-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečio Valdemaro Misevičiaus gyvenimas vertas romano puslapių.
Buvęs ekskavatorininkas, verslininkas, į priklausomybių liūną paniręs ir iš jo išsivadavęs baigė universitetą, tapo socialinių mokslų magistru, biudžetinės įstaigos direktoriumi, garsiu pirtininku, o dabar iš duobės traukia tokius, koks kitados buvo pats.
Šitoks kelias eitas kone šešis dešimtmečius.
Kelias, kuriame sunkiai ieškota laimės, prasmės, džiaugsmo.
Šiose paieškose buvusias priklausomybes kitados Valdemaras vertino kaip laisvę, gal net laimę. Suvokus, kad toks gyvenimas viso labo tėra savęs apgaudinėjimas ir žlugdymas, iš jų pavyko išsivaduoti. Dabar vaduotis iš pačių įvairiausių priklausomybių padeda kitiems.
O paklaustas, kaip jis, ir šalto, ir karšto gyvenime matęs, ragavęs, bet pats niekada drungnas nebuvęs, gyvena dabar, V. Misevičius atsakė garsaus dvasininko Kazimiero Vasiliausko žodžiais: „Norėčiau gyventi šventai, bet neišeina.“
Valdemaras Misevičius. G. Kartano nuotr.
Apie V. Misevičių Panevėžys išgirdo, kai jis prieš 19 metų įsteigė organizaciją „Atviras ratas“. Ji būrė paauglius bei jaunuolius, ypač linkusius pažeisti gyvenimo normas. Kad būtų iš ko juos įdomiai užimti, buvo rašomi projektai, jie gaudavo finansavimą.
V. Misevičius tuomet jau buvo perlipęs ketvirtą dešimtį.
Jis sako šios veiklos ėmęsis visų pirma todėl, kad paties vaikystėje niekas nenukreipė teisingu keliu. Tikėjo, kad gyvenime svarbiausia pinigai, jėga, galia, daiktai.
Pačiam nuėjus sunkų kelią atrandant tikrąsias vertybes, Valdemarui atrodė svarbu jaunuoliams padėti suvokti, kad ir laimė, ir gyvenimo prasmė slypi visai kituose dalykuose.
Pats V. Misevičius pasakoja iki 31-erių gyvenęs taip, kad svarbiausia jam atrodė uždirbti kuo daugiau pinigų, pelnyti kaip įmanoma daugiau garbės, turėti kuo daugiau daiktų.
O paskui atėjo suvokimas, kad visa tai, kas pačiam atrodė gerovė, prasmė, siekiamybė, tėra tik kančių šaltinis.
Panevėžietis mena, kad tai suprasti padėjo kažkokiame atsitiktinai į rankas pakliuvusiame religinio turinio žurnale perskaityta mintis, jog tam, kad gyventum laimingą gyvenimą, nebūtina kentėti.
Ir kad laimė bei gyvenimo prasmė – anaiptol ne vien gerai sutvarkyta buitis, ne solidus uždarbis, gera mašina ir ne madingi prabangūs drabužiai.
V. Misevičius sako supratęs, jog pinigų, garbės, daiktų troškimas, pastangos kurtis autoritetą ir yra didžiulė priklausomybė.
Viso to siekdamas, buvo paniręs į dar vieną priklausomybę – alkoholizmą. Vis atrodydavo, kad alkoholiu mažina nuolatinę įtampą, patiria atsipalaidavimą.
„Kaip ir visi alkoholikai, tvirtinau, kad galiu gerti, bet galiu ir negerti. Bet netrukus supratau, kad negerti negaliu“, – neslepia Valdemaras.
V. Misevičiui pavyko išsilaisvinti iš alkoholizmo kalėjimo ir tai jis vadina Dievo malone.
Vien savo jėgomis jis sako niekaip nebūtų išsivadavęs iš chaoso, kokiame gyveno. Vyriškis neslepia, jog tą chaosą lydėjo ir agresija, ir depresija, ir kitų rūšių kančia.
„Prieš tai rūpinęsis savo statusu, tuo, ką apie mane gali pagalvoti kiti, ypač bijojęs kritikos, galop suvokiau, kad būdamas priklausomas nuo alkoholio nesu nei orus, nei laisvas žmogus. Iš to reikėjo vaduotis“, – pasakoja V. Misevičius.
Peržvelgdamas savojo gyvenimo kelią, jis apgailestauja, kad vaikystėje, o paskui ir jaunystėje niekas jam nebuvo užsiminęs, kas yra dvasingumas ir koks jis svarbus. Tokios sąvokos net nebuvo girdėjęs.
„Buvau smalsus, ieškantis ir vaikas, ir jaunuolis. Gerai žinojau, kad sporto salėse galiu treniruoti kūną, ką ir dariau, bibliotekose ieškojau knygų, kad iš jų pasisemčiau žinių. Bet nieko nežinojau nei apie pačią dvasią, nei kaip ir kuo ją užpildyti, tad ir buvau dvasiškai tuščias, blaškiausi, neturėjau ramybės“, – kalba Valdemaras.
Jau vėliau, kai atsikėlęs iš kaimyninio Pasvalio apsigyveno Panevėžyje ir kai, pasikeitus santvarkoms, mieste pradėjo kurtis įvairios religinės bendruomenės, V. Misevičius, ieškodamas dvasingumo, lankėsi ne vienos tokios susirinkime.
Bet Dievą atrado ne religinėje bendruomenėje.
V. Misevičius sako suvokęs Dievą kaip esatį, kaip aukštesniąją jėgą, be kurios žmogaus gyvenimas – tuščias. Radęs Dievą, rado ir prasmę, o drauge ir laimę, pajuto savo vertę.
Valdemaras Misevičius. G. Kartano nuotr.
Išsivadavęs iš alkoholizmo, V. Misevičius nutarė studijuoti socialinį darbą.
Kodėl rinkosi tokią sritį, o ne, tarkim, vadybą ar ekonomiką?
Vyriškis sako negalįs į tai atsakyti. Tiesiog tuomet, būdamas 34-erių, ne tik suvokė, bet ir žinojo, kad nori būti socialinės srities darbuotojas.
Iš pradžių studijos Panevėžio kolegijoje, po to – Vilniaus pedagoginiame universitete. Ten įgytas socialinio darbo magistro diplomas. Šis diplomas, o ir patirtis vadovaujant „Atviram ratui“, savanoriaujant miesto socialinėse įstaigose lėmė, kad prieš 15-a metų V. Misevičius tapo Panevėžio socialinių paslaugų centro direktoriumi.
Įstaigos, po kurios stogu glaudžiasi ir Nakvynės namai.
„Atėjau vadovauti tokiems žmonėms, koks kitados buvau aš pats. Nakvynės namuose daug priklausomų žmonių. Labai svarbu tokiems suteikti viltį, ką ir stengiausi daryti. Viltį liudijau savuoju gyvenimu, savuoju pavyzdžiu“, – sako V. Misevičius.
Vis dėlto po devynerių vadovavimo metų sako pajutęs, kad ir jo gyvenimas reikalauja pokyčių.
Ir ėmėsi mobiliojoje pirtelėje prie Baltijos jūros perti Nidos poilsiautojus. Kartą po jo vanta atgulė vokietis, SPA centro savininkas. Šiam taip patiko lietuvio pėrimas, kad pasiūlė Valdemarui palikti pajūrį ir važiuoti į Vokietiją dirbti pirtininku.
V. Misevičius nedvejodamas nėrė į avantiūrą ir ryžosi paragauti emigranto duonos.
Valdemaras Misevičius. G. Kartano nuotr.
Vanta Vokietijoje Valdemaras mojavo dvejus metus. Kartu mokėsi vokiečių kalbos. Sako uždirbęs nemažai ir gyvenęs gerai.
Visgi po dvejų svečioje šalyje praleistų metų Lietuvoje gimus anūkei Adelei suvokė, kad nori namo, nori pas artimuosius, trokšta matyti, kaip auga mažylė.
Ir štai po savotiškos dvejų metų „stažuotės“ Vokietijoje V. Misevičius Panevėžyje jau ketveri metai.
Dirba priklausomybių konsultantu ir mediatoriumi visoje Panevėžio apskrityje.
Pats perėjęs devynis nuopuolio ratus, džiaugiasi, kad jam pavyko išvaduoti dalį žmonių nuo priklausomybių, o šių, kaip pats tvirtina, priskaičiuojama 80 rūšių.
„Ne vienam esu sugadinęs išgėrinėjimo malonumą“, – sako V. Misevičius.
Anot jo, toks malonumas dingsta, kai suvokiama, kad alkoholiu svaiginamasi ne vaduojantis nuo įtampos, o bėgant nuo gyvenimo.
O tiems, kas mano, jog alkoholiką galima išgydyti pagaliu, V. Misevičius turi palyginimą.
„Juk neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam žmogui nesakome „stokis – ir eik“, nes žinome, kad taip patarinėti beprasmiška. Tačiau alkoholikui bandome liepti negerti, nors jis negali to padaryti, nes serga jo siela. Ji serga lygiai taip, kaip serga neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiojo kūnas“, – sako Valdemaras.
Iš Vokietijos grįžęs į Panevėžį, V. Misevičius išsirūpino, kad Panevėžio rajone, uždarytoje Kurganavos mokykloje pradėtų gyvuoti rajono neįgaliųjų dienos centras „Vilties sodas“. Įsteigęs šį centrą, vadovauti jam nesiėmė.
„Vokietijoje dirbdamas pirtininku, išgirdau apie mediaciją. Tai buvo dviejų nebejaunų moterų istorija, kurios, mirus jų motinai, nesugebėjo pasidalinti paveldėto turto, o mirusioji nebuvo palikusi testamento. Tuomet išspręsti problemą padėjo mediatorius, savotiškas taikintojas“, – pamena V. Misevičius.
Išsiaiškinęs, kad tokius specialistus rengia Mykolo Romerio universitetas, vėl stojo mokytis ir gavo diplomą.
„Mediatoriui nebūtina sutaikyti abi puses. Svarbu ne pats susitaikymas, o problemos išsprendimas“, – paaiškino V. Misevičius.
Jam svarbu, kad priešininkai girdėtų ne tik save, bet ir vienas kitą.
Taip pat įgijo priklausomybių konsultanto licenciją.
Valdemaras pasakoja daug pastangų įdedantis bendraudamas su lošėjais, pavyduoliais, nes pavydas, kurio žmogus nebepajėgia kontroliuoti, irgi rimta priklausomybė, kitų priklausomybių kankiniais.
Valdemaras Misevičius. G. Kartano nuotr.
Jėgų gyventi, dirbti, padėti kitiems V. Misevičius sako pasisemiantis savo paties įsirengtoje pirtyje, kuriai sugalvojo šūkį: „Dievui – meilė ir garbumas, sielai – džiaugsmas ir ramumas, kūnui – poilsis, švarumas“. O žiemomis per atostogas traukia į kalnus slidinėti. Kai lieka laiko, atsiverčia knygą.
„Nemėgstu tokių knygų, kurias vadinu jau sukramtytomis. Viena tokių – „Nieko nėra neįmanomo“, ji tariasi mokanti, kaip gyventi, ir daro tai prikišamai. Man reikia tokių, kurias skaitydamas atrandu gyvenimo tiesas, kurios iškelia klausimus, o į juos atsakau aš“, – sako V. Misevičius.
