-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
M. Balakausko plunksnai priklauso gana solidus kandžios, atviros ir savitos poezijos kūrinių bagažas.
Netrūksta ir pripažinimo, ir svarių įvertinimų: pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Roma“ 2016-ųjų Metų knygos rinkimuose pateko į geriausių poezijos knygų penketuką, pelnė Zigmo Gėlės premiją, skiriamą už geriausią metų poezijos debiutą.
O šįmet jo antrasis rinkinys „Apmaudas“ tapo Metų poezijos knyga, kaip pristato pats autorius, gimusi „iš chroniško negalėjimo prisitaikyti, suprasti procesų“.
Paklaustas, ką reiškia būti geriausiu, M. Balakauskas išlieka kuklus.
Anot jo, laimėjimas konkurse nereiškia, kad tampi geriausiu.
„Tikrai nesijaučiu geresnis už „Poezijos pavasario“ laureatą Liudviką Jakimavičių ar taip pat konkurse dalyvavusį Antaną A. Jonyną. Dalyvavo puikūs autoriai ir kiekvienas galėjo laimėti, o jei keistųsi komisija, tai ir kitos knygos būtų sąraše“, – svarsto Mantas.
Kol vyko Metų knygos rinkimai, M. Balakauskas sako tiesiog dirbęs. Kadangi prasidėjo karas ir visus ištiko šokas, poezijos skaitymai nevyko – su skaitytojais jis bendravo netiesiogiai, radijo laidose.
Naujausioje savo knygoje „Apmaudas“ M. Balakauskas gilinasi į kiek kitokias temas, nei šiuo metu įprasta ar populiaru viešojoje erdvėje.
Šįmet antrasis poeto Manto Balakausko rinkinys „Apmaudas“ tapo Metų poezijos knyga. A. Pilkauskaitės nuotr.
Knygoje jis kalba apie laisvės kartos žmogų, jau perkopusį trisdešimties metų ribą.
„Norėjosi rašyti ir paliesti socialines temas, kurios nuo sovietmečio pas mus vis dar sunkiai prijaukinamos ir daug kam atrodo nevertos eilėraščio. O tai yra visiška nesąmonė“, – įsitikinęs Mantas.
Anot M. Balakausko, knyga „Apmaudas“ gimė iš nesugebėjimo susitvarkyti su savimi ir aplinka. Jam apmaudas yra tai, į ką pasineria ir nešiojasi su savimi, kas apgaubia ir nenori paleisti.
„Šiuo metu mano kūryba ganėtinai autobiografinė, bet ne tiek, kad virstų dienoraščiu ir prarastų literatūrai būdingus reikalavimus“, – tikina poetas.
M. Balakausko eilėraščių knygos viršeliui dailininkė Deimantė Rybakovienė panaudojo poeto dantų rentgeno nuotrauką.
O tai, kaip tikina Mantas, reiškia visišką apsinuoginimą.
„Ši poezijos knygą ir buvo apsinuoginimas. Parodžiau, ko paprastai kiti nemato. Besidėvintys dantys ar plombos taip pat reiškia ir bėgantį laiką, patirtis, kurios nusėda mūsų protuose bei kūnuose“, – idėją paaiškina pašnekovas.
Kai knyga išvydo dienos šviesą, kaskart ją vartydamas, M. Balakauskas ieškojo ramybės, bet leidinio nuotaika labai ilgai nepaleido.
„Dabar pradedu jausti, kad jau galiu po truputėlį imtis kitų darbų. Rašant knygą ir gludinant temą ilgą laiką, ji tarsi priauga, nenori paleisti“, – prisipažįsta poetas.
Nuo pirmosios puikiai įvertintos jo poezijos knygos „Roma“ išleidimo praėjo jau šešeri metai. Paklaustas, kaip per tą laiką keitėsi paties, kaip poeto, misija, Mantas teigia, kad poetui apskritai labai žalinga turėti misiją.
„Tvirtai tikiu, kad eilėraščiai turi išeiti lengvai. Pravartu atsipalaiduoti, kad ir koks turinys dėliotųsi“, – tvirtina.
Gyvenimas, anot M. Balakausko, visada buvo ir bus labai proziškas.
Poezija jam reikalinga, kad kažkas pasaulyje liktų neparduodama.
„Yra tendencija, kad tapusi didele preke poezija kaipmat dingsta“, – pabrėžia Mantas.
Pasak M. Balakausko, dabar galima rašyti apie viską, neprivalo būti jokių tabu.
O paprašytas Mantas nepadeklamuotų nė vieno savo eilėraščio. Jis tikina, kad tai labiau psichologinis aspektas.
„Tiesiog negaliu deklamuoti eilėraščių, nuo mokyklos laikų ištinka kažkoks sąstingis. Eilėraščiai yra mano galvoje. Jie pasirodo man juos skaitant iš lapo arba jį turint. Keista, bet taip yra“, – šypteli Mantas.
Panevėžiečio poezija skamba anglų, rusų, italų, slovėnų, graikų kalbomis.
Jam smagu išgirsti išverstus savo tekstus.
Pačiam autoriui jie įdomiausiai skamba angliškai, nes suvokia turinį ir mato, kas pakeista, o dažnai ir supranta, kodėl.
Klausydamas vertimų į kitas kalbas – graikų, italų, slovėnų – tiesiog bando pagauti skambesį.
M. Balakauskas yra vienas iš asociacijos „Slinktys“, skirtos jauniesiems literatams, sumanytojų ir viena akimi stebi jaunuosius kūrėjus.
Šie, poeto manymu, yra lygiai tokie, kokie buvo jo kartos ar dar prieš juos kūrusieji.
„Jie garsiai kuria ir vysto poetinį balsą. Kažkas iš to neabejotinai bus. Apie juos daugiau pasakysime, kai nebebus jaunieji“, – šypteli M. Balakauskas.
Nors atrodytų, kad belaukiančiųjų knygos tarsi duonos ratas traukiasi, Mantas nemano, kad pastaraisiais dešimtmečiais visuomenės santykis su literatūra būtų smarkiai pasikeitęs.
Knygos perkamos ir skaitomos – nei mažiau, nei daugiau.
„Poezija visada savo vietoje. Geri autoriai ir jų mintys dar niekada nebuvo taip lengvai pasiekiami“, – mano pašnekovas.
Tačiau Mantui skauda dėl su literatūra mažai susijusių dalykų. Jis labai neramiai stebi pasaulį, tad ir nuotaika nėra gera.
Kita vertus, suvokė, kad paprasti gyvenimo malonumai ima teikti vis daugiau džiaugsmo.
„Karas mus nubloškė šimtmečiu atgal. Gal nenubloškė, bet parodė, jog iliuzija, kuria gyvenome, lengvai suplėšoma – gradais, iskanderiais ir automatų kulkomis. Jokia literatūra ir jokie eilėraščiai neprivertė fašistinės Rusijos apsigalvoti. Literatūra neapgynė Ukrainos vaikų, moterų, vyrų. Gal tik prisidėjo prie supratimo, kad reikia priešintis iš visų jėgų. Tai jau šis tas“, – svarsto M. Balakauskas.
M. Balakausko pažintis ir santykis su kūryba užsimezgė dar Vytauto Žemkalnio gimnazijos suole. Kaip jaunam žmogui, tada rūpėjo save atskirti nuo kitų, tiesiog norėjo parodyti visiems, kuo yra kitoks.
Anot Manto, kurti, rašyti eilėraštukus paskatino paprastas paaugliškas maištas.
Paklaustas, kokią savo gyvenimo patirtį pavadintų auksine, nenuperkama ir neparduodama už jokius pinigus, M. Balakauskas susimąsto.
„2012-ųjų lietingą lapkričio vakarą važiavau autobusu ir skaičiau Vytauto Bložės „Polifonijas“. Užteko penkiolikos minučių, kad viskas pasikeistų“, – šypteli Mantas.
Nors gimė ne Panevėžyje, ir net ne Lietuvoje, šis miestas, pasak jo, darė didžiulę įtaką jam, kaip kūrėjui.
Buriatijoje, Sibire, į šį pasaulį atėjęs vaikinas pripažįsta, kad Panevėžyje nebuvo lengva augti.
Griūvant Sovietų Sąjungai Manto tėvai išvažiavo į Buriatiją dirbti. Kai susilaukė sūnaus, gyvenimo kurti grįžo į Lietuvą.
Šiuo metu Vilniuje gyvenantis poetas sako, jog Panevėžys, kuriame prabėgo jo vaikystės ir paauglystės metai, jam buvo per daug sudėtingas miestas. Šio neperprato ir mano, kad šis miestas taip pat neperprato jo. Tiesiog nepavyko vienas kito prisijaukinti.
