyveni su žmogumi, bet jo kaip ir neturi. Gyvenimas tarsi sustoja vietoje: darbas, namai ir nuo alkoholio priklausomas vyras“, – tuos sunkius metus pamena R. Pažemeckienė.
Savotiškas lūžis įvyko, kai Rima savo vyrui pateikė dokumentus. M. Pažemeckas iš karto pagalvojęs, kad tai skyrybų prašymas. Iš karto prieš akis iškilo mėlynas konteineris ir gyvenimas prie jo.
„Įsivaizdavau, kad geriausiu atveju galėsiu prisiglausti kokiame bendrabučio kambarėlyje, kurį paskui parduosiu artimiausioje aludėje už butelį. Nusprendžiau, kad turiu suimti save į rankas ir keisti gyvenimą“, – pirmąjį žingsnį į blaivų gyvenimą pamena buvęs sportininkas.
Bandymų atsisakyti alkoholio būta ir seniau. Ne kartą jis buvo užsikodavęs, tačiau gėrimo patirties turintieji žinojo, kaip nesunkiai tą kodą „nulaužti“. Savotišku lūžiu tapo geriausio vaikystės draugo netektis, privertusi pakeisti gyvenimą, deja, trumpam.
„Draugas, kaip sakau, brolis, labai netikėtai žuvo medžioklėje. Stovėdamas prie jo karsto daviau sau priesaiką, kad vardan mūsų tos draugystės nešvaistysiu beprasmiškai gyvenimo.
Penkeri metai buvo visiškai blaivūs ir tuo be galo džiaugiausi – pagerėjo ne tik sveikata, bet ir materialinė gyvenimo kokybė. Tačiau mirus mamai įvyko kažkoks lūžis. Pamenu, per gedulingus pietus išgėriau vos taurelę. Tiek pakako vėl pradėti grimzti į alkoholizmo liūną“, – pasakojo M. Pažemeckas.
Rimai tekdavo laikyti visus namų kampus, bet sako visuomet tikėjusi savo vyru. P. Židonio nuotrauka
Sulaukęs penkiasdešimties, panevėžietis pasiryžo kardinaliai keisti gyvenimą – ne tik atsikratyti griaunančios priklausomybės, bet ir atrasti tikrąjį „aš“.
Pradėjęs žengti blaivybės keliu, vėl grįžo į futbolą. Kartu su tūkstančiais jaunų žmonių iš viso pasaulio žaidė Pasaulio benamių futbolo čempionate – pirmais metais kaip futbolininkas, vėliau – kaip treneris.
Tokiuose čempionatuose gali dalyvauti žmonės, pradedantys kitą gyvenimą: buvę benamiai, lošėjai, narkomanai, turintieji priklausomybių alkoholiui. Tiesa, dėl pandemijos, o dabar – ir prasidėjusio karo Ukrainoje jau trejus metus čempionatai nerengiami.
M. Pažemeckas taip įsitraukė į šią veiklą, kad panašius turnyrus pradėjo organizuoti ir Lietuvoje.
„Neįsivaizduojate, kaip dega akys jaunų vaikinų, kurie atvyksta į benamių čempionatus. Grįžę meta priklausomybes, nes pamato, kad galima gyventi kitaip. Vienoje Lietuvos komandų visi jos nariai iki šios dienos neima nė lašo į burną“, – kokius stebuklus gali padaryti tokie renginiai, pasakojo futbolininkas.
M. Pažemeckas yra ir Panevėžio senjorų futbolo klubo „Ekranas“ prezidentas.
Kaip juokiasi futbolo aistruolis, gal labiau tiktų klubą pervadinti onkologinių, kardiologinių ar prostatos ligomis sergančiųjų klubu – visi jame žaidžiantieji turi savų ligų puokštę.
Be futbolo, Mariui atsirado ir nauja veikla. Išgirdęs, kad Panevėžio kolegija kviečia studijuoti, į šeštą dešimtį bekopiantis vyras išdrįso nunešti dokumentus ir įstojo į socialinio darbo studijas. Pirmąja jo darboviete tapo Panevėžio socialinių paslaugų centras.
Dvejus metus M. Pažemeckas dirbo su socialinių įgūdžių stokojančiomis šeimomis. Vėliau atsirado socialinio darbuotojo vieta Nakvynės namuose.
„Pagalvojau, tai mano sritis – čia žmonės viską praradę, turintys priklausomybių, tikrai galėsiu jiems daugiau ką duoti. Tačiau nuolat iš jų girdėdavau: duok porą eurų. Supratau, kad šiems žmonėms negaliu niekuo padėti, ne tokios pagalbos jiems reikia“, – nusivylimo kartėlį teko nuryti Mariui.
Geras bičiulis, kelių knygų autorius Audrius Skačkauskas pasiūlė Mariui turguje prekiauti įvairiais sendaikčiais ir smulkmenomis. M. Pažemeckas važinėjo į užsienį prekių, o A. Skačkauskas jas parduodavo.
Gal taip būtų ir toliau važinėjęs, jeigu ne netikėtas skambutis – kvietimas į darbo pokalbį Respublikinio priklausomybės ligų centro Panevėžio filialo naujai atidaromame skyriuje.
Buvęs sportininkas iki šiol dirba čia, padėdamas žmonėms, kurie dar tik kabinasi į blaivų gyvenimą.
„Man daug paprasčiau juos suprasti ir padėti, kai pats nuėjau šitą kelią. Kaip sakau, iš širdies į širdį. Svarbiausia yra nemeluoti ir būti sąžiningam pirmiausia sau. Kai pats griebiesi kažkokio šapelio, kažkas ištiesia ranką ir ištempia į krantą. Gyvenimas yra gražus, tik reikia tą pamatyti“, – įsitikinęs vėtytas ir mėtytas M. Pažemeckas.
