-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Sakoma, kad susirgus kalnų liga, pasveikti neįmanoma. Nors Lietuva lygumų kraštas, tačiau užaugino ne vieną žymų alpinistą. Kasmet lietuviai šturmuoja vis naujas viršukalnes – kone kiekviename didesniame kalnyne galima rasti lietuviškais vardais pavadintų viršūnių. Lietuvių alpinistų ekspedicija jau ruošiasi kelionei į Kirgiziją, Tian Šanio kalnus, kur bandys įkopti į visas lietuviškas viršukalnes. Šios gražios akcijos tikslas – Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio proga šimtą kartų aplankyti visas viršukalnes, kurių pavadinimai skamba lietuviškai. Jeigu pavyks suburti šimtą entuziastų, kiekvienam užteks įkopti į vieną viršukalnę. Į ekspediciją leisis ir kitąmet 50-metį švęsiančio Panevėžio alpinistų klubo nariai.
Kaip pasakojo tris dešimtmečius didžiulę kalnų trauką jaučiantis Saulius Jurevičius, kol kas į netradicinę kelionę planuoja leistis šeši panevėžiečiai, tačiau prisidėti jis kviečia ir daugiau entuziastų bei kalnų mylėtojų. Kopti į kalnus gali ne tik profesionalūs alpinistai, bet ir visi norintieji. Pasak alpinisto, kalnuose svarbiausia ištvermė. O ją geriausiai galima išsiugdyti bėgiojant – jeigu per dieną galite nubėgti dešimt kilometrų, vadinasi, galite kopti ir į kalnus.
„Visi mūsų alpinistai jau pagyvenę, tad nereikia kokio nors specialaus pasiruošimo, svarbu, kad žmogus būtų sportuojantis ir ištvermingas“, – juokiasi S. Jurevičius.
Alpinistai sieks įkopti į lietuviškas viršukalnes, kurių Tian Šanio kalnuose nemažai: J. Basanavičiaus, A. Vidugirio, Vilniaus universiteto, Mažvydo, Žalgirio, Lietuvos tūkstantmečio, Nemuno, Bangelės ir kt. O panevėžiečių svajonė ir tikslas – pagaliau atrasti ir viršukalnę, kuri bus pavadinta Panevėžio vardu.
„Lengva nebus, teks eiti gilyn, kopti per tarpeklius ir perėjas, kad atrastume vietų, kur dar niekas nevaikščiojo. Vilniaus, Kauno bei Šiaulių viršukalnės jau yra, tad ir Panevėžys turi turėti savąją“, – laukiantiems iššūkiams jau ruošiasi S. Jurevičius.
Praėjusiais metais alpinistams taip ir nepavyko rasti viršukalnės, kurią galėtų pavadinti Panevėžio vardu, tačiau šiemet vasarą tikisi įgyvendinti šią svajonę. Asmeninio S. Jurevičiaus albumo nuotr.
Atrasti viršukalnę, kuri bus skirta Panevėžiui – sena alpinistų svajonė. Jau praėjusiais metais trys panevėžiečiai alpinistai bandė pasiekti šią svajonę, tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms to įgyvendinti nepavyko. Viską apsunkino tai, kad dalis pagrindinių kelių ir praėjimų buvo užversti sniego lavinos. Be to, lietuvius suklaidino ir seni žemėlapiai.
„Žemėlapis rodė, kad toje vietoje yra dvi viršukalnės – Dotnuvos ir viena bevardė. Bet užlipę jos neradome, gal kažkoks „šašas“ ir buvo, tačiau Panevėžio vėliavą norėjome iškelti ant tikros viršukalnės. Panevėžiui viršukalnę norėjome padovanoti ir kai miestas šventė 500 metų jubiliejų, bet šiemet irgi gražus skaičius – 515 metų, o ir Panevėžio alpinistų klubas švęs savo 50-metį“, – pasakojo panevėžietis.
Ekspediciją apsunkino ne tik blogos oro sąlygos, tačiau ir kitos nenumatytos kliūtys. Dar prieš leisdamiesi į kalnus, panevėžiečiai buvo susitarę su vietiniais, kad juos lydės patyręs gidas, žinantis visus praėjimus. Tačiau kai reikėjo išvykti, prisistatė jaunas vaikinukas, kuris ne tik pats sunkiai orientavosi kalnuose, bet ir nemokėjo nė žodžio rusiškai. Kadangi vedlys taip ir nesugebėjo keliautojų nuvesti iki sutartos vietos, alpinistai už darbą jam visų pinigų nesumokėjo. Išsiskyrę su vedliu, lietuviai pasistatė bazinę stovyklą, suslapstė maisto atsargas ir pasiėmę būtiniausius daiktus, patys, be vedlio, kopė į viršų.
„Pernakvoję kitoje stovykloje, mes dviese ėjome žvalgytis toliau, o trečiasis alpinistas nusileido į pirmąją stovyklą paimti likusių daiktų. Deja, viskas buvo išvogta. Teko sugrįžti atgal į kaimelį, kur bandėme kalbėtis su vietiniais. Galiausiai likome kalti mes patys, kad nesumokėjome vedliui, nors jis ir neištesėjo savo pažado. Reikėjo vėl viską pirkti iš naujo ir kopti į viršų. Tai mus gerokai išbalansavo, ekspedicija išėjo ne tokia, kokią buvome suplanavę“, – pasakojo S. Jurevičius.
Patys alpinistai mėgsta sakyti, kad kalnų viršukalnės nusilenkia tik atsargiems, apdairiems ir profesionaliai pasirengusiems žmonėms. Kalnuose klaidų negali būti, nes net ir maža smulkmena gali kainuoti gyvybę. Kaip atviravo panevėžietis, per tris dešimtmečius jis tik vieną kartą žvelgė mirčiai į akis. Alpinizmu jis susidomėjo dar paauglystėje, o septyniolikos pirmą kartą išėjo į kalnus. Kiekviena kelionė buvo įsimintina, tačiau ekspedicijos į Pamyro kalnus niekada nepamirš. Tuomet, būdamas 23-ejų, kopdamas į viršų slystelėjo ir neišsilaikęs pradėjo čiuožti kalnų ketera į apačią. Dar bandė ledo kirtikliu užsikabinti už uolų atbrailos, tačiau dėl didžiulio greičio ledkirtis buvo išplėštas iš rankų.
„Greitis buvo per daug didelis, kad pajėgčiau už ko nors užsikabinti. Skridau tiesiogine to žodžio prasme. Bet man labai pasisekė, kad pataikiau ant nedidelio sniego kupsto. Pakilau kaip ant tramplino ir žnektelėjau į purų sniegą. Jeigu būčiau kritęs metru į vieną ar kitą pusę toliau, iš kalnų gyvas jau nebūčiau grįžęs. Tik dabar suvokiu, kaip tai buvo pavojinga, nors jaunystėje viskas atrodė kitaip. Taip krentant greitis labai didelis, tave visaip varto, o jeigu kalnas akmenuotas, daug nereikia. Pats mačiau, kaip ant Elbruso kalno, kur maršrutas buvo labai lengvas, lygiai taip pat žuvo latvis – ant sniego per visą kalną taip ir liko kruvinas ruožas“, – kokie pavojingi gali būti kalnai, žino S. Jurevičius.
Pasak alpinisto, ne tik gamta ar nepalankios oro sąlygos gali pridaryti sunkumų, bet ir pats žmogus ne visada tinkamai reaguoja į situaciją. Nereikia pamiršti, kad kalnuose, ypač kuo arčiau viršukalnės, oras toks retas, kad žmonės kiekvieną deguonies lašelį gaudo kaip žuvys, išmestos į krantą. Norint žengti vieną žingsnį, reikia du kartus įkvėpti.
„Jaunystėje labai norėjau įveikti visas aukštesnes nei 7 kilometrų viršūnes Pamyre. Bazinę stovyklą pasistatėme 5–6 kilometrų aukštyje. Bet draugas sunegalavo, tad nusprendžiau kopti vienas. Pakeliui sutikau rusų alpinistą ir jo paklausiau, ar dar spėsiu užkopti į viršukalnę. Supratau, kad užlipti dar užlipsiu, tačiau su šviesa nusileisti nespėsiu. Ačiū Dievui, užteko proto aukščiau nelipti. Tokiame aukštyje be oro galva nelabai veikia. Eini kaip robotas, automatiškai“, – pasakojo alpinistas.
Alpinistus paperka ne tik kalnų grožis, bet ir azartas ieškant dar neatrastų viršukalnių. Asmeninio S. Jurevičiaus albumo nuotr.
Jo teigimu, tokių drąsuolių, kurie drįsta aukščiausias viršukalnes šturmuoti vieni, netrūksta. Kopti galima ir vienam, jeigu esi apsirūpinęs visa reikalinga įranga. Vis dėlto jeigu dieną būna pliusinė temperatūra, o ir radus užuovėją galima gražiai įdegti – jau po penkių minučių oda bus raudona kaip vėžio, naktį kopti vienam itin pavojinga. Dažnai temperatūra nukrenta žemiau dešimties laipsnių, pradeda pustyti, snigti ar kalnus padengia tirštas rūkas.
„Užpustys pėdas ir viskas, kalnuose labai nesunku paklysti. Aišku, dabar gelbėja technologijos. Viena mūsų ekspedicijos dalyvė buvo paklydusi Monblano kalnuose, bet turėjo koordinates, kur pastatyta palapinė, ir navigacinė įranga ją labai tiksliai per rūką atvedė į stovyklą“, – kalbėjo S. Jurevičius.
Įvertinti galimus pavojus padeda ir tikslios orų prognozės. Kartą orų žemėlapis rodė, kad apie trečią valandą popiet nuo kalnų viršūnės turėtų nusileisti galinga audra. Nors iš ryto jokių audros požymių nebuvo, ekspedicijos dalyviai nutarė nerizikuoti ir luktelėti, įsitikinti, kad prognozės nemeluoja, kaip kad dažnai būna. Jos pasitvirtino su kaupu.
„Kai yra technologijos, kopti daug lengviau, bet visų pavojų numatyti neįmanoma. Būna ir sniego lavinų, griūčių, neatidumo klaidų. Pats žmogus turi saugotis ir blaiviai vertinti situaciją. Kitas dalykas, labai svarbu, kad šalia būtų žmonių, kuriais gali pasitikėti. Norint važiuoti į kalnus, nors šiek tiek turi pažinti ir žmogų, todėl praktiškai kasmet organizuojame keliones į Tatrus, kad visi norintieji galėtų save savotiškai išbandyti“, – pasakojo panevėžietis.
Be to, šiais laikais yra nemažai ir komercinių kelionių į kalnus, kur lipančiųjų jau laukia profesionalus vedlys. Visus daiktus iki tos vietos, kur kalnai jau pasidengę ledo kailiniais, užneša arkliai. Tokios kelionės gana saugios, nes žmonės vedami jau išmintais takais, sudėtingesnėse vietose kabo virvės, o per tarpeklius permestos kopėčios.
„Niekada nesitiki, kad gali kas nors atsitikti, tačiau visada reikia numatyti galimus pavojus ir stebėti situaciją. Kartais būna taip, kad virvės nutiestos, bet vėjas jas jau spėjo suplėšyti. Iki šiol nesuprantu, kaip mama mane vos 17-os metų išleido į kalnus. Pats auginu dukras, ir nors vyresniąją buvau nuvežęs į Tatrus, bet vienų jų į kalnus tikrai neišleisčiau“, – sakė alpinistas.
Nors kopimas į kalnus – tai ne lengvas pasivaikščiojimas po parką, kalnai ir jų grožis sugeba taip įtraukti, kad nebepaleidžia. Tiesa, romantikos čia nedaug. Pasak panevėžiečio, per visas tas savaites, kai kopiama į kalnus, alpinistai dažnai yra nepavalgę, nesiprausę, juos kankina įvairūs negalavimai.
„Atsimenu, Pamyre, kai malūnsparniu iš karto pakėlė į 4,5 kilometro aukštį, kone parą neišėjau iš palapinės – nei gėriau, nei valgiau, tik visą laiką vėmiau, beprotiškai skaudėjo galvą. Prireikė nemažai laiko, kol organizmas adaptavosi“, – prisimena vyras.
O apie karštą dušą ir minkštą lovą galima tik pasvajoti. Kalnuose vienintelė lova – ant akmenų pastatyta palapinė, kilimėlis ir miegmaišis, o prausiamasi šaltinio vandeniu. Tiesa, jeigu ekspedicija būna didesnė, alpinistai susiorganizuoja net pirtį. Į laužą sumeta didesnius akmenis, o kai šie įkaista, neša į specialiai tam paaukotą palapinę. Pakanka kelių puodelių vandens, ir turi kuo puikiausią pirtį.
„Svarbu, kad malkų būtų, nes dideliame aukštyje tai deficitinė prekė, o ant pečių juk netempsi“, – šypsosi pašnekovas.
Tačiau grįžus iš kalnų, kur civilizacija nė nekvepia, visai kitomis spalvomis nušvinta ir kasdienio gyvenimo smulkmenos. Pasak S. Jurevičiaus, jis kiekvieną kartą iš naujo atranda gyvenimo džiaugsmą.
„Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas yra grįžti į civilizaciją. Net važiuoti mašina didžiulis malonumas, juk kalnuose visur keliauti tenka savomis kojomis. Esi nepavalgęs, neišsimiegojęs, net nusiprausti nėra kur. Tad supranti ir įvertini tai, ką turi. Iš naujo pradedi džiaugtis gyvenimu“, – prisipažino S. Jurevičius.
