-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Moteris sako, kad tik sulaukusi 61-erių suprato, jog vyrų pasaulis visai kitoks, nei anksčiau manė. Ir prisipažįsta netikėjusi, kad jos knyga „Ne bobų vasara“ taps bestseleriu ir bus tokia reikalinga moterims. Joje rašytoja nuoširdžiai ir drąsiai kalba apie savo patirtis, ir visa tai atitiko daugelio dailiosios lyties atstovių savijautą bei lūkesčius.
Nutarusi kitą knygą skirti vyrams, R. Vanagaitė uoliai rinko jai medžiagą: skaitė įvairius psichologinius leidinius, bendravo su pažįstamais. Ir tvirtina tik tada supratusi, kad vyrai yra silpnoji lytis.
„Tą žinojau visą gyvenimą, bet nebuvau įsisąmoninusi. Šis supratimas atėjo ne kaip panieka – pajutau šilumą ir meilę. Ypač šiais laikais Lietuvoje vyrus reikia užjausti ir mylėti“, – sako R. Vanagaitė.
Pasak jos, jeigu moteris nesupras, kad vyrai yra silpnoji lytis, nepažins jų pasaulio ar nesitaikstys su tam tikromis charakterio savybėms, jai gresia vienatvė.
Teatrologė neslėpė kėlusi sau klausimą, ar turinti teisę rašyti apie vyrus, nes pati negalinti pasigirti laiminga santuoka.
„Neišsaugojau dviejų santuokų, du kartus likau vieniša motina. Ką galiu pasakyti apie vyrus? Vadinasi, aš jų nepažįstu ir negaliu būti su jais laiminga. Kaip galiu mokyti kitus iš savo nelaimingo gyvenimo pavyzdžio?“ – dvejones išdavė rašytoja.
Ir prisipažino galų gale supratusi, kad darė kai kurių klaidų, todėl liko vieniša. Todėl dabar norinti savo patirtimi pasidalyti su kitomis moterimis.
„Tos klaidos, kurias dariau aš ir mano draugės, buvo gana tipiškos. Jos remiasi įsivaizdavimu, kad vyrai yra tokie patys kaip mes, kad jie jaučia ir viską supranta taip pat. Taip tikrai nėra, ir man, sulaukusiai 61-erių, tai buvo didžiulis atradimas“, – tikino rašytoja.
Rašytoja sako tik sulaukusi 61-erių supratusi, jog vyrų pasaulis yra visai kitoks nei moterų. ASMENINĖ nuotr.
R. Vaganaitė teigė suvokusi, kad vyrai negali nežiūrėti į gražią moterį, nes juos valdo medžiotojo prigimtis ir jie savo žvilgsniu nejučia skanuoja potencialias būsimų vaikų motinas. Rašytojai ne vienas vyriškis patvirtino, kad nekreipti dėmesio į žavią damą reikalauja milžiniškų pastangų.
„Moterys labai daug dalykų nežino apie vyrus, nes jie nekalba. Atsitikus bėdai mes bėgame pasiguosti vaikams, draugėms, mamoms. O vyrai dažniausiai nutyla. Aš manau, kad jiems labai sunku gyventi, juk pasidalytas skausmas yra pusė skausmo“, – tvirtino R. Vanagaitė.
Jos nestebina, kad vyrai Lietuvoje gyvena 11 metų trumpiau už moteris.
Anot pašnekovės, prakrapščius bet kurio civilizuoto vyro sielą galima rasti pirmykščio žmogaus dvasią. Juk tada pagrindinis jų darbas buvo sumedžioti maisto ir apsaugoti namus.
„Vyrai tai darė dešimt tūkstančių metų ir niekas jų neprašė pakeisti vystyklų ar būti žmonos nuodėmklausiu. Viskas pasikeitė maždaug prieš šimtmetį, kai jie iš žemdirbių tapo biurų darbuotojais“, – tikino „Sekundės“ pašnekovė.
Ji sako, kad taip vyrai prarado savo statusą, medžiotojo galimybes ir tapo kažkieno įrankiu. Anot rašytojos, vyrams su tuo susitaikyti nepaprastai sunku, nes jų siela nepasikeitė – jie nori turėti savo teritoriją ir medžioti.
R. Vanagaitė mano, kad Lietuvos vyrams daug sunkiau, nes nemaža jų dalis – tarybinės santvarkos produktas. Sovietmečiu baigė mokyklą, dirbo ir turėjo užtektinai pinigų pragyventi, jeigu norėjo, galėjo su šeima atostogauti, pavyzdžiui, Kryme. Tada ir gyvenimas buvęs gana saugus.
„Anuomet vyrai svajojo keliauti po pasaulį, o dabar, kai bilietų galima įsigyti vos už keliasdešimt eurų, jie nieko nebenori. Ne pinigai esmė, o tai, kad šis pasaulis ir laikmetis jiems svetimi“, – atskleidė knygos autorė.
„Tos klaidos, kurias dariau aš ir mano draugės, buvo gana tipiškos. Jos remiasi įsivaizdavimu, kad vyrai yra tokie patys kaip mes, kad jie jaučia ir viską supranta taip pat.“
R. Vanagaitė
Anot jos, su nepriklausomybe atėjo kapitalizmas, jaunystės kultas, informacinės technologijos, anglų kalba – viskas, kas sovietmečiu gyvenusiems vyrams nepažįstama. O moterys prie naujų aplinkybių prisitaikė ir yra priverstos gyventi su palūžusiu partneriu.
„Jie negali ilgėtis buvusios sistemos, nes tai gėdinga. Tačiau vyrai nepajėgūs prisitaikyti ir prie esamos. Kaip jiems numalšinti savo vidinę sumaištį? Kaip susitvarkyti su gyvenimo nuoboduliu? Alkoholiu…“ – tiesai į akis žvelgė R. Vanagaitė. Ir pridūrė: „Juos santvarkų virsmas gana smarkiai palaužė. Aš nesakau, kad reikia atleisti ir įpilti dar taurelę alkoholio. Bet suprasti būtina…“
Ji pabrėžė, kad vyrų vidinės traumos atsirado iš to, kad jie nebeturi aukšto socialinio statuso ir negali jo pasiekti, todėl savo nuoskaudas užpila ir nuramina velnio lašais.
R. Vanagaitės teigimu, Vakarų pasaulyje tokia problema neegzistuoja, nes ten gyvenantys žmonės nėra įstrigę tarp dviejų sistemų ir auga pažįstamoje aplinkoje.
Knygos autorės tikinimu, blogai, kad Lietuvoje sūnus augina palūžę vyrai. Vadinasi, jie auga neturėdami prieš akis moralinio autoriteto, todėl dažniausiai viską ant savo pečių perima motinos.
„Berniuką auginti turi tėtis ir jis turi būti pavyzdys. Visame pasaulyje milijonus metų berniukai su mama būdavo tol, kol sustiprėdavo, o vėliau vykdavo jų iniciacija į vyrus“, – sakė rašytoja.
Ji neslėpė, kad Lietuvos moterys labai dažnai įsikabina į savo sūnus ir tiki, jog iš jų išaugins tikrą vyrą. Tačiau dažniausiai vaiką nejučia nori paversti draugu ir sielos sužadėtiniu.
R. Vanagaitė viena užaugino dukrą ir sūnų. Jam buvo aštuoneri, kai ji išsiskyrė su antruoju savo vyru aktoriumi Vladu Bagdonu.
„Tada sau pasakiau, kad jį auginsiu visai kitaip. Džiaugiausi, kad vaikas liko su manimi. Mes visur kartu keliaudavome. Tačiau po kurio laiko pastebėjau, kad jis nebenori su manimi važiuoti. Tada pradėjau pirkti brangesnes keliones. Vėliau supratau, kad pirkau savo vaiką“, – atvirai kalbėjo moteris.
Tik dabar, perskaičiusi begalę psichologinių knygų, R. Vanagaitė suprato, kad viską darė ne dėl savo vaiko, o dėl savęs, kad užpildytų savąją tuštumą.
„Berniuką turime paleisti labai anksti ir jam reikia rasti vyrą, kad padėtų jam augti. Kitaip jis pradės nekęsti savo motinos. Ateina laikas, kai jis turi atsitraukti nuo mamos ir eiti vyro keliu“, – aiškino rašytoja.
Tai supratusi, sūnų R. Vanagaitė paleido. Ji juokauja, kad tada vaikas pabėgo kuo toliau ir ėmė studijuoti Škotijoje.
„Aš jam net neskambinau. Pagalvojau, jeigu bus blogai, pats man paskambins“, – prasitarė moteris.
Po metų sūnui grįžus namo, R. Vanagaitė į akis su įvairiais kvietimais ir pasiūlymais nelindo, tačiau jis po kelių mėnesių pats mamą pakvietė kartu pažiūrėti per televizorių rodomo filmo. Rašytoja juokėsi, kad tuomet, kai sūnus sėdėjo visai šalia, ji virpėjo kaip per pirmą pasimatymą.
Rūta Vanagaitė įsitikinusi, kad vaikus, o ypač sūnus, reikia paleisti kuo anksčiau. To nepadarius laiku, sūnūs gali pradėti nekęsti savo motinų. ASMENINĖ nuotr.
R. Vanagaitė pabrėžė, kad visame pasaulyje dėl gerų vyrų vyksta kova, nes tokių nėra daug. Lietuvoje išsilavinusios merginos, nenorinčios nuleisti savo kartelės, neretai teka už užsieniečių.
Rašytojos dukra šiuo metu gyvena Austrijos sostinėje su indu. Pasak R. Vanagaitės, dauguma dukros draugių savo gyvenimą susiejo taip pat su kitos tautybės vyru.
Tačiau ne tik dukra savo meilę rado užsienyje, nuo jos neatsiliko ir brolis. R. Vanagaitės sūnus, metams išvykęs kalbos mokytis į Kiniją, žada grįžti nebe vienas, o su vietine mergina.
„Mėlynų akių anūkų jau neturėsiu, bet savo vaikams nieko negaliu drausti. Kai manęs teiraujasi, apie ką bus mano kita knyga, atsakau, kad apie anūkus, nes apie senelius, moteris ir vyrus jau parašiau“, – humoro nestokojo rašytoja.
Pasak jos, moteris, pradėjus garsiai tiksėti biologiniam laikrodžiui ir nerandanti savęs verto vyro, ilgai nelaukia ir čiumpa pirmą pasitaikiusį.
R. Vanagaitė neslepė, kad būtent taip jai nutiko su suomiu Ronaldu Vimanu. Ji atskleidė, kad ištekėjo už pirmojo vyro dėl to, kad žinojo, jog tai nenutiks su tuo, kurį buvo įsimylėjusi.
„Man tada jau buvo trisdešimt. Žinojau, kad su tuo, kurį mylėjau, nebūsiu kartu, todėl čiupau šitą. Ir kas iš to? Turiu labai puikią dukrą, tačiau tam žmogui sugadinau gyvenimą“, – atvirai kalbėjo rašytoja. Ir paaiškino: „Mūsų poreikis ištekėti ir susilaukti vaikų nulemtas gamtos.“
R. Vanagaitė pasakojo, kad jos mama ištekėjo būtent dėl šios priežasties.
„Mama niekada nemylėjo mano tėvo. Tačiau jis nežinojo, kad už jo moteris ištekėjo tik dėl noro turėti vaikų. Kai juos turėjo, mamai vyras buvo reikalingas tik tam, kad aprūpintų šeimą. Tai labai dažnas reiškinys“, – šeimos gyvenimo detalėmis dalijosi rašytoja.
Vyrų dėmesio stoka teatrologė nesiskundžia, tačiau šiuo metu to vienintelio šalia jos nėra. Ji moterims pataria nesirinkti vienišės kelio. ASMENINĖ nuotr.
R.Vanagaitė sakė, kad vyras nepaliks moters, kuri atitinka tris M: jam yra mama, meilužė ir mūza.
Jos teigimu, vyrai niekuomet nesuauga ir joks vyras, išsiskyręs su žmona, neišeina gyventi savarankiškai, o susiranda kitą „mamą“.
„Jiems reikia, kad kojinės būtų vietoje, reikia iškepti kotletų, kurių skonis idealiu atveju turėtų būti toks pat kaip kepamų mamos. Jeigu vyrai naujoje šeimoje neranda motinos, jie visuomet važinės pas savo gimdytoją“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo rašytoja.
Anot jos, vyrai neretai guodžiasi, kad jų antroji pusė turi vieną arba dvi M, todėl jie priversti ieškoti trečiosios.
Moteris prisipažino, kad pirmą kartą ji tekėjo iš nevilties, nes girdėjo biologinio laikrodžio tiksėjimą, antrąjį – „už žvaigždės“, nes manė, jog gyvenimas bus tarsi scenoje.
Dabar jos būsimasis sutuoktinis turėtų atitikti tris svarbius kriterijus: būti už ją intelektualiai pranašesnis, jaustų malonumą jį liesdama ir neišduotų jos nei su kita moterimi, nei su alkoholio buteliu.
R. Vanagaitė tiki, kad santuokos griūna ir dėl to, jog dabartiniais laikais žmonės gyvena per ilgai.
„Prieš šimtmetį vidutinė gyvenimo trukmė buvo 45–50 metų ir nuo paskutinio vaiko gimimo vienas iš sutuoktinių mirdavo po maždaug dvejų metų. Dabar vaikams palikus namus vyras su žmona lieka vieni ir gyvena kartu dar trisdešimt metų“, – kalbėjo rašytoja.
Pasak R. Vanagaitės, santuoka turi turėti daugiau darbuotojų, kad sutuoktiniams nereiktų misti tik vienas kitu. Todėl ne pro šalį turėti draugų, pas kuriuos būtų galima nuvažiuoti papietauti ar pavakarieniauti.
Rašytoja atskleidė, kad žmogus įsimyli tada, kai jo smegenis veikia dopaminas, todėl visas pasaulis nusidažo rožinėmis spalvomis. Ši būsena gali trukti nuo 6 iki 8 mėnesių. R. Vanagaitės teigimu, taip lemta gamtos, kad žmonės susiporuotų, negalvodami apie pasekmes, ir pratęstų giminę.
Ji prisipažino, kad gyventi vienai labai neįdomu, todėl nemažai laiko skiria savaitgaliams planuoti, bet juos neretai tenka leisti su šunimi.
„Man atrodo, kad vienatvė labai blogai. Moterims vienoms gyventi nereikia“, – mįslingai kalbėjo gyvenimiškos išminties nestokojanti R. Vanagaitė.
