-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vos kelios sekundės gali nulemti pergalę, bet lygiai tiek pat išsviesti iš trasos visam gyvenimui. Lenktynininkas žmonai buvo prižadėjęs, kad jeigu taps Lietuvos ralio čempionu, ant vinies pakabins savo šalmą.
Čempionu tapo. Bet, G. Notkaus gerbėjų džiaugsmui, pažadas žmonai dar neištesėtas.
Sportiniai automobiliai, greitis, svylančių padangų kvapas Giedrių lydi nuo pat vaikystės.
Jo tėtis – aistringas ralio gerbėjas, sūnų nuo mažų dienų vesdavęsis į automobilių varžybas. Panevėžio autoremonto gamykloje dirbęs šaltkalviu, tėtis remontuodavo ir lenktyninius automobilius. Gamykla turėjo savo lenktynininkų klubą, dalyvaudavo įvairiose automobilių sporto varžybose Baltijos šalyse.
„Tėtis lenktynėse pats nedalyvaudavo, bet remontuodavo lenktynininkų mašinas. Aistrą automobilių sportui įskiepijo ir man“, – pasakoja G. Notkus.
Greitis, adrenalinas, azartas, lenktynės su varžovais, laiku ir pačiu savimi – panevėžiečio, Lietuvos ralio čempiono G. Notkaus varomoji jėga.
Savotiškas lūžis Giedriaus gyvenime įvyko, kai, būdamas penkiolikametis, pradėjo mokytis tuometėje žemės ūkio mokykloje Pilėnų gatvėje.
Profesinė mokykla turėjo stiprią kartingo komandą, į kurią įsitraukė ir G. Notkus. Tiesa, pradžia trasoje nebuvo daug žadanti.
„Pradėjęs mokytis žemės ūkio mokykloje iš karto užsirašiau į kartingo būrelį, pradėjau dalyvauti varžybose. Pirmą kartą finišavau gal tik penkioliktose savo varžybose. Rusiška technika patvarumu niekada nepasižymėjo, dažniausiai kartai subyrėdavo net nepasiekus finišo, o remontuoti nelabai turėjome iš ko. Važiuodavome pusiau savadarbiais. Bet gal tas užsispyrimas, kad būtinai turiu pasiekti finišą, ruošė tolesnį kelią į profesionalų sportą“, – svarsto lenktynininkas.
Baigus profesinę, laukė privalomoji karo tarnyba. O grįžęs Giedrius sėdo prie automobilio vairo.
Tuo metu Panevėžyje automobilių sportas išgyveno pakilimą, o miesto vardą garsino ne vienas talentas – savo karjeros aukštumose buvę Rokas Lipeikis, Darius Vilimas, Arūnas Vaičiūnas, Rolandas Šaduikis, vėliau tragiškai žuvęs lenktynių trasoje.
Tuo metu ir Panevėžyje buvo organizuojami raliai, labai populiarios buvo automobilių varžybos ant užšalusių „Ekrano“ marių.
O ir žiemos tokioms pramogoms buvo gerokai palankesnės.
Tiesa, po skaudaus įvykio, kai ruošdamas trasą įlūžo traktorius ir nuskendo jo vairuotojas, bet kokie pasivažinėjimai ant „Ekrano“ marių ledo uždrausti.
„Jutau tą Panevėžyje sklandžiusią ralistų dvasią ir pats svajojau juo tapti. Pradėjęs nuo mėgėjiškų pasivažinėjimų, sugalvojau, kad turiu važiuoti į ralį, kuriame varžosi automobilių sporto talentai“, – pamena G. Notkus.
Pirmasis įsigytas automobilis buvo „Opel Kadett“, bet jau po poros metų jį iškeitė į „Opel Astra“. Tam, kad būtų galima dalyvauti profesionalų varžybose, automobilis turėjo atitikti visus saugumo reikalavimus – turėti saugumo lankus, sportinius diržus, sėdynes, tad įprastinės komplektacijos lengvąjį automobilį teko praktiškai perdaryti ir paversti sportiniu žvėrimi.
„Startavome žiemos ralyje Visagine. Varžovai buvo ganėtinai stiprūs, tad mums jau nemažas pasiekimas buvo, kad apskritai pasiekėme finišą, o jau kitose varžybose tapome savo klasės nugalėtojais“, – pasakojo G. Notkus.
Net tokius grandus kaip Vaidotas Žala ir Benediktas Vanagas aplenkęs 44-erių G. Notkus dar nenusiteikęs trauktis iš ralio trasos.
Dar po kelerių metų panevėžietis persėdo prie galingesnio, varomo keturiais ratais „Subaru“ vairo, netrukus ir jį iškeitė į „Mitsubishi Lancer“.
Dabar lenktynininkas vairuoja Škoda Fabia R5“. Tai gamykloje ruoštas sportinis automobilis, kurio naujo kaina siekia apie 300 tūkstančių.
„Pirkome naudotą, bet ir tai nepakako vien rėmėjų lėšų, teko naudotis lizingo paslaugomis. Nesame tiek išprotėję, bet surizikavome. Norint konkuruoti su geriausiais lenktynininkais, reikia turėti geriausią techniką“, – pabrėžė G. Notkus.
Automobilių sportas – brangus malonumas. Vien varžybų startinis mokestis siekia 750 eurų. Per varžybas vienas automobilis sunaudoja apie dvylika naujų padangų.
Viena tokia sportinė padanga kainuoja nuo 300 iki 500 eurų, priklausomai nuo gamintojo ir sezono. Nemažų investicijų pareikalauja ir automobilio remontas.
Į sportinį automobilį negalima montuoti neoriginalių detalių, tad remonto ir eksploatacijos išlaidos – didžiulės. O kur dar logistikos rūpesčiai, komandos išlaikymas.
„Vienos varžybos atsieina per 10 tūkst. eurų. Siekiame aukščiausių tikslų, tad ir technika turi būti gera. Čia taupyti negali. Jeigu važiuosi senomis padangomis, nebūsi konkurencingas. Šis sportas išties brangus malonumas“, – pripažįsta pašnekovas.
P. Židonio nuotr.
Tačiau finansinės galimybės nelemia, ar užlipsi ant nugalėtojų pakylos. Pasak Giedriaus, trasoje daug lemia ir sėkmė.
Užpernai kartu su šturmanu Daliumi Strižanu savo klasėje panevėžiečiai buvo antri, o pernai liko trečioje vietoje.
Nors galėjo kovoti ir dėl antrosios vietos, nutiko taip, kad liko nebaigę kelių greičio ruožų.
„Vieną kartą patyrėme avariją, o kitą nulaužėme vieną iš traukių ir teko ratus tvarkyti trasoje, pavėlavome ir gavome baudų. Ralyje labai svarbus ir sėkmės faktorius. Greitis maksimalus ir niekada nežinai, kas tavęs lauks už artimiausio posūkio, užtenka nedidelio akmens ar slidžios kelio dangos, kad planai sugriūtų“, – kalbėjo sportininkas.
Pirmą kartą Lietuvos ralį G. Notkus laimėjo 2013-aisiais Druskininkuose, antrą kartą – 2016 m. Elektrėnuose.
Galiausiai 2018 m. tapo absoliučiu Lietuvos ralio nugalėtoju. Panevėžietis aplenkė net tokius grandus kaip Vaidotas Žala ir Benediktas Vanagas.
„Tai buvo aukščiausias mano karjeros laiptelis. Žmonai buvau pasakęs, kad jeigu laimėsiu čempionatą, baigiu automobilių sportininko karjerą. Kai per apdovanojimų ceremoniją manęs paklausė, ar toliau važiuosiu, ar jau kabinsiu šalmą ant vinies, sakiau, kad tai palieku nuspręsti žmonai. Ją pakvietė ant scenos ir visi žmonai ėmė daryti spaudimą: „Leisk važiuoti“, – kaip subtiliai nuo duotų pažadų išsisuko, su šypsena pasakojo G. Notkus.
G. Notkus neabejoja, kad daug palaikymo sulauktų jo sumanymas ralį surengti Panevėžyje.
Panevėžietis neslepia: žmona ne kartą prašiusi atsisakyti aistros automobilių lenktynėms. Visgi ji supranta, kad tai padaryti sutuoktiniui nebus taip paprasta.
„Esu tiek susirgęs šia liga, kad vien pagalvojus, jog nebevažiuočiau, mane pradeda purtyti. Kaip visi važiuos, o aš ne? Nebe jaunuolis esu, tuoj bus 44 metai, bet pasižiūriu, kad yra ir vyresnių lenktynininkų, o ir kovoti su lyderiais turiu parako. Dar keletą metelių tikrai norėčiau važiuoti. O ir žmona susitaikė, kad esu ligonis. Kuo ji dažniau mane ragins mesti šį sportą, tuo aš su didesniu užsidegimu į jį nersiu. Turbūt ateis laikas, kai rezultatai nebedžiugins, pats pakabinsiu šalmą. Bet kol kas turiu didelių ambicijų“, – atviravo lenktynininkas.
Adrenalinas, azartas, konkurencija, lenktynės ne tik su varžovais, laiku, bet ir pačiu savimi – pagrindiniai varikliai, stumiantys G. Notkų į automobilių sportą.
Per beveik du dešimtmečius trunkančią karjerą Giedrius sukaupė nemažai patirties. Žino, kiek automobilis gali slysti, kokiu greičiu įvažiuoti į posūkį.
Su savo šturmanu D. Strižanu kartu yra jau dešimt metų, tad vienas kitą vyrai supranta iš pusės žodžio.
„Prieš varžybas visuomet galima du kartus išbandyti trasą. Pirmą kartą važiuojant šturmanui susakau visus posūkius, kalniukus, tramplinus, kitas kliūtis trasoje, o jau antrą kartą pasitikriname, ar gerai vienas kitą supratome. Per varžybas užtenka šturmanui pasakyti: „Dešinys per trampliną“, – kad nematydamas posūkio už kalno, jau būčiau pasiruošęs jį įveikti“, – pasakojo panevėžietis.
Kuo mažiau laiko sugaištama trasoje, tuo pergalė arčiau.
Pasak lenktynininko, sportiniai automobiliai ganėtinaii saugūs. Sportininkai uždaromi savotiškame kiaute iš suvirintų lankų, kad net ir lėkdami dideliu greičiu būtų apsaugoti. Tačiau trasoje pasitaiko visko.
„Skaudžiausia mano patirta avarija, kai automobiliui lekiant dideliu greičiu trenkėmės į medį. Nuo smūgio diržai iki kraujo įpjovė odą, nors buvau ir su apsauginiais drabužiais. O trenkiantis į sėdynę skilo uodegikaulis. Po avarijos išlipęs iš automobilio ėjau stabdyti kitų lenktynininkų, kad neatsitrenktų į mus, bet nuėjęs kelis šimtus metrų supratau, kad einu visai ne į tą pusę“, – pamena G. Notkus.
Nelaimingi atsitikimai trasoje labiausiai baugina ne Giedrių, o jo žmoną. Nors ji – didžiausia lenktynininko gerbėja.
Trasoje auga ir jųdviejų atžalos – jau pilnametis sūnus ir dvi dukros.
Tiesa, sūnus automobilių sportu nesusižavėjo, o dukrytės stengiasi nepraleisti nė vienų varžybų, kuriose dalyvauja tėtis.
„Sūnaus į automobilių sportą niekada nestūmiau, leidau pasirinkti pačiam. Bet gal matydamas, kad mama iš pradžių nepritarė mano tokiam pomėgiui, irgi laikėsi atstumo. Net kai laikėsi teises, mamos, o ne manęs prašė pamokyti vairuoti. Dukros labai nori kartu vykti į varžybas, net ašarų būna, jei jų nepaimame. Taigi, turiu didelę palaikymo komandą“, – šypsosi G. Notkus.
Tikriausiai daugelis lenktynininkų svajoja kada nors įveikti ir Dakarą. Tačiau panevėžietis šypsosi, kad jam užtenka ir čempionatų Lietuvoje ar aplinkinėse šalyse.
„Į Dakarą tikrai vykčiau, jeigu laimėčiau milijoną“, – juokiasi sportininkas, įvertinęs tokių varžybų išlaidas.
Užtat jo didžiausia svajonė – atgaivinti ralio varžybas Panevėžyje.
Pasak Giedriaus, Aukštaitijos sostinėje išties daug automobilių sporto gerbėjų, jie susirenka į varžybas, slalomus ar savo jėgas išbando neoficialiose trasose.
G. Notkus neabejoja, kad daug palaikymo sulauktų jo sumanymas ralį surengti Panevėžyje.
„Mūsų regionas jau 20 metų neturėjo ralio, o naujos trasos lenktynininkus visuomet vilioja. Žinoma, iki tol dar teks nueiti ilgą kelią. Bet labai norisi automobilių sportą ir vėl atvesti į Panevėžį“, – savo netolimos ateities planais pasidalijo Lietuvos čempionas.
