-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atgavę laisvę lietuviai tiesiog naudojasi teise judėti ir veikti už šalies ribų. Taip jau buvo ir prieš šimtą metų. Svarbiausia, kad jauni žmonės, užsienyje įgiję patirties, grįžtų dirbti savo kraštui.
Sakoma, kad labiausiai trokšti to, ko neturi. Todėl beveik pusę amžiaus sovietinėje Lietuvoje gyvenę žmonės taip aktyviai stojo į Baltijos kelią, palaikė Sąjūdį. Bet praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo Nepriklausomybės atgavimo, įvairūs tyrimai rodo, kad lietuviai nėra visiškai patenkinti gautąja demokratija.
Nori žinoti, kiek žmogui metų – paklausk, ką jis manantis apie demokratiją. Visuomenės apklausos atskleidžia, kad ja džiaugiasi ir labiau vertina jaunimas. Jaunų žmonių, linkusių džiaugtis esama laisve, dvigubai daugiau nei vyresnių. Spėjama, kad tokį požiūrį nulėmė lietuvio supratimas apie pačią demokratiją.
„Prieš dešimt metų atlikus tyrimą paaiškėjo, kad žmonės pagal savo amžių skirtingai suvokia demokratiją. Jaunimui tai reiškia valdymo formą, režimą. O vyresnioji karta, kuri taip laukė gero gyvenimo, demokratiją sieja su svajone, idėja ir tam tikru laisvės troškimo ilgesiu. Natūralu, kad jų sukurtas vaizdas skiriasi nuo dabartinio pasaulio. Tačiau toks demokratijos supratimas yra klaidingas“, – aiškino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologė, Pilietinės visuomenės instituto direktorė I. Petronytė.
2014 metais Europoje atliktas tyrimas parodė, jog Lietuvos jaunimas labiau patenkintas demokratija nei jų bendraamžiai kitose šalyse. Dažniausiai laisve džiaugtis linkę, pasak pašnekovės, 14–19 metų jaunuoliai, bet šis pasitenkinimas vėliau su metais mažėja.
Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, tyrimo duomenimis, Lenkijoje, Vokietijoje, Estijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje taip pat didelis jaunimo palaikymas demokratijai. Tik pastarosiose dviejose šalyse ja lygiai taip pat džiaugiasi ir vyresni gyventojai.
„Požiūris į sovietmetį – vis dar puikus rodiklis nusakyti, kaip mūsų žmonės vertina laisvę. Deja, didelė dalis lietuvių jį mena geru žodžiu. O ką sako vyresnieji, kartais tiki ir jų atžalos“, – pažymi I. Petronytė.
I. Petronytės nuomone, Lietuvos jaunimo požiūrį į demokratiją gali lemti dvejopos priežastys. Visų pirma – keičiasi karta, antra – jaunimui visais laikais buvo būdingas optimizmas ir tai gali būti tik amžiaus efektas.
Pirmąją priežastį, pasak politologės, sunku įrodyti, nes jau laisvoje Lietuvoje gimusios kartos amžius dar per mažas tokiam tyrimui. Sunku pasakyti, ar demokratija besidžiaugiantys jaunuoliai nepakeis nuomonės tapę vyresni.
„Visgi svarbu prisiminti ir tai, kad jaunas žmogus visais laikais į pasaulį žiūrėjo kitaip nei vyresnieji“, – teigė I. Petronytė.
Ir prieš šimtmetį, anot jos, jaunuoliai buvo ta stiprioji jėga, kuri siekė laisvės, dalyvavo savanorių, partizanų kovose. Ginti savo idėją, siekti idealo – tai visų laikų jaunuoliams būdingas tikslas.
Vis dėlto dabar, politologės teigimu, jaunas žmogus kiek kitaip ėmėsi naudotis savo šalies demokratija. Tarpukario prezidento Antano Smetonos laikais studentija, mokiniai iš patriotizmo demonstravo itin didelį pasididžiavimą savo valstybe, papročiais, tradicijomis, šiuo metu jaunimas kiek kitaip išnaudoja savo galimybes laisvoje valstybėje.
„Pilietinės galios indekso duomenimis, jaunimas – vis dar viena aktyviausių, drąsiausių visuomenės grupių mūsų šalyje. Jie supranta ir tiki savo galia, nusiteikę veikti. Bet ta veikla dažnai trumpalaikė, neįpareigojanti, net instrumentiška bei pragmatiška“, – kalbėjo politologė.
Į visuomenines veiklas įsitraukę jauni asmenys, anot jos, kartais ieško naudos sau. Dalyvavimas savanorystėje, politinėje veikloje neretai būna susijęs su karjeros, būsimų studijų tikslais.
Pagal veiklas 14–19 metų lietuviai daugiausia įsitraukia į aplinkos tvarkymo akcijas, visuomeninį judėjimą, nevyriausybinių organizacijų darbą. Tokiems piliečiams įdomu tas, kas inovatyvu, madinga.
Jaunimas rečiau prisijungia prie vietos bendruomenių veiklos, jį sunkiau sudominti peticijomis.
„Vyresni žmonės į visuomeninę veiklą įsitraukia iš idėjos, suteikia jai tam tikro sakralumo ir ilgus metus nepalieka pasirinktos organizacijos, iniciatyvos. O jaunas pilietis vieną dieną gali boikotuoti pirkimą prekybos centre, kitą – stoti į partiją ar rinkti maistą varguoliams. Jų kitokie motyvai dalyvaujant panašioje veikloje“, – vardijo I. Petronytė.
Ir toks jaunimo nepastovumas, pasak ekspertės, nėra blogai – žmonės ieško savęs, išbando naujus dalykus.
Į saviraiškos paieškas galima įrašyti ir emigraciją: išvažiuoti žmogų skatina ne tik ekonominiai išskaičiavimai. Svetur pasisemiama naujų patirčių, idėjų.
Nors emigrantai smerkiami už paliktą Lietuvą, tačiau I. Petronytė tam tikrais atvejais pasirinkimą išvykti net vadina pilietiškumo apraiška.
„Nereikia emigracijos nurašyti nepilietiškumui. Prieš šimtą metų jaunimas taip pat važiavo mokytis ir dirbti į užsienio šalis. Svarbiausia, kad jie paskui grįžo į Lietuvą su savo žiniomis ir naujais gebėjimais. Todėl džiugu, kai dabar lietuviai išvažiuoja studijuoti ir grįžta su puikiomis iniciatyvomis“, – pažymi politologė.
Sugrįžusių emigrantų dėka, anot jos, dabar kuriasi jaukios kavinukės, inovatyvios įmonės, pilietiškos organizacijos. Taip, pasak I. Petronytės, susikūrė gana reikšminga programa „Kurk Lietuvai“, per kurią valstybėje pritaikoma geroji užsienio praktika.
Vertinant pilietiškumą Lietuvoje, kaip ir visur kitur, yra ir pilietiškų, ir tam abejingų jaunuolių. Pilietinės galios indeksas parodė, kad dalis jų neigiamai vertina savo socialinę aplinką arba visai nesidomi visuomeninėmis iniciatyvomis, politika.
Pastarieji rinkimai liudija, kad jaunimas vis vangiau juose dalyvauja.
Suaktyvėjimas buvo jaučiamas tik 2016 metais vykusiuose Seimo rinkimuose, kai studentai tiesiog užgulė miestų savivaldybes. Tuomet balą už pasirinktąjį kandidatą atiduoti stengėsi net ir emigracijoje gyvenantys lietuviai. Jaunimo aktyvumas minėtuose rinkimuose siekė 36–38 proc. 2012m. jis tebuvo 18 proc.
„Po ūgtelėjusios aktyvumo bangos greitai viskas nuslūgo. O vertinant rinkėjų amžiaus vidurkį, Seimą pas mus vis dar renka pensininkai“, – konstatavo I. Petronytė.
Dėl to, jos nuomone, gali būti kalta nepatraukli rinkimų forma. Tačiau pašnekovė abejoja, ar jaunimą išjudintų ir elektroninis balsavimas. Jis turėtų vienkartinį efektą, o motyvacijos neturintys rinkėjai juo nesidomėtų.
„Pasaulyje dabar auga tendencija ne balsuoti, o protestuoti – konvencinę politiką keičia protestinė. Tačiau lietuviai nelinkę ir aktyviai streikuoti“, – svarstė Pilietinės visuomenės instituto direktorė.
Lietuvos jaunimas priešiškai vertina autokratiją – stiprios rankos režimą. Tai rodo ne tik tyrimai, bet ir pats jaunatviško mąstymo principas – nepaklusti autoritetams ir diktatūrai.
Apklausos rodo, kad vis abejingiau jaunimas žiūri į sovietmetį. Didžioji dauguma penkiasdešimtmečių ir vyresniųjų dar galvoja, kad tas laikas jiems buvo geresnis, o jų anūkai dažnai nebeturi nuomonės apie buvusį laikmetį ir jo net nepažįsta.
Visuomenės dalis, kuri turi žinių apie sovietinį režimą, dažniausiai nusiteikusi skeptiškai jo atžvilgiu. Tam įtakos daugiausia daro dabartinis švietimas.
„Požiūris į sovietmetį – vis dar puikus rodiklis nusakyti, kaip mūsų žmonės vertina laisvę. Deja, didelė dalis lietuvių jį mena geru žodžiu. O ką sako vyresnieji, kartais tiki ir jų atžalos“, – pažymi I. Petronytė.
