-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau iš kur atsirado tradicija per šventes dovanoti?
Ką dovanoti? Kam dovanoti? Kaip dovanoti? Šie ir panašūs klausimai gruodį daugeliui tampa tikru galvos skausmu. Nors nemažai lietuvių jaučiasi gyvenantys skurdžiai, dažnas jų nusiteikęs nepagailėti pinigų šventinėms dovanoms – šių metų apklausa parodė, kad vidutinė suma, kurią Lietuvos gyventojai ketino išleisti dovanoms per Kalėdas ir Naujuosius metus, yra 153 eurai. Jei taip padarė nors pusė milijono tautiečių, suma gan įspūdinga – apie 80 milijonų eurų. Ir tai tik didžiosios šventės. O kur dar gimtadieniai, jubiliejai, krikštynos, vestuvės ir šiaip, dovanos be progos?
Pasirodo, žmonės pasirengę skirtis su savo pinigais net jei jų nėra tiek daug.
Iš kur kilo ši tradicija ir kodėl mums taip svarbu dovanoti ir gauti dovanų?
Mokslininkai turi gana tikėtiną paaiškinimą.
Žmones tyrinėjantys antropologai įsitikinę, kad dovanų teikimo tradicija turi senas šaknis. Ši tradicija egzistuoja beveik visose Žemės kultūrose – religijos ekspertai jau seniai pastebėjo, kad katalikybėje, budizme ir islame ji padeda išreikšti meilę, gerumą ir dėkingumą.
Dalijimasis yra pagrindinė daugelio švenčių, ir tokių kaip Naujieji metai, dalis – yra įrodymų, kad net juodąjį penktadienį su didelėmis nuolaidomis daugelis žmonių suvokia kaip dovanojimo šventę. Dažniausiai dovana yra bendravimo būdas subtiliai pasakyti, kad tarp individų egzistuoja kažkoks santykis.
Labiausiai tikėtiną šios tradicijos egzistavimo paaiškinimą 1925 metais pateikė prancūzų antropologas Marselis Mausas.
Kaip ir daugelis jo kolegų, šis antropologas buvo sužavėtas tuo, kokie dosnūs žmonės gali tapti per šventes. Ir nors lietuvių dosnumas perkant dovanas gali atrodyti didelis, tačiau yra tautų, kurios per tam tikras šventes tampa dar dosnesnės.
Pavyzdžiui, kai kurie Šiaurės Amerikos indėnai nuo seno reguliariai rengia vadinamąją „potlačo“ ceremoniją, per kurią demonstratyviai urmu keičiamasi įvairiais turtais.
„Potlatch“ žodis yra kilęs iš indėnų čerokių kalbos, ir yra dovanų dovanojimo šventė, kurią praktikuoja Kanados Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantės ir JAV vietiniai gyventojai.
Viena iš įsimintinų tokių ceremonijų – 1921 m. Kanados kvakiutlių indėnų lyderis bendruomenės nariams padovanojo 400 maišų miltų, daugybę antklodžių, siuvimo mašinų, baldų ir net biliardo stalų. Sunku įsivaizduoti, kiek jam tai kainavo, bet suma tikrai buvo įspūdinga.
Anot M. Mauso, „potlačo“ ceremonija yra ekstremali dovanojimo forma. Tačiau toks elgesys pastebimas tarp daugelio tautų – kai kurie žmonės pasirengę ką nors padovanoti artimajam, net jei jam pačiam to labai reikia. Kitaip tariant, jeigu visuomenės nariai niekuo nesikeistų, tuomet neturėtų tarpusavio santykio ir negalėtų būti vienos visuomenės nariais. Mainai arba keitimasis dovanomis plačiausia prasme mus įpina į tam tikrą santykių ratą.
Anot antropologo, dovanojimas apima tris veiksmus.
Pirma, dovanos kitam asmeniui veiksmas išreiškia dosnumą, gerumą ir pagarbą.
Antra, tai yra dovanos priėmimas, išreiškiantis dėkingumą draugui ar giminaičiui.
Trečia, savotišku veiksmu tampa abipusiškumas – jei žmogus ką nors gauna, numanoma, kad jis ką nors duos mainais.
Taip sukuriamas nesibaigiantis dovanų teikimo ir gavimo ciklas.
Manoma, kad dovanų teikimas ir gavimas stiprina socialinį ryšį tarp žmonių. Tai nėra tas pats, kas gauti prekę iš pardavėjo mainais už pinigus – tai pagarbos tarp žmonių išraiška, o ne tik reikalingų dalykų davimas ir gavimas. Netgi toks abstraktus dalykas kaip svetingumas irgi gali būti suprantamas kaip dovana.
Pasak M. Mauso, gavus netikėtą dovanėlę viduje tarsi ima kirbėti mažas kirminukas, kad būtų gražu kuo greičiau atsilyginti… Tačiau jei atsilyginti uždelsiama, dovana virsta skola ir tampa tarsi užnuodyta. Žmogui kyla tam tikra įtampa, lyg skauda, lyg graužia, galbūt net griauna santykį. Tai kyla iš dovanos intencijos, nes juk paprastai visos dovanos dovanojamos su kokia nors paslėpta mintimi.
Dovanų tipų sąrašas ilgas ir nuolat pildosi. Yra tėvų ir vaikų rūpestingumo dovanos. Dėkingumo dovanos teikiamos, kai jautiesi dėkingas dėl to, kas yra įvykę anksčiau. Yra dovanos, skirtos suartinti ir palaikyti ryšį tarp žmonių, išskirtų didelio atstumo. Jos dažnai būna susijusios su identiteto elementais, anksčiau gyventa ir dabar gyvenama šalimi. Taip pat egzistuoja atsiprašymo, susitaikymo dovanos, kuriomis įveikiamas susidaręs tiek geografinis, tiek socialinis atstumas.
Be pagrindinės intencijos, dovanos teikimas ir perdavimas gali turėti ir labai daug kitų reikšminių sluoksnių, apie kuriuos žmonės paprastai nekalba.
Deja, šiuolaikiniame pasaulyje dovanų dovanojimas dažnai yra perteklinis – dėl klaidingo įsivaizdavimo apie dovanos reikalingumą ir vertę žmonės net patiria finansinių ir emocinių sunkumų.
2019 m. atliktas tyrimas parodė, kad daug dovanų tampa nereikalingos.
Kalba eina apie 15 milijardų dolerių vertės daiktus, iš kurių apie 5 procentus ne tik guli spintoje, bet ir atsiduria šiukšliadėžėje.
Harvardo ir Stanfordo universitetuose (JAV) atliktas tyrimas parodė, kad dauguma žmonių labiau nudžiugtų gavę tai, ką jie yra užsiminę norintys gauti. Tyrimo autoriai atliko tris apklausas ir visos jos patvirtino, kad žmonės tiek vestuvių, tiek gimtadienio, tiek dovanomis iš jų sudarytų sąrašų džiaugiasi labiau nei išrinktosiomis dovanotojų nuožiūra.
Gavę tokias dovanas, kurių norėjo, žmonės vertina dovanotojų atidumą ir atsižvelgimą į norus, tačiau patys tapę dovanotojais tarsi praranda atmintį ir suvokimą bei puola rinkti dovanas savo nuožiūra.
Anot tyrimų autoriaus prof. Franko Flyno, žmonės tarsi netenka gebėjimo suvokti paprastus dalykus – tiesiog nupirkti tai, ko dovanų gavėjas prašė ar įtraukė į sąrašą. Ir visai nesvarbu, kad jūsų išrinkta dovana yra brangesnė.
Tačiau, kad ir kaip mielai skamba žodis „dovanos“, jos gali sukelti ir bėdų. Kartais žmonės, kuriems kasdienybėje trūksta palaikymo, artimesnio ryšio ar draugystės, tai bando sukurti dovanodami dovanas. Užverstieji dovanomis pradeda jausti tiek finansinį, tiek psichologinį spaudimą. Kai nepavyksta savaime užmegzti artimų ryšių ir surasti patikimo draugo, jį galima pririšti dovanomis, kartu įteikiant atsakomybę ir skolos jausmą.
Skamba neįtikėtinai, bet dovanos gali net apsunkinti santykius. Neretai pasitaiko, kad dovanos gavėjas jaučiasi įsipareigojęs dovanotojui išrinkti ne mažesnės vertės dovaną ir lepinti jomis ne rečiau, taip bandydamas išvengti nereikalingų konfliktų ar nesutarimų. Žmonės dažnai patys nejausdami papuola į tikrus dovanų ir dovanojimo spąstus, kai gauta dovana sukelia ne džiaugsmą, o užkrauna naštą.
Nors, atrodo, nėra tokių, kam nepatiktų dovanos, vis dėlto ne visiems lengva jas priimti. Priimant dovaną užsimezga nematomas ryšys tarp dovanotojo ir dovanos gavėjo. Kartais net gali atrodyti, kad dovanojantysis siekia mumis manipuliuoti, priversti mus jaustis skolingus, turi neaiškių slaptų kėslų, tad stengiamės to išvengti visais įmanomais būdais.
Taigi dovanų teikimo tradicija atsirado senovėje, tačiau tikslaus laiko nustatyti neįmanoma.
Kadangi ši ceremonija atsirado skirtingose kultūrose ir skirtingais laikotarpiais, galima pripažinti, kad noras dalintis yra žmogiškas poreikis.
Jo ištakos greičiausiai kyla iš poreikio stiprinti socialinius ryšius tarp žmonių, demonstruojant pagarbą ir meilę.
Svarbiausia, kad dovana turėtų dalelę jūsų širdies…
Parengta pagal užsienio spaudą.
