Vaikystėje patirtos patyčios, vėliau sūnaus netektis, sutuoktinio mirtis iš R. Gudienės neatėmė stiprybės ir noro būti laimingai ir ta laime dalytis su kitais. G. Kartano nuotr.

Devynios veiklos, dešimtoji – džiaugsmas

Devynios veiklos, dešimtoji – džiaugsmas

Kadaise prabanga garsėjusio mikrorajono Panevėžyje – Rožyno – senbuvė Rima Gudienė, prieš šešias dešimtis metų atitekėjusi į Eglyno gatvėje vyro pasistatytus namus, jautėsi tarsi supama pelkės.

Tuomet Rožynas dar tik kūrėsi šlapiose pievose. Buvusią klampią vietą iš pradžių drauge su vyru, o po to jau būdama našlė R. Gudienė pavertė grožio oaze.

Žieduose skendintys jos namai prieš metus išrinkti gražiausiai Panevėžyje tvarkoma individualia valda. O tų žiedų, spalvų, kvapų panevėžietės šešių arų sklype tiek daug, kad patekus į jos namus net tenka įsižnybti: ar tikrai dar vis esi Žemėje, nors regi – rojų.

Prislėgė sūnaus netektis

Į Rožyną, kuris tuomet nė nesivadino šiuo vardu, R. Gudienė atsikėlė 1962-aisiais būdama vos 18-os. Tokia jaunutė ji, pati kupiškėnė nuo Salamiesčio, ištekėjo irgi už kupiškėno, Panevėžyje dirbusio statybininku ir jau spėjusio tuomet sparčiai augusiame mieste pasistatyti namą. Panevėžyje Rima baigė vidurinę, įsidarbino, užaugino du sūnus.

Prabilusi apie sūnus, moteris nesulaiko ašarų.

Tuomet, kai du jos berniukai buvo dar visai nedidukai, mažesnysis Virginijus vyresniojo broliuko Irmanto akyse nuskendo tvenkinyje lūžus pirmajam ledui.

Su juo nuskendo ir kaimynų sūnus.

Šią dviejų vaikų netektį 8-o dešimtmečio pradžioje išgyveno visas Rožynas.

Ištvėrusi didelį skausmą, R. Gudienė susilaukė trečiojo sūnaus Vytauto.

Irmantas šiuo metu gyvena Vilniuje, Vytautas išvyko į Airiją. Nors abu tolokai, mama džiaugiasi su sūnumis turinti itin stiprų ryšį.

Už kenksmingas sąlygas – ankstyva pensija

Gal dar yra panevėžiečių, kurie prisimena dabartinio „Iki“ prekybos centro vietoje S. Kerbedžio gatvėje stovėjusius sandėlius.

„Tai būta pieno kombinato sandėlių, iš jų kraudavom sūrius ir sviestą, kurie iš Panevėžio keliaudavo į tuometį Leningradą. Man buvo patikėta vadovauti tiems sandėliams“, – pasakoja R. Gudienė.

Vėliau Rima perėjo į „Ekrano“ gamyklą. Dirbti teko kenksmingomis sąlygomis, tad jau 50-metė užsidirbo pensiją.

„Džiaugiuosi, kad kenksmingos sąlygos nesuėdė sveikatos. Užauginusi vaikus, tapusi pensininke ir likusi našle, gyvenu labai aktyvų gyvenimą. Vienu metu buvau įsitraukusi į devynias ar net visą dešimtį veiklų. Dabar jų kiek sumažėjo, bet vis tiek turiu apsčiai kuo užsiimti“, – pripažįsta R. Gudienė.

Žieduose skendintys R. Gudienės namai prieš metus išrinkti gražiausiai Panevėžyje tvarkoma individualia valda. G. Kartano nuotr.

Žieduose skendintys R. Gudienės namai prieš metus išrinkti gražiausiai Panevėžyje tvarkoma individualia valda. G. Kartano nuotr.

Lietuvybės liudytoja

R. Gudienė ne tik kruopščiausiai puoselėja namus ir kiemą, gamina skaniausius patiekalus ir jais vaišina gausius svečius, bet ir priklauso sergančiųjų sąnarių ligomis bendrijai „Artritas“ . Nusistebėjus, negi ją, tokią gyvybingą, kamuoja sąnarių ligos, panevėžietė atsiduso: sunkios ligos diagnozė išties nustatyta. Laimė, stiprūs sąnarių skausmai neužklumpa.

Tai pasakiusi, o drauge pažvelgusi į savo rankas, R. Gudienė atsiprašė, kad jau senokai dariusis manikiūrą. Mat dabar, jau prasidėjus derliaus nuėmimo, konservavimo, rauginimo metui, nebelieka laiko rankų grožio procedūroms.

R. Gudienė įsitraukusi ir į Lietuvai pagražinti draugijos veiklą. Į ją susibūrę panevėžiečiai keliauja, organizuoja įvairias akcijas, Lietuvą apsodina medžiais. Panevėžietė pasidžiaugė turinti savotiškus vaidilutės rūbus, kuriais pasipuošia per šios draugijos šventes.

Rimos apstu ir Panevėžio moterų lygoje. Ši organizacija taip pat garsėja renginiais, skirtais švietėjiškai veiklai. R. Gudienė – moterų lygos rengiamų konferencijų, gausių susitikimų su žinomomis moterimis dalyvė.

„Su didžiausiu malonumu dalyvauju ir savosios – Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios parapijos šventinėse procesijose. Bažnyčia turi sukaupusi tautinių rūbų kolekciją, puošiuosi jais ir būnu procesijos narė. Man ši veikla labai prasminga, esu tikinti nuo mažumės ir man svarbu liudyti tikėjimą“, – pabrėžia pašnekovė.

Puoštis tautiniais rūbais jai taip patiko, kad tautinius drabužius ne tik pati įsigijo, bet dar ir prisakė sūnums atėjus laikui atsisveikinti amžiams, su šiais apdarais ją ir palaidoti.

„Ir mirusi trokštu liudyti lietuvybę“, – tvirtina R. Gudienė.

Gyvendama Rožyne, R. Gudienė priklauso net dviem šioje miesto dalyje įsikūrusioms labai aktyvioms bendruomenėmis – „Rožyno“ ir „Liekupio“.

Nepaleidžia vairo

Senjorė prasitaria: jau 45-erius metus nepaleidžianti automobilio vairo.

Iš pradžių vairavo „Žigulius“, vėliau „Toyotą“. Dabar aštuntą dešimtį bebaigianti panevėžietė mielai sėdasi prie „Renault“ vairo. Automobiliu jai tenka pavežioti vienmetes drauges, kaimynes, bendramintes.

Į klausimą, iš kur tiek sveikatos ir energijos, o pagaliau ir laiko visur suspėti, ponia Rima svarsto, kad nespėja tie, kurie išėję į pensiją neatsitraukia nuo televizoriaus. O labiausiai, anot aktyvios panevėžietės, laiko neturi tie, kurie nieko nedaro. Jai pačiai energijos suteikia puoselėjama aplinka, o atgaivą randanti poezijoje.

„Vos nubudusi, išeinu rytais į terasą, pasidžiaugiu žiedais, išgeriu arbatos, o tuomet imuosi sodo darbų. Jėgų, energijos man turbūt ir duoda pats grožis, vis norisi, kad būtų dar gražiau“, – šypsosi senjorė.

Dar neseniai tokio ypatingo grožio vietoje, kur dabar akis džiugina gėlynai, būta daržo.

„Iš pradžių prie namo pasistačiau terasą, o tuomet pagalvojau, kad joje gerdama arbatą norėčiau prieš akis matyti ne morkų ir kopūstų lysves, o žiedus“, – pasakoja R. Gudienė.

Turtus didina dalindamasi

Nutarusi daržą paversti gėlynu, panevėžietė kreipėsi į aplinkos puoselėtoją, drauge pasitarę sukūrė savotiškus ornamentus, į juos susodino gėles, tarp jų, sūnaus Irmanto padedama, pripylė akmenukų.

R. Gudienė šypsosi: atėjusieji į jos namus iškart atkreipia dėmesį, kad josios gėlės bei žydintys krūmai itin veša, o žiedai didesni nei kur kitur.

Anot šeimininkės, kad augalai vešėtų, reikia ne tik laistyti, pamaitinti juos trąšomis, bet, svarbiausia, negailėti meilės.

Į klausimą, ar daug tenka investuoti į tokį grožį, panevėžietė pripažįsta negalinti sau leisti daug pinigų skirti gėlėms, mat pensija nėra didelė. Todėl gėlėmis, jų sėklomis bei daigais besikeičianti su gausiomis draugėmis ir taip didina savąją kolekciją.

„Kažkada pagalvojau, kokiu principu vadovaujuosi. Nutariau, kad man svarbiausia gyvenime dalintis, duoti. To mokiau ir savo sūnus“, – kad dalindamasis sparčiai turtėji, įsitikinusi R. Gudienė.

Be kančios nebus ir rojaus

Kai Rimutei kas pasako, kad jos namai primena rojų, šeimininkė skuba parodyti jos itin mylimą gėlę Kristaus kančia. Ją rodo pabrėždama, kad ir rojus nesukuriamas be darbo, nėra taip, kad kelyje į jį nebūtų kančios.

Išgyventą kančią šiai moteriai primena net paprasčiausias jos namų jazminas.

Dar jaunai jai teko laidoti savo draugę, kurios karstas buvo išpuoštas kvapiomis jazminų šakelėmis.

„Pavasariui einant į pabaigą, užkvimpa mano jazminas ir tada prisimenu mirusią draugę. Gal dėl to man labai brangus šis krūmas“, – pasakoja R. Gudienė.

Universitetais tapo pažintys

O žydi R. Gudienės namai nuo ankstyvo pavasario iki šalnų.

Pirmosios savo žiedeliais pradžiugina našlaitės, po to prasiskleidžia tulpės, pakalnutės, vėliau – jau ir visos kitos gėlės.

Dabar akį traukia daugybė vešinčių hortenzijų, kurių žiedai tikrai didesni nei visur kitur.

O štai kvapiųjų alyvų ši grožio karalijos šeimininkė teigia nepamėgusi, jų kieme net nėra. Tačiau auga rojaus obelaitė. Ji dar mažytė, bet R. Gudienė džiaugiasi pernai jau buvusi apdovanota dviem rojaus obuoliukais, šiemet sirpsta jau trys.

Grožio puoselėtoja R. Gudienė sako universitetų neišėjusi.

Jos universitetais tapo gausios pažintys su žmonėmis, iš kurių mokėsi, sėmėsi tikrai daug. Pati labiausiai vertina dvasingumą, o dvasingumas jai tolygus gerumui, rūpesčiui kitu, norui padėti, suprasti, užjausti.

Patyčių kirtis – visam gyvenimui

R. Gudienei labai svarbus tikėjimas, dėl kurio dar būdama visai nedidukė yra patyrusi patyčių. Išsiaiškinusi, kad Rima lanko bažnyčią, mokytoja prieš visą mokyklą mergaitę išstatė pajuokai, šaipėsi pati ir ragino tą daryti vaikus.

Vėliau jau pačiai mokytojai kliuvo nuo Kupiškio rajono Švietimo skyriaus už tokias patyčias iš vaiko.

„O man tie patyčių žodžiai paliko antspaudą visam gyvenimui. Aš vis pritrūkstu drąsos, kai reikia viešai tarti žodį. Turbūt taip yra todėl, kad pastatyta prieš minią buvau išplakta niekinamais žodžiais“, – ne be skausmo prisipažino moteris.

Todėl ir dabar jai kaskart užverda kraujas, išgirdus apie patyčias mokyklose.

Nepaisant tokios skaudžios patirties, R. Gudienė sako tikinti žmonėmis, norinti su visais draugauti, apdalinti žiedais, gerumu, dėmesiu.

„Gal todėl aš visur einu, visur dalyvauju. Man reikia žmonių, noriu turėti draugų“, – sako Rožyno senbuvė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų