Inga Kanišauskė su dukrele Tėja. Asmeninio archyvo nuotr.

Dukros gimimas įkvėpė rašyti

Sako, jog dėl vaikų mamos gali nuversti kalnus. Ir šį posakį labai gerai iliustruoja velžietės Ingos Kanišauskės pavyzdys. Susilaukusi dukrelės Tėjos, kuriai dabar septyneri, pedagogė atvėrė kūrybos klodus – tapo sėkminga tinklaraštininke ir vaikų rašytoja.

Panevėžio rajono Raguvos gimnazijos direktoriaus pavaduotojos Ingos Kanišauskės gyvenimą iš pagrindų sujudino dukrelė Tėja.
Jos dėka mokytoja tapo rašytoja, išleidusia jau kelias knygeles vaikams, bei populiaria tinklaraštininke.
Dar Inga priklauso Panevėžio šeimų asociacijai ir Panevėžio rajono aktyvių šeimų bendruomenei.
Su iniciatyviomis moterimis ji organizuoja paramos ir pagalbos akcijas, smagius renginius bei susitikimus šeimoms.
Bet I. Kanišauskė prisipažįsta: šiandien ji gyvena abejonėmis.
„Tėja auga, jai jau septyneri. Vis pagalvoju, kad tinklaraščio „Linksmorijos“ įrašai keičiasi, blėsta, bet labai tikiu, atsiras įkvėpimas, nes minčių galvoje netrūksta“, – sako Inga.

Išsilaisvinti iš kalėjimo

Kai Tėjai tebuvo pusė metukų, I. Kanišauskė su vyru nusprendė išvykti pagyventi į Vokietiją. Emigracijoje šeima praleido bemaž trejus metus.
Jaunai šeimai tiesiog norėjosi išbandyti taip išgirto užsienio siūlomas galimybes.
Vyras susirado darbą, I. Kanišauskė augino namuose dukrelę. Atrodė, viskas einasi lyg per sviestą ir nieko netrūksta. Visgi Inga nesijautė savo rogėse.
„Kadangi buvau svetimoje šalyje, darbo dienomis viena su mažu vaiku šiek tiek jaučiausi kaip kalėjime. Bet tas kasdienis gyvenimas uždarame rate nuvedė link to, kur esu ir ką turiu dabar“, – džiaugiasi Inga.
Augindama dukrytę, ji sukūrė pirmąją knygelę „Linksmorijos“ ir pradėjo rašyti tinklaraštį tuo pačiu pavadinimu.

Inga Kanišauskė su dukrele Tėja. E. Gudelytės nuotr.

Lietuva nurungė Vokietiją

Vokietija Ingai pasirodė visokia – tikrai ne viskas ten žiba, kaip prieš išvykdami girdėjo. Kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Vidurio Europoje įsikūrusioje Vokietijoje yra savi pliusai ir minusai.
„Labiausiai erzindavo atsilikimas nuo šiuolaikinio pasaulio. Pavedimus reikėdavo daryti išmetant popieriuką į banko aparatą, interneto banko prieiga buvo, bet labai jau sunkiai ir lėtai veikdavo. Be to, vaikų darželiuose trūksta vietų“, – vardija I. Kanišauskė.
Tėjai vietos vokiškame darželyje taip ir neatsirado, tad vietoj to mama su dukra toliau pūpsojo namuose ir kūrė.
Inga neslepia: Vokietijoje ji nesijautė sava. Artėjant Tėjos trečiajam gimtadieniui, su vyru susėdę pradėjo dėliotis gyvenimo svečioje šalyje pliusus ir minusus.
Šiose lenktynėse Lietuva pasirodė pranašesnė. Šeima susikrovė daiktus ir patraukė namo.
„Visų pirma, auginant vaiką mamos pagalba yra tobulas dalykas. Vyras dar kurį laiką pasiliko dirbti Vokietijoje. Lietuvoje su Tėja likome dviese. Būdavo tokių atvejų, kad kai mane darbai spausdavo, mano mama pasiimdavo savaitę atostogų ir paglobodavo Tėją. Tai neįkainojama“, – sako Inga.

Atvėrė kūrybos skrynią

Anot I. Kanišauskės, tapus mama gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis.
Labiausiai motinystė ją mokė kantrybės. Moteris įsitikino: auginant vaikutį, jos reikia labai daug.
Kartu su motinyste atsiskleidė ir Ingos kūrybiškoji pusė. Nors prie meno linko nuo vaikystės, bet šie gabumai buvo tai atgaivinami, tai vėl primirštami.
„Per motinystės atostogas sukūriau vaikišką knygelę, pradėjau matyti smulkmenas aplink save, kurių anksčiau nepastebėdavau, jas fotografuodavau. Šie kadrai virto nuotraukomis ir paroda, kuri dabar keliauja po bibliotekas, kavinukes, kultūros centrus“, – pasakoja veikli mama.

Pasivažinėjimas linksmaisiais kalneliais

Dukros gimimas I. Kanišauskei atnešė įvairiausių etapų – ir lengvesnių, ir sunkesnių. Jos manymu, kiekviena naujai iškepta mama neišvengimai su tuo susiduria.
„Mamos kasdien važinėjasi linksmaisiais kalneliais“, – įsitikino Inga.
Ji sako esanti mama, veikianti kartu. Abi su Tėja yra tikrai daug visko išbandžiusios ar sukūrusios. Tai daro nuo tada, kai dukrytei sukako vieneri.
„Taip pripratinau ir Tėją prie veiksmo. Jei kartais patingėdavau ir nieko naujo nesugalvodavau, ji ateidavo ir klausdavo: ką šiandien darysim?“ – pasakoja Inga.
Tačiau ji ne tik kūrybiška, bet ir aiškiai nubrėžtas taisykles turinti mama – daiktai privalo būti savo vietose, neišmėtyti bet kur.
„Stengiausi ir Tėjai perteikti, kad reikia po savęs viską susitvarkyti. Kol mažesnė buvo, kaip ir veikė šis reikalas. Dabar, kai ūgtelėjo, pastebiu, kad stalelis vis nukrautas ne itin reikalingais daiktais, žaislai pasimėto po visus namus, vis reikia priminti“, – šypteli Inga.
Ir didžiausia motinystės vertybė, anot I. Kanišauskės, – laikas su vaiku.
„Pas mus yra labai daug apsikabinimų ir meilės prisipažinimų. Norisi, kad dukra tai jaustų kasdien ir visada“, – sako Inga.

Geriausia savo vaikui

Motinystė – susitikimas akis į akį ne tik su kūdikiu, bet ir su savimi. Labai daug mamų jaučiasi nepakankamos – nepakankamai geros mamos, nepakankamai skiriančios laiko šeimai, nepakankamai gerai auklėjančios vaikus. Ar Inga susidūrė su šiuo nepakankamumo fenomenu?
„Taip tikrai buvo, ypač apsilankius kokiame kūdikių užsiėmime, kuriame susirenka didesnis ratas panašaus amžiaus vaikų mamų. Žvilgtelėjus, kaip elgiasi viena ar kita, pagalvodavau: ooo, čia jau aukštasis pilotažas. Kažin, ar aš taip sugebėčiau“, – šypteli Inga.
Bet tuomet ji spjovė į šias mintis.
„Pasakiau sau, kad būsiu geriausia versija savo vaikui. Taip, kaip sugebu, taip, kaip pati noriu, nesilygindama su kitomis mamomis“, – pamena pedagogė.

Knygai pradžią davė batai

Dar nėštumo metu I. Kanišauskė baigė ikimokyklinio ugdymo pedagogiką Panevėžio kolegijoje. Idėją apie knygų rašymą jai pamėtėjo viena dėstytoja.
„Laukiausi Tėjos ir sumąsčiau dar pasimokyti. Per vieną meninės kūrybos paskaitą reikėjo sukurti kažką įdomaus vaikų grupei“, – pamena Inga.
Kūrybinga moteris sukūrė istoriją apie vaikiškus batus.
„Suvaidinau tą istoriją su vaikiškais dekoruotais batukais ir dėstytoja leptelėjo, kad tikrai galėčiau parašyti knygą vaikams“, – pasakoja I. Kanišauskė.
Šioji mintis ją pasivijo, kai Tėjai augant iš jos žaidimų, sėkmių ar nesėkmių mintyse pradėjo suktis padrikos mintys naujoms istorijoms.
„Kai jau nusprendžiau rašyti, visas tas mintis žymėjausi užrašuose ir taip kūrėsi istorijos. Išleidus knygą, reikėjo ją kažkaip reklamuoti, tad sugalvojau rašyti tinklaraštį“, – pasakoja pašnekovė.
Tėjai augant atsirado įrašai su jos smagiais pasisakymais, pamąstymais.

Rašytojos kėdėje jaučiasi patogiai

Kai keliaudavo į savo knygos pristatymus bibliotekose, mokyklose ar darželiuose, I. Kanišauskei juoką keldavo, kai ją pristatydavo kaip rašytoją. Tokia nesijautė, bet, regis, tapo.
Ji knygelių „Linksmorijos“ ir „Ką man veikti?“ autorė. Yra prisidėjusi prie knygos „365 pasakojimai prieš miegą“ kūrybos. Joje – daug lietuvių autorių kūrinių, tarp jų ir dešimt I. Kanišauskės.
„Tas rašytojo kelias ir įdomus, ir kartu sudėtingas. Jei reikia pačiam ieškoti leidyklos, iliustratoriaus, tai tikrai trunka daug laiko. Visgi kai gaunu dėžę dažais dar kvepiančių savo knygelių, aplanko užburiantis jausmas“, – teigia autorė.

Inga Kanišauskė su dukrele Tėja. E. Gudelytės nuotr.

Linksmai apie viską

„Linksmorijos“ knygelėje dvylika linksmų istorijų – tai sudurtinis žodis linksmos+istorijos. O šios atsirado iš I. Kanišauskės kasdienos su dukrele Tėja, pačios moters vaikystės, jos giminaičių patirčių.
Visiems istorijų herojams duoti I. Kanišauskės artimųjų, draugų vardai. Kai kuriems jų pritaikytos ir tam tikros savybės.
„Auginant Tėją, kūryba liejosi laisvai, sukūrėme dvylika istorijų vienai knygelei. Dar dešimt sukurta ir antrajai daliai. Darbai strigo dėl užsitęsusių iliustratoriaus paieškų. Vienam pradėjus darbus, staiga teko atsisakyti ir tęsti paieškas“, – pasakoja velžietė.
I. Kanišauskė labai tikisi, kad jau pavasarį ar vasarą rankose laikys antrąją „Linksmorijų“ dalį.
Inga sako nepatikėsianti tėvais, sakančiais, kad iš savo atžalų nėra girdėję nokautuojančių žodžių: „O ką man veikti?“ Tad kitoje knygelėje „Ką man veikti?“ Inga sudėjo su Tėja išbandytas idėjas, ką galima veikti su vaiku namuose, lauke, prie jūros ar kelionėje.

Mamų kava virto gerais darbais

I. Kanišauskė ne tik pedagogė, rašytoja, mama. Ji yra Panevėžio šeimų bendruomenės „Mamos, varom kavos“ aktyvi narė.
Prie bendruomenės I. Kanišauskė prisijungė dar 2018 metais, galima sakyti, per „Linksmorijas“.
Ieva Grigaitė, bendruomenės įkūrėja, organizavo kalėdinę mugę ir ieškojo kūrėjų, kurie galėtų vesti edukacijas, dovanoti prizus loterijai. Inga parašė jai ir prisijungė prie šio renginio.
„Taip užsimezgė pažintis, kuri rutuliojasi iki šių dienų. Su Ieva ir jos šeima tapome draugais“, – džiaugiasi Inga.
Daugiausia I. Kanišauskė prisideda prie renginių iniciatyvų ir prizų paieškų, paramos.
„Čia yra mano „arkliukas“. Kadangi rašant tinklaraštį mielai bendradarbiauju su Lietuvos kuriančiomis mamomis, leidyklomis, įvairiomis įmonėmis, atsirado daug naujų pažinčių“, – džiaugiasi Inga.
Nors O. Kanišauskė spėja suktis tarp daugybės veiklų ir darbų, mieliausias vaidmuo jai – mamos-kūrėjos.
O ir planų ši veikli mama visada turi.
„Parašius vieną, po to antrą knygą, neišblėso noras tą daryti ir toliau“, – sako I. Kanišauskė.
Taip pat ji svajoja kuo greičiau įsirengti savus namus. Nors procesas ir lėtas, bet laukimas – malonus.
„Pagrindinis noras, kad visa šeima būtume sveiki, o jau tikslų, kurių galėsime siekti ir įgyvendinti, tikrai prisigalvosime“, – šypsosi Inga.